Perkamai - žvejai, tapę ūkininkais

Matydami sunkų žvejų gyvenimą, 1900 m. jie įsikūrė Klaipėdos priemiestyje Smeltėje.

Darbą Anskis nesunkiai gavo lentpjūvėje, kurių pamaryje buvo nemažai, kadangi Nemunu į Klaipėdą plukdyti sieliai.

Ten pavyko užsidirbti pakankamai pinigų ir 1920 m. jauna šeima nusipirko sodybą netoli Klaipėdos, Klausmylių kaime, su 15 hektarų žemės.

Anna ir Martinas Hermanas susipažino Juodkrantėje, Raganų kalne. Ši jaunimo pamėgta vieta anuomet vadinta Ievos kalnu.

Jauna ūkininkaitė ten lankydavosi su savo pusseserėmis. Nusižiūrėjęs raudonskruostę merginą, būsimasis jaunikis ją dar stebėjo senajame Klaipėdos turguje.

Ten Anna itin guviai prekiavusi.

Netrukus Martinas Hermanas jai pasipiršo ir pora surengė sužadėtuvės.

Ta proga Keizerių dukra Anna vilkėjo savo pačios siūta suknele.

Vestuvės įvyko 1933 m. Spengių kaime. Jaunieji atrodė labai ištaigingai.

Jaunikis dėvėjo aukštą, plokščiu viršumi skrybėlę - cilinderį ir prie jo derančias baltas pirštines.

Susituokę gyveno vyro tėviškėje Klausmyliuose.

Ten gimė dukra Rūta.

Jaunoje šeimoje tvyrojo tarpusavio supratimas, pagarba ir meilė, kol šios idilės nesugriovė prasidėjęs karas ir evakuacija.

Martinas Hermanas Perkamas su šeima, grįžęs atostogų karo metu. Šalia mamos sėdi sūnus Vilius, stovi dukra Rūta.

Karo pradžia

Annos dukra Rūta Kosienė (gim. Perkamaitė) (1934 08 16-2014 03 02) taip prisiminė karo pradžią: "Keletą dienų prieš 1940 m. birželį pilni krūmai ir keliai prigužėjo vokiečių kariuomenės.

Vietiniai gyventojai nuščiuvo ir svarstė, ką tai galėtų reikšti." Prasidėjo įtampos pilnas gyvenimas.

Jaunus Klaipėdos krašto vyrus - nori jie to ar ne, mobilizavo į vokiečių kariuomenę. M. Perkamas taip pat buvo pašauktas. Karo metus praleido Norvegijoje. Tarnavo sanitariniuose daliniuose.

Anna ir Martinas Hermanas Perkamai vestuvių dieną. Spengių k., 1933 m.

Evakuacija

Baigiantis karui, 1944 m. spalio 3 d., Anna su vaikais - devynmete Rūta ir mažuoju Viliuku (g. 1940 02 09), kuriam tebuvo ketveri, per 12 valandų privalėjo evakuotis, palikti gimtus namus.

Moteris su dviem mažamečiais vaikais ir samdiniais - iš viso 7 asmenys buvo priversti išvažiuoti į nežinią.

Du arklius pasikinkė į vežimą su impregnuoto audinio stogu, o trečiąjį prisirišo.

Gyvulius paleido iš gardų ir aptvarų, paliko likimo valiai. Keliavo visą žiemą iki kovo pabaigos.

Patyrė ir badą, ir šaltį. Jaunai moteriai teko elgetauti, nes vaikams reikėjo maisto, o arkliams pašarų.

Samdiniai pakelyje pasimetė. Vėliau suaugusi Annos dukra Rūta Kosienė, kuri dirbo mokytoja Ketvergiuose, pasakojo: "1945-ųjų metų kovo pabaigoje keliavome iki Elbės upės netoli Hamburgo.

Mus kaip pabėgėlius priglaudė du senukai.

Mama jiems dirbo įvairius žemės ūkio darbus, kad mudu su broliu gautume kartą per dieną pavalgyti.

O ką ji pati valgė, man šiandien sunku pasakyti."

Pasakojimus neretai lydėjo moterų ašaros, skambėjo retorinis klausimas: „Ar mes dabar tai iškęstume?“