Nuotraukos prie paminklo buvo kaip patriotiniai atvirukai

(1)

Šiandien, sausio 15-ąją, minimos Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 99-osios metinės. Žuvusieji 1923-iųjų sausio 15-ąją Didžiosios Lietuvos organizuotoje karinėje operacijoje, pavadintoje Klaipėdos sukilimu, buvo palaidoti senosiose miesto kapinėse. 1925 metų rugsėjo 27 dieną Šaulių sąjungos iniciatyva jiems buvo pastatytas paminklas, kuris išliko iki šių dienų. Prie paminklo pradėtos rengti Lietuvos valstybei svarbioms datoms skirtos iškilmės, žmonės šioje vietoje fotografuodavosi ir be progos.

Dienraštis „Vakarų ekspresas“ kartu su Mažosios Lietuvos istorijos muziejumi pradeda publikuoti rašinių ciklą, kuriame spausdinsime skaitytojų pasidalintas senas fotografijas su įamžintu paminklu ir žmonių, kurie prie jo nusifotografavo, istorijas.

Pirmąjį pasakojimą ir unikalių nuotraukų pluoštą „Vakarų ekspresui“ atsiuntė kretingiškis kraštotyrininkas Romualdas Beniušis.

Klaipėdos karšto atgavimo relikvija

Artėjant Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-ioms metinėms vis dažniau prisimename ne tik tuos, kurie 1923 metų sausį, ryžtingai paėmę ginklą į savo rankas, Mažąją Lietuvą prijungė prie Didžiosios, bet ir tuos, kurie saugojo šioje karinėje operacijoje kritusiųjų atminimą.

Klaipėdos kapinėse palaidotiems sukilimo dalyviams paminklas buvo pastatytas pagal Mažosios Lietuvos kultūros veikėjo, pedagogo, dailininko Adomo Brako (1886-1952) projektą. Jam buvo panaudotas nuo senosios Vokietijos-Rusijos imperijos sienos Nemirsetoje atvežtas keturkampis granitinis pasienio stulpas.

Ant stulpo buvo iškaltas Vyčio kryžius, užrašas „Už laisvę žuvusiems, 1923 m.“, „Tegul meilė Lietuvos dega mūsų širdyse“ ir L.Š.S. XX skyrius 1925 m.".

Tarpukariu šis paminklas buvo tapęs Klaipėdos lietuvių politinių ir visuomeninių organizacijų bei eilinių klaipėdiečių valstybinių švenčių, kitų svarbių valstybei datų minėjimo vieta. Žmonės pagerbti žuvusių sukilėlių ateidavo ir per Vėlines.

Šio paminklo ir prie jo vykusių iškilmių vaizdai buvo spausdinami atskiromis nuotraukomis, atvirukais, kuriuos žmonės galėdavo įsigyti knygynuose bei kitose prekybos vietose.

Jie buvo naudojami ir kaip atvirlaiškiai ir saugomi kaip Klaipėdos krašto atgavimo legenda bei relikvija savo Tėvynę mylinčių žmonių namuose. Vienas iš jų buvo Kretingoje gyvenęs Lietuvos kariuomenės savanoris, kooperatininkas, aktyvus visuomenininkas Juozas Pabrėža.

Žemgalos artilerijos pulko kariai prie senosios Rusijos-Prūsijos sienos Nemirsetoje 1920 m. Latvijos nacionalinės bibliotekos archyvo nuotrauka.

Žemgalos artilerijos pulko kariai prie senosios Rusijos-Prūsijos sienos Nemirsetoje 1920 m. Latvijos nacionalinės bibliotekos archyvo nuotrauka.

Įsiamžino per Tautos šventę

Pabrėžų šeimos archyve daugiau kaip 90 metų buvo saugota nuotrauka, kurią šio straipsnio autoriui prieš keletą metų padovanojo 1936 m. gimusi Rūta Pabrėžaitė.

Nuotraukoje įamžinti Klaipėdoje prie sukilėlių paminklo XX a. 3-iojo dešimtmečio pabaigoje, apie 1927-1929 m. gegužės 15-ją, švenčiant Steigiamojo Seimo dieną, pavadintą Tautos švente, susirinkę vietos šauliai, vienos iš miesto visuomeninių organizacijų nariai, vietos valdžios atstovai ir eiliniai klaipėdiečiai.

1920 m. gegužės 15 d. Kaune susirinkęs Steigiamasis Seimas Lietuvos valstybę oficialiai paskelbė Lietuvos Respublika ir nuo to laiko ši diena visoje šalyje buvo švenčiama kaip Steigiamojo Seimo diena, nuo 1925 m. tapusi Tautos švente.

