Rašytoja Loreta Stonkutė: „Ne visada mirtis yra baisiausia, kas gali mus ištikti“

 – Kas ir kokie aplinkiniai įvykiai inspiravo parašyti knygą „Inanna. Apokalipsės knyga“? Kokią žinią nešate savo skaitytojams? Juk knygos pavadinimas perspėja – apokalipsė... Kaip šią sąvoką turėtume traktuoti šiuo neramiu laikmečiu? Kad mūsų neliks?

– Taip, ši knyga yra apie galimą apokalipsę, tik ne visada mirtis yra baisiausia, kas gali mus ištikti. Jau ne kartą žmonija buvo sunaikinta, kaip žinia, už pasileidimą ir piktadarystes.

Mūsų laikmečiu pikto jau pridaryta per akis, nes primityvus žmogus nebeturi Dievo baimės, o pažengęs žmogus dar nėra pažengęs tiek, kad būtų nesavanaudiškas.

Knygoje dievai nusprendžia žmoniją ne sunaikinti, bet paimti iš jos tai, ką mes esame gavę kaip dovaną iš aukštesnio pasaulio, bet nemokame tuo naudotis tinkamai. Kas tai yra, nenoriu išduoti, kad neatimčiau iš skaitytojo malonumo nustebti.

Knygos idėja užgimė Egipte pernai žiemą. Prieš rašydama romaną dažniausiai keliauju ieškodama pasaulio įdomybių. Tą kartą kelionė buvo labai keista: staiga Egipto dykumoje pakilo didžiulė audra ir pradėjo smarkiai lyti.

Tai nustebino ne tik turistus, bet ir tam nepasirengusius vietinius. Kadangi Egipte niekada nelyja, ten vanduo iš dangaus – tikras kataklizmas: jokios infrastruktūros tam nepritaikytos, net asfalto keliai pradeda lūžinėti. Matydama tai jaučiau, kad kažkas bus... Ir štai atėjo diena, kada reikia išskristi į Lietuvą.

Tai buvo vasario 24-oji. Mes stovime oro uoste ir staiga užgriūva informacijos lavina, kad Rusija pradėjo karą prieš Ukrainą. Tada beveik galvojome, kad gal negrįžti... Visi į Lietuvą skrendantys žmonės buvo sunerimę. Buvo pakeistas net lėktuvo maršrutas, kad nekirstume nesaugių oro erdvių.

Tai buvo akimirka, kada pamačiau žmonių paniką, ištikus nežinomybei. Baisiausia, kad naikinimo idėją įgyvendina pats žmogus, savo paties rankomis.

– Kokių sąsajų naujoji knyga turi su jau parašytomis knygomis: ar galima skaityti „Inanna. Apokalipsės knyga“, neperskaičius kitų Jūsų knygų – tarkim, „Miegantys žmonės“, „Sanna“, „Šugarka“...? O gal jų nė nėra ir kalbate apie visiškai naujus dalykus, kurie yra svarbūs žmogui naujų išbandymų kontekste – jų gi pastaruoju metu tikrai netrūko: pandemija, karas Ukrainoje, ekonominės permainos.

– Naujasis romanas puikiai gali būti suprastas ir neskaičius ankstesnių mano knygų, nors personažų sąsajų su senosiomis yra, ypač su „Sanna. Pradžios knyga“. Visos mūsų patirtos krizės nueina į antrą planą, kai patys dievai nusprendžia įvykdyti teisingumą pagedusiame žmonių pasaulyje.

Knygos personažai bando gelbėti pasaulį nuo tokio dievų sprendimo, nors jie puikiai supranta, kad tikrai esame to triuškinančio „teisingumo“ verti... Kažkada žmogus buvo nubaustas pasauliniu tvanu, bet tai mūsų nepakeitė. Šį kartą aukštieji hierarchai tikisi galutinai išspręsti Žemės žmogaus / parazito problemą.

– Jūsų knygų pavadinimai yra įdomūs, intriguojantys, nes savyje turi tarsi kažkokią paslaptį, kurią atverti galima tik perskaičius knygą. Ir ką reikštų dvi N raidės – „Sanna“, dabar „Inanna“. Ar tai – tik fantazijos žaismas? Ir apskritai, iš kur ateina Jūsų knygų herojai – ar jie turi, kaip įprasta sakyti, tam tikrus prototipus?

– Taip, visi personažai turi prototipus. Sanna yra skandinaviškas vardas, reiškiantis tiesą. Ši romano veikėja ir buvo rašytoja, kuriai teko galimybė pamatyti viską giliau, pamatyti tai, kas slepiasi už tikrovės iliuzijų.

Vardas atėjo bendraujant su suomiais. Inanna yra senovės šumerų meilės deivė, kuri ir tapo viena pagrindinių naujojo romano veikėjų.

Lietuviui neįprasta matyti dvigubų raidžių, bet kitose kalbose tai visiškai normalu. Galėtume manyti, kad dviguba N yra tik sutapimas, bet suprantame, kad sutapimų pasaulyje nebūna. Hebrajų kalboje raidė N susijusi su Skorpiono ženklu, kuriam būdinga atskleisti slaptus dalykus...

