Romas Ramanauskas: Gyvuosius mylėti sunkiau nei mirusius

- Jūsų numylėtas rašytojas humanistas Romenas Gari gyvenimą prilygino estafetei, kurioje „kiekvienas prieš parpuldamas privalo kuo toliau nunešti priesaką „būti žmogumi". Per Vėlines kapinėse susiduriame vien su estafetės pabaigos ženklais...

- Vėlinės, mano galva, dar ne Helovynas, bet artėjimas to link, - sako, - jos vis labiau darosi kažkiek formali šventė, kai nustatytą dieną kaip pagal komandą batuoti ir ratuoti puolame į kapines, ir dar parungtyniaudami, kas gražiau ir prašmatniau savo artimojo kapelį sutvarkys. Mano galva, tame esama ir egoizmo, ir pasirodymo, ir tikro nuoširdaus jausmo imitacijos.

Žmogų mylėti reikėtų, kol jis gyvas, ir prisiminti ne pagal komandą, o vadovaujantis savo širdies manometru.

Mamą prisimenu kone kasdien. Prisimenu, kaip paskutinėmis jos gyvenimo dienomis, kai buvo radęsi problemų ir dėl mąstymo, ir dėl atminties, aš išgirdęs ją klausiant to paties, gana irzliai ir gana griežtai sakydavau: mama, jau trečią kartą tau sakau, o dabar, kai jos nebėra, suprantu, kad buvau šaltas ir egoistiškas, dėl to dabar galintis vien graudentis ir atgailauti.

Kad ir kaip būtų sunku, mums reikia mokytis visomis prasmėmis artimą mylėt ir bent mintyse pratintis mazgoti kojas netgi priešui. Iš savo patirties žinau, kaip tai yra nelengva, kaip sunku būna neburnoti ant tau nepatinkančio politiko ar ant bjauriųjų, kurių pagrindinis užsiėmimas - purvo liejimas ant kitų.

Bet nieko nepadarysi, mus paprastai išlaisvina ne įgeidžių laisvės siekis, bet siekis pažaboti instinktus...

- Bet, Romai, toji meilė, apie kurią kalbate, neatsiejama ir nuo pagarbos nugyventam gyvenimui. Juk laidojimo papročiai geriausiai atskleidžia, kaip apskritai visuomenėje vertinamas žmogus. Matėt kada mūsų premjerus, prezidentus, pagaliau ministrus kapinėse, palydint į amžinybę, tarkim, iškilius kultūros žmones?

- Norėtumėt, kad jie būtų ten, nieko nejausdami širdy?

- Galėtumėt įsivaizduoti šeimos galvą, kuris šeimynykščiam mirus pamojuotų užuojauta, ir dar perduota per kitus asmenis? Jei valstybę įsivaizduoji kaip bendruomenę, jai vadovaujantys turėtų elgtis panašiai, kaip netekties atveju elgiasi šeimos galva. Žinoma, jeigu jiems į bendruomenę nenusispjaut...

- Dažnai už prabangos troškimą ir net tuštybę pakritikuoju prancūzus, tačiau visgi iš jų galima pasimokyti daug humaniškų dalykų. Pavyzdžiui, man buvo labai gražu, kai palydint legendinį aktorių Belmondo, prezidentas Emanuelis Makronas kreipėsi į mirusįjį fantastiška kalba.

Mums, anų dienų berniukams, siekusiems aktorystės, Belmondo buvo kaip dievukas ir, kai stovint prieš veidrodį, mums kliūdavo kreivoka nosis ar kitokia vyriško grožio idealo paklaida, sakydavom - nieko tokio, būsime kaip Žanas Polis Belmondo. Ir kai prezidentas E.Makronas, stovintis dėl pandemijos išretėjusioje minioje, atsisveikinimo kalbą pradeda nuo Ž.P.Sartro citatos, kai pasako: „Tu buvai didis, Tu atėjai pradžiugint mus..."

Negali nesižavėt...

Graudina gerąja prasme ir latvių pavyzdys, kai prieš kupetą metų panašiu būdu anapusybėn buvo palydėtas scenos patriarchas Haris Liepinis. Dalyvaujant kariuomenei, su šūvių salvėmis, kaip ir Paryžiuje išlydint Belmondo.

Tai smulkmena, tai gal žmogiška tuštybė, bet jeigu jau taip žaidžiam, būkime iki galo gražūs ir su nusipelniusiais atsisveikinkim visomis regalijomis.

