Nešantis šviesą: Vilhelmo Storostos Vydūno 153-iųjų gimimo metinėms atminti

Nuo žalingų įpročių išvaduoti žmogų be jo paties valios labai sunku, o kartais - beviltiška.

Pitagoras prieš daugelį šimtmečių komentavo, kad protas yra didelė realybė ir kažkaip egzistuoja organizme, bet ne galvoje.

Platonas, kaip ir Pitagoras, manė, kad protas, esantis kūne, yra labai svarbus subjektas, atsiskiriantis nuo kūno mirties metu.

Sokratas pabrėžė proto ir kūno atskyrimą teigdamas, kad psichiniai dalykai randasi ne fizinėje aplinkoje.

Aristotelis, norėdamas parodyti proto unikalumą, sakė, kad galima mąstyti ir be smegenų, nes jis nežinojo, jog tuometinis smegenų tyrinėjimas neatsakė į dominantį klausimą apie protą.

Renė Dekartas, garsus prancūzų matematikas ir filosofas, aktyviai ir tvirtai teigė, kad protas ir kūnas nėra tas pats.

Mūsų Vydūnas nori būti parama visiems, kurie stengiasi patvirtinti savo žmogiškumą.

Kas yra žmogus? Tai ne tik sudėtinga darniai veikianti fizinių mechanizmų sistema ar įvairių organų sudėtinis vieningas organizmas, kuris vadinamas kūnu.

Žmogui visai neįdomu, kaip vyksta sudėtingi nuolatiniai procesai kepenyse, plaučiuose, širdyje, smegenyse, taip pat kituose organuose. Tai dešimtmetį ar net dar ilgiau studijuoja būsimieji medikai.

Štai keletas faktų apie mūsų fizinį kūną:

- Žmonės šeriasi kaip šunys, katės ar kiti žinduoliai, tik vietoje plaukų jie atsikrato viršutinio odos sluoksnio.

- Kasmet žmogus praranda apie 600 000 odos fragmentų. Tai sudaro 700 gramų.

- Kraujas žmogaus kūne nueina ilgą kelią, dėl to kraujo indai sudaro beveik 100 000 kilometrų. Kiekvieną dieną per kraujagysles širdis perpumpuoja apie 7,5 litro kraujo.

- Be maisto žmogus gali gyventi keletą savaičių, bet tik 10 dienų be miego, ir tai neigiamai gali atsiliepti gyvenimui. Po 10 bemiegių parų žmogus užmigs amžinai.

- Žmogaus skrandis savo gleivinę visiškai pakeičia kas 3-4 dienas. Jeigu tai neįvyktų, stiprios rūgštys, naudojamos maistui virškinti, skrandį paprasčiausiai ištirpdytų.

- Suaugęs žmogus kaulų turi mažiau negu kūdikis. Pradžioje skeletas turi 350 kaulų, vėliau, palengva augant, kai kurie kaulai suauga į vieną, dėl tos priežasties suaugusių žmonių skelete jų priskaičiuojama tik 206.

- Jeigu ištiestume į vieną plokštumą kūno ląstelių sluoksnį, tai padengtume stadiono aikštę.

Mokslui žinoma, jog žmogaus kūno sandara - tai kvantinė pagal atitinkamą dažnį virpanti šviesos materija. Kūnas turi aplink save elektromagnetinius laukus ir savybę švytėti saulės spektro spalvų gama, žmonių vadinama aura.

Įsivaizduokime stadiono plote įrengtas saulės baterijas, kurių energijos užtektų gyvenvietei apšviesti. Vadinasi, ir kiekvienas žmogus turi energinius resursus, nemokamą gamtos dovaną, tik reikia sumaniai ja naudotis, įsisavinti ir nenusigręžti nuo amžinųjų Visatos dėsnių.

Proto laukas - tai sąmonės ir sielos rezidencija. Kad pasireikštų didysis gyvenimo principas, jis privalo įgauti kokią nors formą, atitinkančią jo siekius ir judėjimą. Siekis - tai protingas vidinis impulsas, o judėjimas - jo fizinė išraiška.

Gyvenimas reiškiasi ne vien forma, o begaline jų daugybe. Daugeliui formų susijungus ir sudarius vieną sudėtingesnę, sakoma, kad gyvenimas protingai organizuotas, nes visos formos siekia padėti reikštis šiai kur kas aukštesnei struktūrai. Gyvenimas niekada nesibaigia, jis trunka be galo, amžinai.

Niekas neįstengia jo sunaikinti, gyvenimas stipresnis už mirtį, nes, glūdintis mumyse, jis yra tobulas. Protingas gyvenimas yra be kančių, jis žmogaus sielos lemtis ir pats savaime vieningas.

Fizinis, dvasinis ir dieviškasis gyvenimas - tai trys pasireiškimai:

Fizinis - jis svyruoja, be paliovos keičiasi. Tai lyg vandens paviršius, jūros bangų gyvenimas.

Dvasinis - kinta, tačiau nesvyruoja. Jis yra tarsi jūros gelmių, glūdumų būtis.

Dieviškasis - nekinta ir nesvyruoja.

Norėdamas įsisąmoninti gyvenimą, kad taptų naudingas sau bei kitiems, žmogus turi pradėti nuo fizinio lygmens ir pamažu kilti į dvasinį ir dieviškąjį.

Nemylintis fizinio gyvenimo neturi nieko bendra su šviesa. Fizinėje plotmėje: vaisiuose ir augaluose sukaupta šviesos energija.

Akivaizdus įrodymas: visi žinome ir esame patys matę, kaip gaisro metu dega miškai, durpynai, nors jiems yra šimtai ar dešimtys tūkstančių metų.

Juose sukaupta saulės šviesos energija niekur nedingsta, nes ji augalijai yra gyvybiškai svarbus kosminis elementas.

Palyginimui galima pateikti kitą pavyzdį: esame matę, kaip kaista (kartais dega) ant laužo kepama mėsa ar jos produktai, kuriuose kvantinės medžiagos ir energijos beveik nėra, nes gyvūnas ar paukštis jau yra miręs.

Fizinio gyvenimo higiena prasideda nuo teisingo naudojimosi šviesa, sukaupta augaluose ir vaisiuose, kitaip tariant, ji prasideda nuo teisingos mitybos.

Mityba - tai įvadas į fizinį gyvenimą, į dvasinį - menas, muzika, literatūra, dailė ir kita, į dieviškąjį - malda. Visas gyvenimas - tai lobis, kurį reikia saugoti ir taip sutvarkyti savo fizinį kūną, kad jis galėtų geriau panaudoti dvasinių jėgų energijos kanalus.

Organizuoti veiklą taip, kad būtų geriau subalansuotos fizinės ir mentalinės kūno savybės. Niekada nereikia įsijausti į ligą ir aimanuoti.

Puikus pavyzdys yra Vydūnas. Ypač sunkiais gyvenimo atvejais, kurie buvo dažni palydovai, jis muzikavo, rašė, dainavo, atlikdavo fizinius pratimus.

Kiekvienas žmogus sugeba džiaugtis, liūdėti, mylėti, nerimauti, bijoti ar panašiai. Šią visą sritį Vydūnas vadina jausmų - linkimų gyvata, arba astraliniu kūnu. Tai vienas iš dvasinių energinių sudėtinių žmogaus dalių.

Žmogų gaubianti sfera yra minčių laukas, arba mentalinis kūnas. Virš jo spindi šviesoje žmogaus esmė, esybė, dvasia - siela.

Visos šios gyvatos yra glaudžiai susijusios ir viena kitą veikiančios: mintis - jausmas - fizinis kūnas ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, mes norime valgyti, tačiau dėl kažkokių aplinkybių maisto neturime. Tada mintis nukreipiame į ką nors įdomaus. Atsiras kita dominantė smegenyse ir žmogus visai pamirš apie valgį, o kūnas dėl to nenumirs.

Įvairios neigiamos emocijos: pyktis, stresas, išgąstis, pavydas - iškreipia žmogaus veidą, pakinta jo balsas, kūno temperatūra. Bet džiaugsmas, pasitenkinimas, susižavėjimas veikia priešingai: nušviečia veidą, spindi akys ir visos kūno funkcijos mums atrodo normalios.

Dėl to Vydūnas tvirtina: kokios yra žmogaus mintys, tokie jausmai ir geiduliai, toks ir kūno gyvenimas.

Šiuolaikinės humanistinės psichologijos sritis psichoanalizė, kurios pradininkas yra italų psichiatras Robertas Asadžiolis (Roberto Assagioli) taip pat akcentuoja aukštesniojo „aš“ principą, žmogaus išmintį ir jo atsakomybę.

Pastaruoju metu mokslo leidiniuose yra pateikiama daug informacijos apie sąmonės reikšmę, ji netgi yra tyrinėjimo ir analizės objektas.

Ypač stipriai mokslininkus domina smegenų struktūra ir veikla, drąsiai kalbama, jog žmogaus smegenys yra Visatos kopija.

Iš tiesų sąmonė yra toji dvasios šviesa, kurios dėka visi mūsų veiksmai, žodžiai ir mintys yra apšviečiami, matomi, brandūs ir gyvybingi, nes sąmonėje kaupiasi ne tik mūsų, bet ir tėvų, protėvių patirtis.

Fizinio kūno sąmonė yra instinktai, o dvasios-sielos - žinojimas, intuicija, kuri glūdi sąmonės gelmėje. Dėl šios priežasties žmogaus sąmonė gali vystytis, augti iki universalios, arba kosminės. Tokia garbinga žmogaus paskirtis, nes yra suteiktos visos galimybės šioms savybėms įgyti.

