Klaipėda - Lietuvos širdyje
Nesustabdysi jūros bangavimo,
Nepasuksi srovės atgalios.
Bet įlipęs į ją pajausi,
Kad vėl stovi ant savo bangos.
Stovi take saulėlydžio apšviestas,
Jūros vartus toly matai.
Laisvai pinas minčių sonetas,
Tiltais aukštais rieda metai.
Šimtas metų jubiliejaus vainikas
Supas aukštai Lietuvos glėbyje.
Lietuvininkų krašto kovos atminimas
Gyvas per amžius liks širdyje.
Atsistojam vienas prie kito mūru,
Esam viena tauta, viena žemė, viena Lietuva.
Rita BIJEIKYTĖ-GATAUTĖ
Klaipėda
Jūros banga ant kranto išsiliejo
Ir greitai ji į žemę susigėrė,
O kitos bangos sunerimo,
Skubėjo iš paskos ir ją gaivino.
Laikui bėgant pamažu,
Aplink čia darėsi gražu.
Išaugo Klaipėda gražuolė,
Kurios visi norėjo, puolė.
Prūsai pirmi ja džiaugės ir mylėjo,
Pakol žemaičiai kentė ir tylėjo.
Kai viską jie suprato,
Į rankas ėmė automatą.
Taip Klaipėda pas žemaičius sugrįžo
Ir juos mylėt per amžius pasiryžo,
O švedai, rusai ir kiti
Buvo atstumti, be nieko palikti.
Bangos Klaipėdoj nerimo
Ir su laiku aukštyn vis kilo,
Laivai pradėjo plaukti iš viso pasaulio,
Mums net kitom spalvom nušvito saulė.
Aukštai pakilo, šviečia į visas šalis,
Kol ją pasaulis visas pamatys,
O bangos daužos į krantus
Ir atveria visiem plačiai vartus.
Alfonsas STAPONKUS
Užsilipęs ant tvoros
Gaidys sukilėlis
Už dainą gavo lazdos.
Drąsiai žengia didžlietuviai
Kelnėse granatos
Pasiimsim Klaipėdužę
Vargo jie nemato
Vokiečiai prancūzai dairos
Už kurio jie kampo
Baimė sėdi ant kepurių
Bet drąsa dar laikos
Susišaudymas įvyksta
Giruliuos, prie Smeltės
Žūsta jaunas savanoris
Nepažinęs meilės
Kyla kraujas didžlietuviams
Reikia imt už klyno
Tą prancūzą mėlynšvarkį
Tegul svietas žino
Prefektūra jau liepsnoja
Nuo granatos garso
Tiesia baltą jie paklodę
Per langelio tarpą
Virginija UBĖ
Rašyti komentarą