„Naujos meno formos Klaipėdoje gimdavo iš aikštingų gyventojų norų“
(2)Meno didybė ryškiausiai pasireiškia muzikoje?
Muzikinio teatro, kaip savarankiškos institucijos, Klaipėdoje iki pat XX a. vidurio nebuvo. Toks teatras duris atvėrė jau visai kitoje istorinėje epochoje, kitoje kultūrinėje erdvėje, tačiau muzika mieste visais laikais karaliavo. Jos buvo daug, visur ir įvairios.
Senojoje Klaipėdoje veikė įvairiausi muzikiniai sambūriai. Viena iš pirmesnių jų buvo Muzikos draugija, kurios šaknys, pasak J. Zembrickio, siekia 1786 metus. Šios draugijos veikla itin suaktyvėjo 1821 m., kai ji ėmė organizuoti muzikos mėgėjų privačius koncertus, vėliau ir viešus. Žiemomis mieste įvykdavo šeši koncertai, kurie baigdavosi miestiečių pamėgtomis puotomis.
Senosios Klaipėdos gyventojų sielai atgaivą suteikdavo ir Harmonijos draugija, subūrusi pučiamųjų orkestrą, kurio muzika vasaromis skambėdavo miesto parkuose, aikštėse ir sutraukdavo klausytojų būrius. Apskritai pučiamųjų orkestrų muzika buvo itin populiari senojoje Klaipėdoje visais laikais. Gausiai lankomi buvo ir Harmonijos draugijos simfoniniai koncertai, kurių repertuarą sudarė klasikų muzika. Negalima nepaminėti ir dainininkų susivienijimo „Euphonie“, Ernsto dainavimo draugijų, kurių vadovų dėka išgarsėjo ir Klaipėdos chorai, atlikę sudėtingiausius kūrinius ir leidę klausytojams patirti „tyriausią muzikinį malonumą“. Miesto muzikinis gyvenimas buvo intensyvus, tačiau to gyventojams nepakako.
Kada mieste atsirado teatras ir kiek jame buvo skiriama dėmesio muzikai? Kas buvo šio teatro įkūrėjai ir kuo jis savitas, būdingas tik šiam jūriniam miestui?
Teatrinės veiklos užuomazgas kai kurie tyrinėtojai įžiūri dar 1771 m. Rusijos imperatorės Jekaterinos II Klaipėdoje apsilankymo garbei surengtoje „didelėje baleto su naujomis dekoracijomis ir suknelėmis“ šventėje. Kiti teatrinės veiklos pradžią nurodo 1775 m., treti - 1780 m. Kad ir kaip ten būtų, jau 1796 m. buvo išleistas „Teatro kalendorius“ („Theater Kalender“). XIX a. pr. jau veikė miesto teatras, po kurio stogu intensyviai buvo puoselėjamas žodžio, šokio ir muzikos profesionalusis menas.
ORKESTRAS. Klaipėdos miesto teatro orkestras XX a. pr.
Teatro atsiradimą ir jo gyvavimą lėmė racionalumu garsėjantys miesto pirkliai, kurie, Heinricho A. Kurschato žodžiais tariant, „rodė didelį susižavėjimą teatru“ ir „ne tik nevengė mokėti nemažų pinigų už spektaklių bilietus, bet ir buvo pasirengę aukoti didesnes sumas, pvz., išpirkti teatro akcijas. Netrūko mecenatų, giliai griebusių į nuosavą kišenę, kad tik palaikytų teatro gyvastį“.
Teatras buvo kuriamas pamažu. 1803 m. senajame sandėlyje prie Danės upės pirklio Christiano Wilhelmo Wachseno rūpesčiu atsidarė įstaiga įdomiu pavadinimu „Pasirodymų namai“. Nors patalpos buvo ankštos ir nekūrenamos, tačiau „pasirodymai“ sutraukdavo nemažai žiūrovų, kurie žiemą „šaltoje kaip ledas salėje sėdėdavo su paltais“, o „kailiniais apsirengę aktoriai vaidino žaliuojančių medžių fone“...