Šią dieną visoje Lietuvoje bažnyčiose vyko pamaldos, žuvusiųjų už Lietuvos laisvę pagerbimas. Šioje nuotraukoje atėjusieji pagerbti žuvusius Klaipėdos sukilimo dalyvius įsiamžino rytinėje paminklo pusėje, prie jo stovi ginkluota šaulių garbės sargyba, už jos matosi prie paminklo padėtas baltais gėlių žiedais papuoštas vainikas.

Kairėje paminklo pusėje vienas iš šaulių laiko išskleistą savo būrio vėliavą. Dešinėje plevėsuoja vienos iš miesto visuomeninių organizacijų vėliava, prie kurios stovi šventiškai pasipuošę vyrai ir tautiniais rūbais vilkinčios merginos ir moterys.

Fotografijoje matoma ir paminklo aplinka.

Lietuvos kariuomenės savanoriai kretingiškiai Juozas Pabrėža dešinėje ir Stasys Piktuižis, 1919 m. susipažinę Lietuvos kariuomenėje, draugais išliko visą gyvenimą.

Lietuvos kariuomenės savanoriai kretingiškiai Juozas Pabrėža dešinėje ir Stasys Piktuižis, 1919 m. susipažinę Lietuvos kariuomenėje, draugais išliko visą gyvenimą.

Sėkmę pelnė darbu

Fotografiją saugojęs J. Pabrėža gimė 1884 m. Nasrėnų kaime prie Salantų, bežemių valstiečių šeimoje, pakrikštytas Kalnalio bažnyčioje. Sunki vaikystė, nuo pat mažens tarnaujant pas ūkininkus, jį užgrūdino, o baigtos rusiškos mokyklos 3 klasės sužadino norą gyvenime siekti didesnių tikslų.

Aktyviai dalyvavęs naujosios Salantų bažnyčios statyboje, jis susipažino su bendraamžiu kunigu Pranciškumi Kazimieru Čepuliu (1884-1962), kuris 1912 m. į Salantus dirbti vikaru atvyko iš Panevėžio. Salantuose prasidėjusi jų bičiulystė tęsėsi visa gyvenimą net ir P. K. Čepuliui įstojus į pranciškonų vienuolyną bei vėliau tapus Lietuvos pranciškonų provincijos provinciolu. 1915 m. jį paskyrus Laukžemės parapijos administratoriumi, kartu iš Salantų atvyko ir J. Pabrėža.

Tapęs klebonijos ūkvedžiu, juo prabuvo iki 1919 m. sausio, kai, atsiliepęs į kvietimą ginti jauną Lietuvos valstybę nuo išorės priešų, įsiliejo į pirmojo Kretingos savanorių būrio, kurį organizavo kunigas P.K. Čepulis, gretas. Lietuvos kariuomenėje prabuvęs iki 1920 m. vasario mėn. jis buvo paleistas į atsargą, užsitarnavęs vyresniojo puskarininkio laipsnį.

1921 m. rudenį pradėjęs dirbti Kretingos vartotojų bendrovės sandėlyje, darbštus, sąžiningas, aukštos moralės, turintis organizacinių sugebėjimų buvęs savanoris netrukus buvo išrinktas į šios bendrovės valdybą, o 1923 m. rudenį tapo ir šios bendrovės vedėju.

Nelengvas darbas bendrovės labui, aktyvi visuomeninė veikla paliko nedaug laiko asmeniniam gyvenimui, tad 1925 m., būdamas jau subrendęs 40 m. vyras, jis slapta vedė pasiturinčio Voveraičių kaimo ūkininko dukrą Petronėlę Želvytę, g. 1895 m.

Šeima, apsigyvenusi antrajame bendrovės pastato Vilniaus gatvėje aukšte, susilaukė 4 vaikų. J. Pabrėža, kaip karys savanoris, dalijant Salantų dvaro žemes Žvainių kaime, čia gavo 10 ha žemės. Gavęs valstybės paskolą miško medžiaga ir grūdais, pasistatė nedidelį medinį namą bei tvartus, o kiek vėliau - ir plytinę.

Iš šioje plytinėje išdegtų plytų 1931 m. Kretingos miesto centre buvo pastatytas trijų aukštų vartotojų bendrovės pastatas, statomi jos pastatai apskrities kaimuose ir miesteliuose, o 1935 m. Kretingoje, priešais katalikų bažnyčią prie Akmenos upės, buvo pastatytas naujasis šeimos trijų aukštų namas bei šalia jo žemės Žvainių kaime prie Salantų - neogotikinė raudonų plytų Gaidžio kalno koplyčia ir kiti pastatai.

Naujojo Kretingos bendrovės pastato pašventinimo iškilmės 1931 m.

Naujojo Kretingos bendrovės pastato pašventinimo iškilmės 1931 m.

