Saulės ratas: Pempės šventė ir lygiadienis

Pempės diena - gilių tradicijų pavasario šventė. Lietuvoje pempė vienas anksčiausiai iš šiltųjų kraštų parskrendančių paukščių ir laikoma atbundančios gamtos, atšilimo pranašu.

Europos Vakaruose anksčiau netgi buvo paprotys valgyti šio paukščio kiaušinius, nes jie esą labai gero skonio. Turguose jie buvo pardavinėjami lygiai kaip ir naminių paukščių kiaušiniai.

Į pempes atkreiptas dėmesys ir tuose kraštuose, kuriuose jos žiemoja: Šiaurės Indijoje, Kinijoje, Šiaurės Afrikoje. Egipte pempė buvo žmonių, tarnaujančių karaliui, simbolis, nes jie žiemos metu, kaip ir pempės, persikeldavo prie Nilo deltos. Egipto mene pempė dažnai buvo vaizduojama pakirptais sparnais ir negalinti skraidyti, tai buvo nuolankumo, vergystės simbolis. Naujesniais laikais pempės dažnai buvo vaizduojamos su žmogaus rankomis garbinimo ir šlovinimo pozose.

Indų mitologijoje viena legenda byloja, kad prieš prasidedant Kurukšteros mūšiui prie dievo Krišnos atskrido jaunutė pempė, ji buvo sukrovusi lizdą lauke, kuriame turėjo vykti mūšis. Krišnai pagailo pempės ir jis uždengė jos lizdą varpu, kurį nukabino nuo vieno iš kovai paruoštų dramblių. Po 18 dienų vykusios žiaurios kovos pempės lizdas ir jos jaunikliai liko išgelbėti.

Lietuvoje, manoma, kad Pempinės gali būti kitados gražiai švęstos merginų dienos aidai. Senoliai pataria būtent iki šios dienos prisiverpti, prisiausti į kraičio skrynias, o Pempės dieną merginos šluodavo kiemus, pradėdavo tvarkyti tradicinius savo gėlių darželius, purenti žemę, sėti vasarines gėles.

Senoliai tikėdavo, kad, jei šią dieną giedra, tai bus pieningi metai.

Atėjus krikščionybei, su šia švente sutapatintos šv. Juozapo varduvės. Šv. Juozapas - Mergelės Marijos sužadėtinis, Jėzaus Kristaus įtėvis, auklėtojas. Jis garbinamas kaip vaikų globėjas.

Pavasario lygiadienis

Kasmet apie kovo 20-21 d. visuose Žemės rutulio kampeliuose dienos ir nakties ilgumas tampa vienodas. Tai astronominio pavasario pradžia. Per lygiadienį minima ir Tarptautinė žemės diena, o iranėnų šalyse švenčiami Naujieji metai - Novrūzas.

Per lygiadienį nauja keičia seną ir senuosiuose mūsų papročiuose. Viena svarbiausių lygiadienio apeigų būdavo užgesinti seną žiemos ugnį namuose ir įkurti naują, švarią pavasario ugnį lauke. Ją vadindavo Perkūno ugnimi. Tada tos ugnies parsinešdavo į namus ir toliau ją kūrendavo.

Lygiadienio rytą saulė teka tiksliai rytuose. Senovės lietuviai tikėjo, kad lygiadienio rytą išsimaudžius upėje, tekančioje iš rytų, būsi tyras ir sveikas visus metus.