– Kaip įvardintumėte savo grožinių kūrinių žanrą? Ar savęs tiesiog nespraudžiate į jokius rėmus? Bet vis dėlto įdomu, kokia patirtimi remiatės rašydama savo knygas?

– Mano akimis žiūrint, žanras yra labai subjektyvus dalykas. Kada bendraminčiai duoda mano romanus skaityti savo pagyvenusiems tėvams, šie visada sako, kad tai tiesiog fantastinis romanas. Bet mano pasekėjai, kurie dalyvauja mano seminaruose ir mokymuose, kurie kartu su manimi išgyvena kitokią realybę, puikiai supranta, kad tie romanai yra... realistiniai. Tai, apie ką rašau, galima patirti realybėje. Sunku patikėti, bet šimtai žmonių aplink mane gyvena tame... Vis dėlto su „Mijalbos“ leidykla esame sutarę tuos romanus vadinti ezoteriniais.

– Kas yra Jūsų skaitytojas? Koks jis? Kritikuojantis, reiklus ar tiesiog laukiantis kažko naujo? Iš atsiliepimų viešojoje erdvėje skaitytojai naujos knygos laukė su dideliu nekantrumu...

– Didžioji dalis skaitytojų yra mano studentai ir bendraminčiai, sutikti įvairiuose renginiuose, mokymuose, arba tie, kurie tiesiog domisi subtiliu pasaulio matymu, savęs paieškomis, ezoterika.

Tokie žmonės nėra linkę nieko kritikuoti, tad man lyg ir pasisekė. Girdžiu dažniausiai tai, kad skaitytojo vidus labai rezonuoja su romano tema, siužetu, veikėjais... Tuo ir džiaugiuosi.

– Kokie artimiausi kūrybiniai planai? Ar nenusivylėte – kažkada sakėte, kad be rašymo gyventi negalite, todėl atsisakėte daugybės kitų veiklų. Nepasiilgstate? Ir kuo užpildote tas dienas, kai neprisėdate rašyti?

– Visas mano gyvenimo džiaugsmas yra kūryba, todėl kuriu tikrai daug ir tuo užpildau visą kasdienybę. Knygos yra tik viena forma. Vasaromis rengiu stovyklas bendraminčiams.

Tam rengiuosi ištisus metus, nes kiekvienas seminaras turi unikalią temą, kurios niekada nebekartojame.

Tikrai nepasiilgstu tų laikų, kai teko dirbti mokykloje, etnokultūros centre ar masažo kabinete... Nuo kūrybinių veiklų atitraukia tik buitiniai rūpestėliai, giminės, sodybos priežiūra. Visa tai stengiuosi atlikti greitai, kad likusį laiką galėčiau pasinerti į kūrybinius procesus.

Šiuo metu rašau vadovėlį apie gyvenimą su giminės prakeikimu. Tai bus vadovėlis paprastiems žmonėms ir tuo pačiu astrologams, mat iš asmeninio horoskopo galima pamatyti prakeikimo poveikį, kilmę ir būdus, kaip jį nutraukti.

Savotiška tema, bet yra žmonių, kuriems tai tikrai aktualu. Rudeniop, jei Dievas neprieštaraus, pradėsiu rašyti naują romaną.

---

Loretos Stonkutės pagrindinė veiklos sritis yra astrologija ir ezoterika. Jos vedamos praktikos, meditacijos, paskaitos yra nukreiptos į žmogaus sąmoningumo auginimą, savo unikalumo priėmimą.

Nors ir turėjo daug mokytojų iš įvairių pasaulio šalių, L. Stonkutė, išlaikydama savo autentiškumą, nepriskiria savęs nė vienai mokyklai.

Anot jos, nei joga, nei meditacija, nei astrologija ar kt. nėra kažkurios vienos mokyklos nuosavybė. Vertingiausias iš mokytojų gautas žinias, kurios dar nebuvo užrašytos lietuviškai, L. Stonkutė atiduoda savo skaitytojams per vadovėlius. Grožiniai romanai kalba apie kiekvieno žmogaus unikalumą ir būtinybę kelti sąmonės lygį, vienytis bendrai veiklai dėl šviesos ir žmonijos dvasios evoliucijos.

---

Visas 15-a Loretos Stonkutės knygas galima rasti Kretingos viešojoje Motiejaus Valančiaus bibliotekoje.

Romanai: „Azahielle“, „Mirties stepė“, „Miegantys žmonės“, „Virusas“, „Sanna. Pradžios knyga“, „Šugarka. Pabaigos knyga“, „Inanna. Apokalipsės knyga“.

Vadovėliai bestseleriai, kuriuos teko išleisti pakartotinai, nes buvo labai populiarūs: „Subtilieji kūnai ir čakros“, „Dvylika talentų, drakonais lakstančių“, „Genoskopas“.

Vadovėliai astrologams: „Astrologijos vadovėlis“, „Kabalistinė kanalų astrologija“, „Medicininė astrologija“, „Susipažinkime. Sinastrinė astrologija“, „360 laipsnių misterija. Astrologinis orakulas“.