Ne tik turtingieji pirkliai rodė pastangas įkurti miesto teatrą. To gražaus ir didingo profesionalaus meno reikėjo ir 8 000 gyventojų turinčiam miestui Klaipėdai. Liudijama, jog senosios Klaipėdos gyventojų „alkis teatro kūrybai neturėjo ribų“. Klaipėdiečių pomėgis ir gana gilus jų meno supratimas buvo didelė paskata vystyti profesionalųjį teatrinį meną.
1818 m. Klaipėdos medienos pirklių lėšomis buvo įkurtas 200 vietų laikinasis miesto teatras. Tais pačiais metais justicijos komisaras Volfgramas, pirkliai Rupelis ir Vojtkovitzius įsteigė akcinę bendrovę teatrui pastatyti iš miesto nupirktame sklype Pratybų aikštėje, vėliau pervardintoje Naujuoju turgumi. Ir prasidėjo...
Teatro direktorius Johanas Gotliebas Heckertas buvo pirmasis, kuris, anot Heinricho A. Kurschato, „išdrįso statyti ir operas, tarp jų V. A. Mocarto “Titą„ ir “Pagrobimą iš Seralio„. Taip šalia dramų atliekamos V. A. Mocarto operos pamažu Klaipėdoje tiesė muzikinį kelią, tarsi paneigdamos H. Heine sentenciją, “kur baigiasi žodis, prasideda muzika". Žodis ir muzika, drama ir opera, komedija ir operetė Klaipėdos teatre susipynė į darnią visumą.
Spaudos šaltiniuose sakoma, kad tuo laiku buvo pastatytos operos „Fanchon“ ir „Dunojaus bobutė“, susilaukusios aštrios kritikos. Gal jūs žinote apie tai daugiau?
Deja, nežinau. Matyt, jūsų minėtos operos nesuteikė estetinio pasigėrėjimo anų laikų klausytojams ir jos buvo įvertintos kritiškai. Detalesni tyrinėjimai archyvuose apie minėtų operų pastatymus Klaipėdos teatre atskleistų situaciją.
Beje, šis faktas tik patvirtina tai, jog senosios Klaipėdos žiūrovas ar klausytojas buvo gana išprusęs ir nesitaikstė su lėkšto turinio kūriniais ar bloga režisūra. Išlikę nemažai liudijimų, jog tų laikų „publika nepriimdavo beatodairiškai visko, kas jiems buvo pateikiama“. Štai Viljamo Šekspyro „Užsispyrėlės sutramdymas“, pasak anų laikų amžininkų, „buvo nesuprantamas mūsų dabartiniam aukštesniajam išsilavinimui“. Žiūrovai pasipiktino ir dėl Frydricho Šilerio „Marijos Stiuart“ gerokai sutrumpinto varianto pastatymo. Komediją „Apgavystė biržoje, arba Moteris kaip komedijos honoraras“ jie atmetė dėl pernelyg lėkšto turinio... Klaipėdietis žiūrovas nesikuklindavo spektaklio pertraukos metu užšokti ant scenos ir rėžti tiesą teatralams į akis ar išsakyti savo pagrindinį reikalavimą: „Mes prašome senų gerų arba gerų naujų dalykų.“
1841 m. Klaipėdos teatrui ėmus vadovauti talentingam kapelmeisteriui, režisieriui bei aktoriui Francui Eduardui Morohnui trupė ryžtingai pasuko grynojo operos žanro link. Sceną išvysdavo vis sudėtingesnės operos.
Klaipėdos teatras iki pat XX a. pradžios priklausė privatiems asmenims, kurie ir samdydavo direktorius. Direktorių, formavusių Klaipėdos teatro veidą, sąrašas ilgas. F. E. Morohnas, Klaipėdos teatrui vadovavęs 1841-1857 m., buvo iš tiesų talentingas vadovas, išradingas režisierius, gabus aktorius, kūręs charakteringus personažų vaidmenis, didis mimas, energingas kapelmeisteris. Direktoriaus žmona Johanna irgi buvo šio teatro aktorė, o dukra Julie Morohn, užaugusi klaipėdiečių akyse, tapo mylima ir šlovinama aktore. Ši teatralų šeima labai prisidėjo prie teatrinio meno sklaidos.