Kas griauna žmogaus sveikatą? Įvairios perkrovos, pavyzdžiui, persivalgymas, labai sutrikdo ne tik virškinimo traktą, bet ir visą organizmą.

Iš to ir nutukimas, sklerozė, diabetas ir kt. Tas pats ir jausmų sferos atžvilgiu, kai žmogus patiria stresą, ypač jeigu dažnai - ateityje jo laukia infarktai, insultai, depresija ir kt.

Gali būti ir minties bei proto perkrovos: neįveikiami uždaviniai, įvairios teorijos, protiniai darbai nesilaikant darbo kaitos ritmo.

Žmogaus gyvastingumo pusiausvyrą galima sutrikdyti ir dirbtinai, pavyzdžiui, hipnozės būdu, t. y. paralyžiuojant žmogaus valią. Vydūnas ypač smerkė spiritistų bandymus, dirbtinį transo būsenų sukėlimą ir visa, kas slopina žmogaus individualybę ir ją pavergia. Yra fiziškai stiprių žmonių, bet jų esmė - dvasia - silpna, apmirusi, tamsi. Jiems trūksta išminties, gyvos sąžinės ir stiprios valios, nes jie yra ligoti dvasiškai.

Mūsų laikais susidomėjimas Vydūno asmenybe ir jo gyvenimu bei kūryba akivaizdžiai auga. Ypač juo pradėjo domėtis sveikos gyvensenos medicinos studentai, taip pat daugybė žmonių nori susipažinti su šiuo užmirštu Lietuvos genijumi.

Belieka tik priminti, kad rašytoją, poetą, literatūros mokslininką, Nobelio premijos laureatą Česlovą Milošą, kilusį iš Kėdainių valsčiaus, nuo Nevėžio pakrantės, taip pat poetą Adomą Mickevičių lenkai įvardija kaip savo tautos įžymybes, o Vilhelmu Storosta Vydūnu, taip pat buvusiu kandidatu Nobelio premijai gauti, labai domisi vokiečiai.

Laisvai kalbėjo vokiškai, mokėjo anglų, prancūzų, sanskrito kalbas, jo akademinė ir gyvenimo dvasinė veikla susieta su Berlyno, Halės, Leipcigo ir kitais universitetais, seminarijomis.

Gyvendamas Detmoldo mieste Vokietijoje, 85-ojo - jubiliejinio - gimtadienio išvakarėse, jis dėl gatvėje pravažiuojančios transporto priemonės kaltės patyrė traumą ir netrukus, žiemą, tyliai iškeliavo Anapilin.

Palikdamas amžinai šiam pasauliui moksliniuose raštuose, muzikoje ir mene savo ryškų dvasinį įspaudą. Džiugu, kad Kauno Vytauto Didžiojo universitetas, jam esant gyvam, kaip nešančiam šviesą pasaulinio lygio eruditui, mokytojui, rašytojui, mąstytojui suteikė garbės daktaro titulą.

Klaipėdos universiteto administracija ir akademinė bendruomenė organizuoja nacionalines ir tarptautines konferencijas.

Šiemet kovo 18 dieną organizuota jau 21-oji nacionalinė konferencija Vydūno 153-iojo gimtadienio proga (kovo 22 d.). Universiteto patalpose taip pat nuolat vyksta meno renginių ciklas „Tautai ir valstybei“, kuriame pasirodo ir savo talentą demonstruoja jauni muzikos mokyklų mokiniai ir Klaipėdos Vydūno gimnazijos moksleivių choras.

Visuomeninės organizacijos ir gyventojai taip pat tikisi ir laukia, kad ateityje Klaipėdos universitetui bus suteiktas Vydūno vardas. Prieš porą metų, minint Vydūno 150-ąsias gimimo metines, Klaipėdos centrą papuošė jam skirta skulptūra, kurią tiek techniniu, tiek meniniu požiūriu drąsiai galima įvardyti kaip šedevrą.

Asmeniškai jaučiu pareigą ir atsakomybę visuomeninėje veikloje puoselėti Vydūno paveldą, Lietuvoje ir užsienyje įamžinti šį nuostabų mūsų tautos žmogų.

Būdamas jo pasekėju, noriu gyventi paprastai, santūriai, atvira sąmone į dvasinį pasaulį, skleisdamas į aplinką vydūniškąją šviesą ir jo atminimą.

Būtent dėl šių aplinkybių buvo įkurta Lietuvos menų ir mokslo asociacija „Vydūno šviesa“.

Taip pat kviečiu visus aktyvius Lietuvos žmones, darbdavius neužmiršti ir kitų savo talentingų, gabių tautiečių, kuriuos pasaulio šalys labai vertina ir nuolat iš mūsų graibsto.