„Reikia ruoštis. Nebūtinai blogiausiam scenarijui, bet reikia ruoštis išlikti oriam“

Filmo režisieriai pasakojo, kad D. Želvys į šį savo pirmąjį darbą kine pažiūrėjo labai atsakingai. Iš pradžių pasiūlymo net nenorėjo priimti, motyvuodamas tuo, kad per maža laiko jam pasiruošti. Ruošdamasis perskaitė daugybę knygų. O filmavimo metu beveik nieko nevalgė, tik gėrė kavą ir rūkė, stipriai sulyso. Karštą vasarą nuolat slėpėsi nuo saulės, kad neįdegtų, nes išblyškęs kūnas buvo skiriamasis slėptuvėse lindėjusių partizanų bruožas.

Tai tik keletas detalių, atskleidžiančių D. Želvio vaidmens kūrimo metodą, perduotą mokytojo Valentino Masalskio.

Vasario 16-ąją išėjo filmo premjera. Kaip į ją šiandien, praėjus keletui metų po filmavimo, žvelgia pagrindinio herojaus kūrėjas D. Želvys.

Kaip jaučiatės po filmo „Poetas“ premjeros? Kaip vertinate filmą?

Gerai jaučiuosi, esi įkritęs į kitus darbus.

Man atrodo, kad filmas įdomus ir kabina daugumą žmonių, kurie yra empatiški. Tikriausia tai ir yra svarbiausia, kad filmas paliečia žmones, kad jie kažką atranda jame.

Aš „Poetą“ mačiau du kartus: Taline vykusiame kino festivalyje „Juodosios naktys“ ir per išankstinę jo premjerą Vilniuje.

Po filmo salėje jaučiau tylą. Žiūrovai po jo išėjo kitokie, nei atėjo.

Bičiuliai su manimi pasidalijo, kad net praėjus savaitei po filmo, jo sukeltos mintys dar sukosi jų galvoje.

Kaip vertinate savo vaidmenį filme?

Stengiuosi žiūrėti filmą kuo objektyviau, matyti, kas pavyko geriau, kas blogiau... Vis dėlto man tai buvo pirmasis pilno metro filmas. Žinoma, sau aš visada kritikos turėsiu, bet filmą žiūriu kaip visumą, kurią sukūrė ir kiti aktoriai, režisieriai, dailininkai, videooperatoriai.

Ar jau sugebate žiūrėti jį kaip žiūrovas? Ar dar sugrįžtate į vaidmenį?

Sunkiai. Kai kuri vaidmenį, vaizduotėje matai gal 150 proc., o į išorę per visus filtrus prasimuša tik gal koks 40 proc. to, ką įsivaizduoji. Vaizduotėje tas paveikslas yra kitoks, negu jį pamatai ekrane.

Labai sudėtingas psichologiškai jūsų kuriamo personažo charakteris ir labai šokiruojanti, netikėta filmo pabaiga. Kokį pateisinimą jūs suradote savo herojaus poelgiui?

Manau, kad pateisinimo tokiam poelgiui nėra.

Man atrodo, kad mes logiškai negalime išmąstyti veiksmo, kurį atliekam. Nors keliaujant per gyvenimą mus nuolat formuoja aplinka, mokytojai, knygos ir visa kita, tačiau mes elgiamės spontaniškai.

Vienas mano mėgstamiausių filmų yra „Force Majore“. Labai geras, vaidybiškai puikus filmas.

Vienas pirmųjų jo kadrų rodo, kad pradeda griūti sniego lavina ir vyras pradeda bėgti, palikęs savo vaikus ir žmoną. Gynyba buvo jo pirmas impulsas toje situacijoje.

Jis pasielgė taip pat, kaip mano sukurtas personažas Kostas Kinkys.

Nemanau, kad pagrindinis jo poelgis, jo išdavystė buvo logiška. Man atrodo, kad ji buvo spontaniška, bet suformuota jo požiūrio. O požiūris išdėstytas visoje istorijoje ir filme matyti, kokioje pozicijoje jis jaučiasi geriau.

Esate gimęs jau nepriklausome Lietuvoje. Koks jūsų asmeninis santykis su pokario ir okupacijos laikotarpiu? Gal šeimos nariai yra patyrę ar pasakoję panašių istorijų?

Kai ieškodamas personažo pradėjau domėtis tuo laikotarpiu, paskendau knygose. Skaičiau daug partizanų rašytų dienoraščių, istorijos knygas apie tą laikotarpį. Mano šeimoje, giminėje taip pat buvo tremtinių ir skaudžių, dramatiškų patirčių, apie kurias, deja, žinau nepakankamai tiksliai, kad galėčiau papasakoti.

Ką šis filmas davė jums kaip aktoriui ir žmogui?

Partizanų tema kinui yra labai rizikingas dalykas ir kino kūrėjai jos vengia, nes partizanai yra Lietuvos herojai. Kiekvienas tą herojų įsivaizduoja savaip. Labai sudėtinga pateikti visuomenei paveikslą, kuris atitiktų herojaus įvaizdį.

Man atrodo, kad šis filmas labai gražiai išryškino partizanų temą. Mano herojus - jaunas, pasimetęs žmogus, plaukiantis pasroviui. Šalia jo - partizanas Tauras, kuris yra užtikrintas, kuris nebijo mirties, kuris yra tauriausių vertybių žmogus. Kodėl Kostas lieka savo bailumo auka, nepasirenka oraus žmogaus kelio?

Man įdomus intelektualų požiūris. Kuo baigiasi diskusija apie tai, kad nereikia maišyti politikos su kūryba? Kur galų gale atsiduria žmogus, kuris atseit nieko nemaišo.

Mes dabar matome tokią pat situaciją ir pavyzdžius.

Aš kartais pasižiūriu tokį kanalą, kuriame jauni žmonės, kurie dabar jau pabėgę iš Rusijos, vos prasidėjus karui, Ukrainoje kalbino savo tautiečius gatvėje. Jie tiesiog užduodavo klausimus. Beveik 90 proc. praeivių teigė, kad jie yra apolitiški, kad negali nieko atsakyti. Jų šalis užpuolė kitą šalį ir jie nesugeba nė žodžio apie tai pasakyti???

Gali matyti paralelių su šiuo filmu. Lygiai tas pats bailumas. Šalia mūsų didžiulė šalis, kurioje tokių kaip Kostas Kubilinskas, atsiprašau, ne Kubilinskas, o Kostas Kinkys, yra labai daug.

Kad jau išsprūdo Kubilinsko pavardė ir teigiama, kad filmas sukurtas remiantis šio rašytojo biografija, kodėl pagrindinio herojaus pavardė Kinkys?

Filmas - ne teismas. Kuriant meną, man atrodo, nereikia badyti pirštu.

Visi neva žino istoriją, bet iš tiesų partizanų raportuose rašoma, kad buvo du žmonės: Kostas Kubilinskas ir Algirdas Kinkys.

Filme iš dviejų realių asmenų sukurtas vienas personažas. Jame yra ir kitų istorijų, kurios nėra tikros, tačiau suteikia filmui daugiau spalvų. Šio filmo tikslas nebuvo parodyti tikrą istoriją, o papasakoti apie tai, kad net intelektualus žmogus gali būti didžiulis bailys.

Pasirinkę personažą, kuris yra sulipdytas, mes galime kelti klausimą - o kaip tu pasielgtum? Aš nežinau, kiek tuo metu buvo žmonių, tokių kaip Kostas?

Apskritai menas yra įdomus dalykas. Jis vis dėlto ruošia tave kažkam.

Šis filmas man yra apie pasiruošimą. Reikia ruoštis. Nebūtinai blogiausiam scenarijui, bet reikia ruoštis išlikti oriam, išlikti geru pavyzdžiu.

Tai buvo pirmasis jūsų vaidmuo kine. Po jo sulaukėte ir daugiau pasiūlymų filmuotis, o Klaipėdos jaunimo teatre esate 11-us metus. Gal iškilo dilema: teatras ar kinas?

Nemanau, kad Lietuvoje galima daug svajoti apie kiną.

Pasaulis didelis.

Taip, bet ir teatras, ir kinas turi savo pliusų ir minusų. Tiek teatras, tiek kinas yra įdomus dalykas, kai kalbama apie prasmę. Kinas pasiekia didesnę auditoriją, tačiau jį sukurti reikia daugiau laiko, daugiau pinigų. Kiek žinau, filmas „Poetas“ yra 5-erių metų darbas.

Yra spektaklių, kurie statomi ilgiau nei 5 metus. Režisierius gali ilgai nešiotis idėją, tačiau dauguma jų kuriama daug greičiau.

Filme turiu padaryti geriausią variantą, kuris bus užfiksuotas, ir jau nieko negalėsiu pakeisti. Kino kūrėjas nusifilmuoja, po dvejų metų pamato rezultatą.

O teatras yra gyvas, efemeriškas. Vieną pabaigei, darai kitą. Viskas sukasi, sukasi.

Kur sukatės šiuo metu? Ką repetuojate?

Repetuoju su režisieriumi Pauliumi Pinigiu. Mudu buvome sukūrę vieną pirmųjų Klaipėdos jaunimo teatro spektaklių „Šauktiniai“. P. Pinigis kartu su Valentinu Masalskiu dėsto studentams. O mudu jau seniai norėjome pastatyti S. Beketo pjesę „Belaukiant Godo“. Dabar ją repetuojame.

Laukiate?

Laukiam. Premjera bus kovo pradžioje.

O kine?

Kine? Dar anksti kalbėti. Kinas toks, kad net nusifilmavęs nesi tikras, ar liksi filme... Man yra buvusi situacija, kad nepaliko.

Siužetas

Už antisovietinę literatūrą išmestas iš Lietuvos TSR rašytojų sąjungos, gabus poetas Kostas priverčiamas bendradarbiauti su sovietų saugumo struktūromis. Jis išsiunčiamas į nedidelį miestelį dirbti mokytoju, tikroji jo užduotis - susidraugauti su vietiniais partizanais ir išduoti jų tapatybes bei buvimo vietas.

Matydamas partizanų drąsą ir nusiteikimą, tačiau vis labiau spaudžiamas saugumiečių, Kostas jaučiasi atsidūręs neišsprendžiamoje dilemoje: ar klausyti širdies balso, ar išduoti partizanus ir tapti žymiu bei vertinamu tautos rašytoju. Filmas paremtas Kosto Kubilinsko ir kitomis biografinėmis pokario asmenybių istorijomis, buvo pripažintas geriausiu Baltijos šalių filmu Taline vykusiame kino festivalyje „Juodosios naktys“.

Atsiliepimai

Teatrologė Daiva Šabasevičienė filmo recenzijoje rašė: „Poetas“ sukurtas apie mus, apie Lietuvos istoriją, kuri prasidėjo XX a. viduryje ir kitomis kryptimis tebesitęsia Ukrainos karo akivaizdoje. Istorijų daug, negandų dar daugiau, bet visa tai dažniausiai susiję su konkrečiais žmonėmis, kurie bet kokiu atveju ir įvykdo istorines slinktis. Filmas jaudina ne tik bandymu priminti, kokiais žiauriais metodais okupantai susidorodavo su antisovietine veikla įtariamais žmonėmis, bet būtent kino kalba priartėdamas prie autentiškų išgyvenimų, kuriuos ryškiausiai šiame filme atskleidžia aktoriai: „Poetas“ - pats aktoriškiausias filmas, kuriame nėra blogų aktorių. Nesvarbu, kad kai kuriems lemta pasirodyti vos poroje epizodų, bet visiems suteikta galimybė nušvisti." Aktorių darbą išskiria ir kino ekspertas Marijus Kulvietis, pasidalinęs įspūdžiais po nacionalinės filmo premjeros savo socialinėje paskyroje: "Jaunąjį Donatą Želvį norėjau apkabinti arba bent timptelėti už rankovės. Režisieriams pasisekė rasti naują veidą ir išraiškingą, darbštų aktorių. Gulbės giesmę naujame filme sugiedojo Dainius Gavenonis. Visą filmą laukiau, kada jis paspaus „falšyvą“ natą. Bet nesulaukiau. Gavenonio vaidyba arti dieviškos. Jo partizanų vadas ir arti, ir drauge pakankamai toli. Šalia tykojo eilinio patoso pavojus, bet jo pavyko išvengti. Tas Gavenonio žvilgsnis išlaikytas kietai. Jis ir savas draugas, ir kartu ne iki galo suprantamas. Gyvas vyrukas ir drauge sunkiai apčiuopiama legenda. Šaunuoliai. Viena sekundė falšo galėjo sugadinti visą filmą. Ale išvengė, puikus režisierių duetas."