F. E. Morohno teatro repertuaro pagrindą sudarė melodramos ir komedijos. Gana didelis dėmesys buvo skiriamas istoriniams kūriniams apie Klaipėdą, tikint, jog niekas taip neprimena praeities, kaip muzika. Miesto istoriją priminė drama „Klaipėdos įkūrimas“, komedija „Viena diena Klaipėdoje, arba Erelis kelionėje iš Klaipėdos į Tilžę“. Tai draminiai kūriniai, kuriais siekiama buvo sukelti klaipėdiečių pasididžiavimą turtinga savo miesto istorija.
AFIŠA. 1861 m. Muzikos draugijos afiša.
Nė kiek ne mažesni šio teatro direktoriaus nuopelnai ir miesto muzikos gyvavimo istorijoje. Pasak Heinricho A. Kurschato, F. E. Morohno teatras muzikos srityje pasiekė „tikras menines aukštumas, kurių niekada nebepavyko pakartoti. Scenoje skambėjo visų žymiausių kompozitorių kūriniai. Trejų ar ketverių metų repertuaras buvo šventė, tikra puota muzikos mylėtojams“. Puikios režisūros muzikiniai spektakliai žavėjo miestiečius, atvėrė jų sielas grožiui ir žadino vaizduotę...
Tuo laiku nusistovėjo nuoširdūs žiūrovų santykiai su teatrinio meno kūrėjais. Dažnai aktoriai po spektaklių buvo kviečiami į draugiškus pobūvius, kuriuos organizuodavo aplinkiniai dvarai. Prie teatro durų aktorių laukdavo ketvertu arklių kinkytos karietos, kad nuvežtų juos į šventę, besitęsiančią iki pat paryčių...
Kiek kitokia padėtis teatre susiklostė po 61-erių sulaukusio teatro direktoriaus F. E. Morohno mirties 1857 m.
Kas po šio talentingo Klaipėdos teatro vadovo atėjo vadovauti Klaipėdos teatrui? Kaip toliau vystėsi teatrinė veikla?
Įdomiai baigėsi ir F. E. Morohno režisuotas paskutinis 1854 m. teatro sezono „Nežaiskite su ugnimi!“ spektaklis. Taip sutapo, jog 1854 m. spalio 4 d. po šio spektaklio kilęs Didysis gaisras pelenais pavertė didžiąją dalį Klaipėdos. Teatras sudegė, o jo veikla beveik visiškai sustojo.
1855 m. buvo surasta laikina teatro buveinė. Naujojo teatro pastato durys buvo atvertos 1860 m.
Po gaisro į teatro repertuarą buvo įtrauktos tik dvi operos: Carl Maria von Weber „Laisvasis šaulys“ ir Friedrich von Flotow „Alessandro Stradella“. Be abejo, tai netenkino teatro mėgėjų. Aukšto muzikos lygio stygių stengtasi kompensuoti pasikviečiant kaimyninių teatrų kolektyvus. Žvilgsnis pirmiausiai nukrypo į Karaliaučių, kurio menininkams Klaipėda ir jos uostas, molai, švyturiai darė „tikro jūros miesto“ įspūdį.
1862 m. įvyko Karaliaučiaus operos draugijos gastrolės Klaipėdoje. Jie atvežė daug spektaklių ir operų, operečių, muzikinių komedijų. Spektakliai buvo rodomi penkias dienas per savaitę ir buvo gausiai lankomi. Tada Klaipėda, pasak tyrinėtojų, „pirmą kartą išgirdo Richard Wagner “Tanhoizerį„, Heinrich Marschner “Hansą Heilingą„, Giacomo Meyerbeer “Robertą velnią„, Charles Gounod “Faustą ir Margaritą„, Carl Maria von Weber “Oberoną„ ir kt.“.
Klaipėdiečiai itin mėgo Karaliaučiaus menininkus. Tų laikų miestiečiai rodė jiems dėmesį, dažnai kviesdavo aktorius į privačius pobūvius.