Kretingos bendrovės vadovas

Darnus Kretingos bendrovės kolektyvas, išsikėlęs sau tikslus vystyti jos veiklą, vadovaujant buvusiam savanoriui, juos sėkmingai įgyvendino. Per bendrovės 10 veiklos metų jos apyvarta išaugo beveik 9 kartus, buvo atidarytos 5 naujos parduotuvės, išaugo jos valdomo nekilnojamojo turto vertė, o prekėms išvežioti buvo nupirktas ir sunkvežimis.

„Vargiai kur rasite Lietuvoje taip laimingą bendrovę kaip kretingiškė“,- su pasididžiavimu savo laiške bendrovės darbuotojams ir pajininkams jos dešimtmečio proga 1934 m. rašė J. Pabrėža.

„Kooperacija - tai darbo žmonių išganymas“ - buvo parašyta virš centrinio bendrovės pastato įėjimo.

Vartotojų bendrovės Lietuvoje tuo metu padėjo išlaikyti žemesnes maisto produktų ir pramoninių prekių kainas, savo nariams ūkininkams už jų produkciją mokėdamos aukštesnes supirkimo kainas, kai antkainiai jų parduotuvėse buvo minimalūs.

J. Pabrėža buvo ir Kretingos miesto bei apskrities tarybų narys, dalyvavo vargingųjų šalpos organizacijų veikloje. Jį gerbė ne tik miestelėnai, dvasininkai, mokytojai ir kiti inteligentai, bet ir paprasti kaimo žmonės, ateidavę pasitarti įvairiais gyvenimo klausimais.

O aukšti kai kurie laikinosios sostinės Kauno ir kitų didesnių miestų valdininkai jo nemėgo, pavydėdami sėkmės vos 3 pradines klases baigusiam bežemio valstiečio sūnui, vadovaujančiam sėkmingai bendrovei, tapusiai viena iš didžiausių Žemaitijos prekybinių kooperatyvų.

Jis niekada nerūkė ir nevartojo alkoholio, plaukus kirpdavosi trumpai, dažniausiai rengdavosi kariško tipo po kaklu susegamu švarku, dėvėdavo kuklią kepurę su snapeliu.

Sovietinės okupacijos ir SSSR-Vokietijos karo metais J. Pabrėža toliau vadovavo bendrovei, nors darbo sąlygos buvo sudėtingos.

Palaidotas per apšaudymą

1944 m. J. Pabrėža susirgo sunkia plaučių ligos forma, kuri paūmėjo rudenį prie Kretingos artėjant sovietinei armijai ir mieste trūkstant kvalifikuotų gydytojų. 1944 m. gruodžio 9 d. J. Pabrėžos gyvybė užgeso savo namo pusrūsyje, mieste sproginėjant prie Klaipėdos įsitvirtinusios nacių kariuomenės artilerijos sviediniams.

Savo namuose lentomis užkaltais langais jis ir buvo pašarvotas, o laidotuvių dieną Kretinga vėl buvo nacių apšaudoma, tad suaugusiems, saugant vaikus nuo sprogusių sviedinių skeveldrų, teko juos uždengti savo kūnais tarpukapiuose.

J. Pabrėžos, kaip doro, sąžiningo ir sėkmingo žmogaus, vadovo, visuomenės veikėjo, Kretingos miesto patrioto gyvenimas ir veikla net ir dabarties žmonėms galėtų tapti sektinu pavyzdžiu, patvirtinančiu seną žemaitišką patarlę: „Tankiai su sermėga apsivilkusi vaikščioja gili išmintis…“

Kvietimas

Kviečiame klaipėdiečius ir ne tik peržvelgti savo nuotraukų albumus ir paieškoti fotografijų, kuriose jūs (jūsų vaikai, tėvai, seneliai) būtumėte nusifotografavę prie istorinio paminklo Skulptūrų parke. O gal ir anksčiau, kai dar šioje vietoje veikė miesto kapinės. Suradę nuotraukų, paskambinkite arba parašykite Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus darbuotojai Sondrai Simanaitienei (8 612 84407, [email protected]) arba dienraščio „Vakarų ekspresas“ žurnalistei Jurgai Petronytei (8 655 09680, [email protected]). Mes nuskenuosime nuotraukas ir užrašysime jūsų istorijas. Norime surinkti kuo daugiau įvairaus laikotarpio fotografijų, darytų prie šio paminklo, nuotraukas aprašyti ir paskelbti laikraštyje „Vakarų ekspresas“ ir portale www.ve.lt, o 2022 m. rudenį iš surinktų nuotraukų Skulptūrų parke sumontuoti fotografijų sieną „Už laisvę žuvusiems, 1923 m. Tegul meilė Lietuvos dega mūsų širdyse“. Fotografijų siena visus metus puoš Skulptūrų parką minint Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-metį ir skleis mūsų bendruomenės darnumo, solidarumo ir sąmoningumo žinią.

Nuotr. iš asmeninio Romualdo Beniušio archyvo.

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder