Neregėta Klaipėdos istorijos mozaika: piliavietė atveria naujus slėpinius

Minint 769-ąsias Klaipėdos įkūrimo metines, rugpjūčio 1-ąją atidaroma nauja Pilies muziejaus ekspozicija, pavadinta „Kurtina“. Unikali savo koncepcija 1,5 tūkst. kv. metrų muziejinė erdvė su per 4 tūkst. eksponatų leis lankytojams visiškai kitaip pažvegti į uostamiesčio raidą nuo XIII a. iki XVIII a.

„Subtiliausia ir vertingiausia - archeologinė dalis, nes ėmėmės Lietuvoje precedento neturinčių iššūkių.

Ekspozicijoje bus galima nauju amplua išvysti archeologų darbą, sužinoti jo užkulisius, susipažinti su įvairialype pilies istorija, kurioje savo vietą užėmė ir Vokiečių ordino riteriai, ir kuršiai.

XVI-XVIII a. senamiesčio gyvenimą bus galima pajusti kaip niekad gyvai. Įdiegta daug interaktyvių technologijų, vizualinių sprendimų, net hologramos.

Siekėme, kad lankytojas išeitų iš ekspozicijos ne kaip iš akademinės senienų rinkinio erdvės, o lydimas įspūdžio, jog asmeniškai pajuto archajiško miesto atmosferą ir dar labiau pamilo Klaipėdą“, - „Savaitės ekspresui“ pasakojo Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus (MLIM) direktorius dr. Jonas Genys.

Prakalbinta archeologija

1252 m. Dangės upės deltoje Livonijos ordinas pastatė medinę, o po metų - mūrinę pilį, kuri išgyveno ne vieną savo istorijos etapą: buvo puldinėta, deginta, perstatyta, aplink ją šimtmetis po šimtmečio tobulintos gynybinės struktūros, kol patys vokiečiai nuo XIX a. nepradėjo citadelės griauti, o plytas naudoti miesto pastatams statyti.

Vėlesniais ir labai permainingais laikais piliavietės teritorija dar labiau pakito ir nė iš tolo nebepriminė Mėmelburgo komplekso.

Jei ne principinga, aktyvi archeologų veikla, sovietmečiu galėjo būti sulyginti su žeme, paversti gamykline zona paskutiniai pilies likučiai.

1968 metai buvo pirmieji, kai Klaipėdos piliavietė pradėta tyrinėti archeologiškai.

Darbų ėmėsi hab. dr. Adolfas Tautavičius, vėliau juos perėmė prof. Vladas Žulkus, nuo 2007 m. - dr. Gintautas Zabiela su Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto komanda.

Ypač plataus masto tyrimai buvo atlikti 2014-aisiais: kasinėjant rytinę kurtiną ir gynybinį griovį (fosą) 1,1 tūkst. kv. m plote aptikta apie 25 tūkst. radinių.

Po dvejų metų jau šiaurinės kurtinos vietoje ištirtas arti 1,6 tūkst. kv. m plotas (per 3,6 tūkst. radinių). Iš viso per 50 metų ištirtas beveik 10 tūkst. kv. m plotas ir rasta apie 38 tūkst. artefaktų, datuojamų nuo XIII a.

„Muziejuje registruotų radinių iš pilies ir senamiesčio teritorijų turime per 70 tūkst.

Milžiniška kolekcija, todėl nusprendėme, kad būtina bent dalį jos eksponuoti būtent atkurtoje piliavietės šiaurinėje kurtinoje.

Gali kilti klausimų, kam reikėjo dar vienos archeologinės ekspozicijos.

Juk yra rinkiniai MLIM Didžiojoje Vandens g., Pilies muziejaus poternose.

Naujoji ekspozicija skirsis nuo kitų, nes čia pabandėme prakalbinti archeologiją ir lankytojui parodyti šio mokslo užkulisius.

Tai - ne tik kasimas ir radinių traukimas iš po žemių.

Procesas - daug subtilesnis, įdomesnis ir kartais - labai sudėtingas, kol pasiekiamas norimas rezultatas“, - pasakojo J. Genys.

Lankytojų laukia ekskliuzyvas: įžengę į vėsią (17-18 laipsnių šilumos) archeologijai (apima 1252-1525 m. laikotarpį) skirtą patalpą smalsuoliai galės pamatyti tarsi laike sustabdytą autentišką (in situ) kasinėjimų vaizdą.

Šiaurinės kurtinos vietoje buvo rasti XV a. pab. - XVI a. pr. namo fragmentai su medinėmis konstrukcijomis, moline asla, lentų grindiniu, židinių likučiais.

Paprastai, ištyrę panašias struktūras, archeologai jas arba išima detalesniems tyrimams, arba demontuoja ir kasasi giliau, arba palieka ir užpila žemėmis. Šis atvejis - kitoks.

„Pusės tūkstančio metų senumo medį užkonservuoti yra labai sudėtinga, bet mes ryžomės.

Nuvalėme visą 56 kv. m ploto archeologinę atodangą jos pirminėje vietoje.

Prasidėjo kruopštūs ir labai brangūs darbai. Teko po medinėmis konstrukcijomis suformuoti drėgmei nepralaidų sluoksnį, todėl buvo sušvirkšta specialaus preparato, kuris virto guminiu dugnu.

Buvo būtina pašalinti, išstumti vandenį iš pačios medienos ją po truputį ir metodiškai net dvejus metus impregnuojant konservaciniu mišiniu.

Šimtus litrų techninio spirto sunaudojome. Šią procedūrą atliko mūsų muziejaus restauratorė Elena Gvildytė, o konsultavo žymiojo Prano Gudyno restauravimo centro specialistai. Įsimetęs pelėsis, puvėsis nubrauktų visą triūsą, todėl patalpoje būtina palaikyti tam tikrą drėgmės, temperatūros lygį“, - niuansus pasakojo MLIM vadovas.

In situ tokio ploto medinių konstrukcijų nėra konservavęs joks kitas muziejus, tad Klaipėdoje - savotiškas rekordas ir pirmas toks atvejis Lietuvoje.

Lankytojai galės savo akimis išvysti tai, ko paprastai nemato: archeologų darbo vietą lauko sąlygomis.

Laužo stereotipus

Viena įdomiausių vėsiosios salės dalių - senovinių radinių kelias iš duobės iki ekspozicijos bei jį lydintys užkulisiniai darbai. Ekrane galima išvysti, kaip daiktas atrodė vos atkastas, o šalia puikuojasi jau restauruotas, konservuotas artefaktas.

Metamorfozės gana įspūdingos: puikiausias viduramžių raitelio pentinas buvo rastas tiesiog beformio rūdžių gniutulo pavidalo, batas - kaip suplotas odos gabalas.

Lankytojai galės sužinoti, kokius metodus taiko specialistai, norėdami iššifruoti šimtmečių senumo informaciją.

Pavyzdžiui, kaip nustatoma, kokio gyvūno oda buvo naudota konkretiems dirbiniams.

Pasirodo, pasitelkus mikroskopą analizuojamas jos paviršiaus raštas (gyvūno plaukų folikulų skylučių išsidėstymas).

Taip sužinoma, kad dalis piliavietėje aptikto apavo gaminta iš ožkos, dalis - iš stambių raguočių odos.

Tiriamas augalinis pluoštas, sporos, žiedadulkės ir taip nustatomos augalų rūšys, kurios yra svarbios norint suvokti senųjų klaipėdiečių gyvenamąją aplinką.

Ekspozicijoje demonstruojami iš pilies griovio iškastų XVIII a. augusių nendrių fragmentai.

Trasologija - metodas, kai tiriami archeologinių radinių paviršiuose išlikę pėdsakai, pagal kuriuos nustatomos dirbinių gamybos technologijos.

XVI a. pilies krosnies koklyje matyti audeklo įspaustas raštas, kitur - žmogaus pirštų atspaudai, naudoto siūlo, nuimant nuo žiedimo lentelės puodą, pėdsakai.

Cheminiai tyrimai atskleidžia dirbinių metalo sudėtį, o tai taip pat praplečia akiratį, nes paprastai viskas, kas pažaliavę ar geltonos spalvos, yra pavadinama žalvariu.

Anaiptol. Tokio metalo net nėra, tai - įvairių metalų lydiniai. Pvz., XVI a. knygos apkalas gamintas iš vario, cinko ir švino lydinio.

„Pateikdami tokią subtilią informaciją mes norėjome praturtinti žmonių žinias ir požiūrį į patį archeologijos mokslą, kiek daug niuansų jame esama.

Juk radinių konservavimas ir restauravimas laboratorijoje yra daugybę procesų jungianti veikla, reikalaujanti žinių, apimanti įvairias mokslo sritis: chemiją, biologiją, fiziką, istoriją, net meną, kai tenka rekonstruoti puodą ar lėkštę“, - pasakojo J. Genys.

Įvairiausių piliavietėje rastų artefaktų mozaikoje išsiskiria galbūt didžiausia Europoje vienoje vietoje aptiktų viduramžiškų kabliukų kolekcija (rasta apie 700, eksponuojama - per 500), daugybė tinklų pasvarų, per 200 laivų remontui skirtų XIV-XV a. kabių, durų spynų, piligriminių segių, aptikta įvairių monetų ir kt.

Anot muziejininkų, šie artefaktai iš esmės keičia savotišką stereotipinį požiūrį, jog Klaipėdoje (pilyje) iki XVI a. vyko gana pasyvus gyvenimas.

„Ordinas iš pradžių turėjo ambiciją Klaipėdos pilį paversti vienu iš Livonijos centrų. Ji nebuvo įgyvendinta, tačiau gausūs radiniai byloja, kad čia vis dėlto nebuvo taip nyku.

Statė, remontavo laivus, žvejojo, didelis spynų kiekis rodo, jog būta ką saugoti. Piligriminės segės apskritai piešia pilies gyvenimą naujais štrichais, nes atskleidžia, jog pro Klaipėdą į Šventąją Žemę, Romą ir kitas vietas keliavo piligrimai.

Piliavietėje aptikti XIV a. Ordino pinigai brakteatai - retenybė visoje Lietuvoje, o mes jų turime“, - vardijo archeologas.

Kuršiški XIII-XV a. papuošalai piliavietėje - dar viena įdomybė, įrodanti, kad šios baltų genties atstovai prekiavo šalia pilies. Aptiktas net kuršiškos apyrankės ruošinys, leidžiantis svarstyti ir apie amatininko kertelę.

„Ir vėl paneigiama klišė, jog šių žemių autochtonai XIII a. vien kariavo su okupantu Livonijos ordinu: kuršiai, kaip niekas kitas, dar nuo vikingų laikų turėjo bendravimo su atėjūnais patirties.

Mokėjo ne tik kariauti, bet ir prekiauti

Norėdami pademonstruoti, su kokia jėga susidūrė kuršiai, užsakėme XIV-XV a. Vokiečių ordino riterio pilnos ekipuotės rekonstrukciją.

Šalia ekponuojami ir apie 200 piliavietėje rastų arbaletų ir lankų strėlgalių (šalia - arbaleto rekonstrukcija), ginklų, šarvuotės dalys. 1376 m. Klaipėdos pilies inventorių sudarė 36 įvairūs šarvai, 54 dviejų rūšių šalmai, 16 šarvinių pirštinių, 33 arbaletai, 6 templės, 9 tūkst. strėlių“, - karinę ekspozicijos dalį komentavo J. Genys.

Greta jos - ir visiška priešingybė, bylojanti apie idilišką gyvenimą, buitį: rašymo ant vaškinių ar molinių lentučių įrankiai stiliai, gintarinis žaidimų kauliukas, kauliniai kėglių muštukai (žaidimo dalys), įvairiausi knygų, diržų apkalai, raginės šukos ir kt.

Dėlionės magija

Didžioji ekspozicijos salė - jau visiškai kitokia nei archeologinė. Ji nukelia lankytojus į meninėmis, įvairiausiomis technologinėmis priemonėmis perteiktą XVI pr. - XVIII a. pab. senąjį Klaipėdos miestą.

Erdvė išties primena filmavimo aikštelę ar teatro sceną. Abiejų ekspozicijų autoriai - žinomi uostamiesčio dizaineriai Anatolijus Klemencovas bei jo sūnūs Romanas ir Ilja, jau darbavęsi muziejuje „39/45“.

„Savaitės ekspresui“ A. Klemencovas pasakojo, kad kuriant ekspozicijas reikėjo tarsi iš šukių surankioti istorinius momentus ir, juos sujungus, sukurti vientisą įspūdį.

„Ne veltui didžiojoje salėje, palubėje, kabo Mėmelio antspaudas, kuris yra iš atskirų dalių, bet atsistojus tam tikru kampu jos susijungia į visumą ir matai apvalų ženklą.

Tad norėjosi pabėgti nuo to stereotipinio istorijos pažinimo, požiūrio į muziejus, kai aplink - vien daiktai, stendai, kurie nesukelia jokių jausmų.

Pasitelkėme teatrališkus metodus, todėl panaudojome labai daug interaktyvių išraiškos priemonių.

Žmonės šalia eksponatų išvys nufilmuotą smuklės vaizdą, kuriame aktoriai vaidina buitinę sceną.

Yra ir hologramų, o ant didžiulės sienos - senamiesčio gyvenimo projekcija.

Salės centre stovi vienuolių, metraštininkų figūros, kurios laiko po knygą: tai - reformacijos išraiška, mokslo, šviesos, istorijos nešimas. Tas knygas galima skaityti“, - teigė menininkas.

Visa erdvė padalinta į tarsi rekonstruotas ar interpretuotas atskiras scenas, turinčias konkrečias temas: prekyba, amatai, mokslas, buitis ir kt.

Patenkama į improvizuotą laivo triumą, pripildytą statinių, kuriose plukdomi produktai, o virš galvos narve siūbuoja pirato skeletas (sužinoma, kodėl XVI a. Klaipėda buvusi piratų lizdas, kas tokie buvo kaperiai).

Kiekviena teminė erdvė yra tarsi artefaktų, istorijos, žinių ir radinių, tyrimų pagrindu jau meninėmis, technologinėmis priemonėmis perteikto pasakojimo sintezė.

„XVI-XVIII a. gyvenimą leidome sau perteikti laisvesne, interpretacijų forma.

Kaip realiai galėjo atrodyti miestas, todėl pastatytos fachverkinių namų sienos, o šalia - autentiško radinio, XVI a. pr. pastato fragmento eksponatas.

Remtasi tyrimais, demonstruojami radiniai, bet visko juk negali atkurti, tad teko pasitelkti įvairiausias vizualines, technologines priemones, kad lankytojas išties pasijustų tarsi patekęs į tų laikų senamiestį, miesto aikštę.

Stengėmės, kad net be gido lankytojas patrauklia forma gautų informaciją.

Visko negalima atskleisti, lai patys ekspozicijos svečiai įvertina.

Siurprizų tikrai bus“, - teigė J. Genys. Jau žinoma, jog lankytojai pirmą kartą išvys prašmatnią, senamiestyje rastų 30 auksinių žiedų kolekciją.

Pilies muziejaus archeologijos ekspozicijos „Kurtina“ įrengimas kainavo apie 800 tūkst. eurų (Klaipėdos miesto savivaldybės lėšos, dalinis finansavimas - Lietuvos kultūros tarybos).

Archeologiniais rinkiniais, jų pristatymu ekspozicijoje rūpinosi MLIM muziejininkai Roma Songailaitė ir Dmitrijus Papagira.