Patiko ir atvykusiesiems: „Retos žuvys, omarai ir vėžiai, imbieras ir visų rūšių likeriai tarnavo kūno penui ir palaikė gyvenimo dvasią. Prie šios dietos mes, sausumos žiurkės, nebuvome įpratę.“ Taip rašys savo atsiminimuose aktoriai, svečiavęsi Klaipėdoje. Žinoma, tuose atsiminimuose minės nuotykius, patirtus teatro karavanui plaukiant per Kuršių marias, minės vieškelius, karavano sustojimus kaimo smuklėse ir čia užvirdavusį linksmą gyvenimą, kai šampaną puikiausiai atstodavo degtinė... Bet tai jau kita tema.
O žinomi menininkai atvykdavo gastrolėms į Klaipėdą?
Jau nuo pat pirmųjų teatro Klaipėdoje gyvavimo dienų sulaukta žinomų menininkų gastrolių iš įvairių teatrų. Pirmoji iš Lisabonos karališkojo teatro atvykusi šokėjų pora pasirodė baletų spektakliuose „Žizel“ ir „Dailininko sapnas“. Į Klaipėdą buvo pakviesti ir Rusijos dvaro aktoriai: Alexander Liebe, Charlotte Frohn, Henri Huvartsas, iš Hamburgo - Victoras von Bausnernas, iš Magdeburgo - Marie Kriuger. F. Šilerio „Plėšikų“ pertraukose Amalie Lorenz iš Kopenhagos demonstravo šokio meną.
Teatras buvo sausakimšas aštuonis vakarus, kai scenoje pasirodė Anglijos šokėjų Westų šeima. XIX a. 7-ajame dešimtmetyje didelis kultūros įvykis buvo Dancigo operos teatro gastrolės. Parodytas 31 spektaklis, kuriuose griežė ir klaipėdiečio Roederio vadovaujama Klaipėdos miesto kapela. Tada pirmą kartą mieste nuskambėjo R. Wagnerio „Lohengrinas“.
Pasakojimą galima tęsti ir tęsti, o išsami gastroliuojančių kolektyvų pasirodymų analizė atskleistų įdomių Klaipėdos muzikinio gyvenimo dalykų.
Įsimintinas ir jau visiems žinomas vieno didžiausių vokiečių romantinės muzikos kūrėjų Richardo Wagnerio (1813-1888) gyvenimo epizodas, susijęs su Klaipėdos teatru. Jis 1836 m. liepą iš Magdeburgo atvyko į Karaliaučių, kur susižadėjo su publikos numylėtine, gražuole aktore Mina Planer. 1836 m. R. Wagneris su ja susituokė Karaliaučiaus Tragheimo bažnyčioje. Karaliaučiuje jaunoji pora gyveno iki 1837 m. R. Wagneris dirigavo orkestro koncertuose, užsiėmė kompozitoriaus veikla.
Karaliaučiaus teatro draugija 1836 m. rugpjūtį-rugsėjį gastroliavo Klaipėdoje, tad čia atvyko ir R. Wagneris. Savo „Autobiografijoje“ (1870 m.) kompozitorius apie tai rašė: „Liūdna viešnagė Klaipėdoje, apgailėtinas mano daliai tekęs vaidmuo, kai atsidūriau varganoje padėtyje, įskaudintas, kenčiąs nuo atšiauraus klimato, kuris net vasaros vakarais apgaubdavo mane šiurpia vėsa, mano meninei raidai tai buvo vėjais paleistas laikas…“ Tačiau pasididžiavimo jausmas, kad toks muzikos genijus ne tik mieste buvojo, bet ir teatre, J. Zembrickio žodžiais tariant, „mojavo dirigento lazdele, apsimovęs baltas minkštos odos pirštines“, neapleidžia iki šiol. Tik gal nebeužtenka šio fakto tik kartoti...
Tai tik keletas paminėtų fragmentų iš XIX a. Klaipėdos turtingo muzikinio gyvenimo, tik keletas epizodų iš tuo laiku savo talentą dalijusių menininkų. Gilesnė pažintis mus įvestų į gražų, didingą ir gyvybingą meno pasaulį.
Rašyti komentarą