Na, mūsų atveju bent pasidžiaukime, kad valstybėlės vadovai vienas po kito bent užuojautas paplatina per naujienų agentūras.

Mūsų valdžia nėra emociškai intelektuali, kad su iškiliu kultūros žmogumi atsisveikintų kaip Makronas su Belmondo.

Galbūt dėl to, kad Lietuvoje lygiuojamasi į gudrumo intelekto viršenybę: kas geriau apskaičiuos, kas daugiau paramos gaus, daugiau „įsisavins", nemačiomis įstatymą apeis, geriau karjerą prasuks ir t.t...

- Kai bandai išvardinti amžinybėn nusikėlusius rašytojus, dailininkus, architektus ir pan., vienintelė pavardė neleidžia abejoti, kad išlydėjimo dienomis jis buvo pagerbtas pagal nuopelnus - tai Justinas Marcinkevičius (kas dėjosi po jo mirties - kita kalba)...

- Jeigu jau Marcinkevičiaus atveju būtų apsiėję vien užuojautomis, iš viso, manyk, atėjo pasaulio pabaiga, - juk tai vienas iš Nepriklausomybės šauklių. Kai atgamini tuos 70-80 metus, kai net nekvepėjo laukiamom „perestroikom", jo žodis, būtent jo trilogija „Mindaugas", „Mažvydas", „Katedra", judino tautinius jausmus.

Dabar sunku suvokti, ką reiškė tuo metu poezija ir teatras, sugebėjęs iškovot leidimą statyti ne tik Vampilovą, bet ir Marcinkevičių. Režisierė Irena Bučienė statė „Mindaugą" ne tik pas mus, bet ir į Osetiją nuvažiavo dėl jo. Įsivaizduojat, kokia romantika: Osetijoje stato „Mindaugą"!..

Šiandien mes įpratę viską vertinti pagal „teisingą" „neteisingą" santvarką, o individualų žmogišką faktorių kažkodėl užmirštam, - ne viskas taip paprasta dėl tų „minkštųjų galių".

Štai neseniai paskambino man garsi rusų teatro kritikė, organizuojanti Aleksandro Vampilovo pjesės „Ančių medžioklė" tarptautinį festivalį, kur 20 šalių teatrai visą mėnesį online vaidins tą pačią pjesę ir aktoriai, vaidinę pagrindinį šios pjesės herojų, dalinsis prisiminimais.

Apsidžiaugiau ir nustebau, kad iki šiol tebestatoma ši pjesė; joje vaidinau vieną svarbiausių vaidmenų savo gyvenime.

Festivalio organizatorė su šiokiu tokiu netikrumu balse teiravosi, ar sutiksiu būti vienu iš pjesės ambasadorių, matyt, galvodama, kad įtemptais laikais paniekinsiu kvietimą iš valstybės, kuri dabar Lietuvoje tapusi itin nepopuliari ir nemadinga, ir iš kurios ne visi menininkai įsileidžiami.

Padėkojęs už dėmesį, tariau, kad man bus didelė garbė prisidėti prie talentingo dramaturgo pagerbimo, o pats galvojau, argi išmintinga mūsų politika bausti rusų dainininkus dėl jiems primetamos „minkštosios galios" ir neįsileisti jų į Lietuvą, - juk jie važiuoja dainuoti žmonėms , o ne valstybei.

Pagaliau argi gražu savo valstybės piliečius laikyti kvailių banda, kuri, išgirdusi rusiškas dainas, bematant imtų ir pajustų prielankumą Kremliaus Putinui.

Tokiu atveju turėtume išlikti nuoseklūs iki galo ir uždaryt įvažiavimą tiek Mirej Matjė, tiek Žerarui Depardjė, Emiliui Kusturicai ir visiems kitiems, kurie yra ne tik rusų numylėtos ir apdovanotos įžymybės, bet ir įgiję Rusijos pilietybes.

Uždraust menininkams kirsti sieną yra politinis idiotizmas, nieko daugiau.

- Pakalbėkime apie žmones, kurių jums trūksta, nes šioje žemėje sutikti juos šansų nebėra.

- Būtų ilgas ilgas sąrašas, kurių pasigendu. Nėra savaitės, kad neišeitų mano kartos ar vyresnių žmonių, kurie buvo labai svarbūs ir kurie kažkodėl atrodė bus amžinai.

Dar vieno nėra, dar vieno, dar... Nebūna dienos, kad neprisiminčiau išėjusių mano žmonių, tarp jų ir Aro (aktoriaus Arūno Storpirščio - D.Š.), su kuriuo draugavome nuo pirmos klasės - jam buvo šešeri, man septyneri, - mūsų draugystė galėtų pretenduoti į Gineso rekordų knygą.

Nuolat nutveriu save galvojant, kaip šauniai ironiškais liežuviais aptartume su juo lietuvišką futbolą, kvailumo pandemiją, politkorektiškumą, visas kitas dabarties aktualijas, - nėra dienos, kad nepasitikrinčiau, kaip mes kalbėtume... Siaurėja laukas ir tų, kuriuos asmeniškai pažinojai ir iš to artimo ar tolimesnio užsienio, kurie ne tik tau turtino bei skaidrino gyvenimą savo buvimu.

- Palengvėle priprantate prie siaurėjančio savųjų horizonto?

- Toks laikinas žmogaus etapas žemėje... Jau 20 metų, kai esu įėjęs į tikėjimą ir galiu remtis Kristaus žodžiais: palikite mirusiems laidot mirusius. Dėl to atsargiai žvelgiu, kai su pompastika nešiojami sukilėlių, partizanų kaulai, kai laidojant juos dalyvauja aukšto rango kunigai, - mano galva, tai neatitinka Kristaus mokymo, nes

Jis yra pasakęs: jūs kaip baltinti antkapiai: viršus gražus, o apačioje - kaulai ir nešvarumai. Žinoma, liūdna, kad mąžta tava gentis, kad šitas pasaulis jau panašus į audinį, traukiamą tau iš po kojų. Bet tai yra taip individualu, kad parodomoji Vėlinių šventė su užkimštais mašinomis keliais ir kapais man atrodo šiek tiek pagoniška.

Norisi vengti stiprių žodžių, tokių kaip politinis idiotizmas, kvailys vasarą ar kvailys žiemą, bet nustėrau pamatęs, kai rimtu veidu, dalyvaujant valdžios žmonėms, istorikams ir dvasininkams, Kretingoje vyko menamos Lietuvos didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus laidotuvės (nešant tuščią karstelį su saujele žemių iš jo laimėtų mūšių vietų) su patransliavimu per televiziją, nes esą jo svajonė buvusi kada nors tenai atgult.

Po šito atvejo supratau, kad mūsų didžioji problema ne tik su pandemija, bet ir dar su kai kuo, galbūt su nekrikščioniškomis vertybėmis, giminiuojasi.

Aš dar galiu suprasti improvizuojantį istoriką, kuris jaunystėje vaidino teatre, Alfredą Bumblauską turiu mintyje, bet nesuprantu dvasininkų misijos prie tuščio karstelio.

Kitas logiškas žingsnis, taip pasitreniravus, būtų Vytauto karūnavimas. Apskritai galvoju, kad žmogaus, išžudžiusio šitiek gyvybių, nederėtų laikyti orientyru. Suprantu, kai garbinamas Džordžas Vašingtonas ar Džiuzepė Garibaldis, kurie ginklu vadavo ir išvadavo savo kraštus, sukūrė Ameriką, Italiją.

Bet kai epochos eigoje iš vieno brolio rankų kraštui pereinant į kito didžiojo brolio rankas praliejama šitiek kraujo, žavėtis baisiai garsiu karvedžiu Chodkevičiumi išties kebloka. Kad ir kokiais orgazmiškai nušvitusiais veidais per televiziją būtų perduodamas faktas, jog karvedys kariauną apginklavo tokia ietimi, kuri išsyk galėjo persmeigti šešis karius...

- Ir žuvusių kare kaulelių perlaidojimas jums dvelkia stabmeldyste?

- Pagarbiai, ramiai palaidok, padėk į vietą, nes tai irgi su krauju susiję; o kai šis ritualas tampa pompastinėmis iškilmėmis, man tai ima dvelkti kaulų garbinimu. Čia lygiai tas pat, kaip nusilenkti velionio laikrodžiui, kostiumui, akmeniui ar medžiui.

Man dėl to užkliuvo ir ta procesija Kretingos bažnyčioje, nes, nutaisius rimtus veidus, buvo laidojamas... oras. Viešpatie, Viešpatie, kaip mes įklimpę į imitaciją, kai ne tik pasaulietinėje kasdienybėje, ne tik Vėlinių dieną, bet ir pačioje Bažnyčioje vyksta šiuolaikiniai performansai.

O gal tai yra Pabaigos performansas, kai Titanikui grimztant orkestras vis bando ir bando grot melodiją...