„Mūsų kalba prastėja akyse visais atžvilgiais“

Kovo 24 d. Seimas turėtų svarstyti nutarimo projektą, kuriuo pasibaigus įgaliojimų laikui siūloma atleisti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) narę Danutę Dalią Kunickienę ir 5 metų kadencijai komisijos nariu paskirti KU profesorių Albiną Drukteinį. Jis išrinktas iš 7 kandidatų. Kalbos komisiją sudaro 17 narių. Jos narius skiria ir atleidžia Seimas.

Kodėl darėte pertrauką VLKK?

Praėjusią kadenciją buvo sutrikimų teikiant dokumentus, tai nepakliuvau į pasiūlytųjų sąrašą. Labai neširdgėlavau, nes truputį per tokį ilgą laiką buvau privargęs. Tai dabar posėdžiai vyksta nuotoliniu būdu, o anksčiau reikėdavo važinėti: į pačios komisijos posėdžius beveik kas mėnesį, o paskui į pakomisių posėdžius.

Tekdavo tai daryti keletą kartų per mėnesį. Žinote, gaila laiko. Kelionė ilga, posėdis trunka dvi tris valandas, ir taip nėra visos dienos. Nors prisitaikydavau, dirbdavau autobuse.

Ką šiuo metu veikiate Klaipėdoje?

Užsiiminėju praktiniais kalbos dalykais. Su grupe sėdime prie praktinės gramatikos, rengiame tokį leidinį. Bet administracija paakino teikti siūlymą į tą VLKK kandidatų sąrašą, nes pasitraukia vienas jos narys.

Kaip organizuojamas VLKK darbas?

Jis vyksta keliomis kryptimis. Būna nemažai dalykinių ir gana konkrečių kalbinių reikalų. Dažniausiai jis būna susijęs su terminais, kadangi Terminų bankui nuolat teikiami svarstyti pasiūlymų paketai. Tai gana svarbus darbas. Net yra atskirtas Terminų banko kūrimo įstatymas.

Dirbama ir vardynų, rašybos bei skyrybos pakomisėse, ir kitose. Pavyzdžiui, sprendžiami kitų šalių tikrinių pavadinimų perrašymo į Lietuvių kalbą, norminimo dalykų ir kiti klausimai. Pakomisės parengia nutarimo projektus, kuriuos tvirtina komisija.

Be to, vykdomos kelios Vyriausybės patvirtintos programos. Pagal jas rengiami projektai, kurių vykdymą kontroliuoja atskira pakomisė.

Neretai įvairiais paklausimais kreipiasi tai Seimo, tai kitų institucijų atstovai, kai pagal įstatymus būtina atsiklausti kalbos komisijos. Pavardžių rašymo klausimus komisija nuolat svarsto ir svarsto. Didžiausi darbai vyksta pakomisėse, o komisija juos užbaigia, patvirtina rezultatus.

Kas kalbos sergėtojams dabar yra sunkiausia, ar kova su anglizmais, ar kokie nors kiti dalykai? Ar lietuvių kalbai gresia realus pavojus išnykti?

Baimės, kad išnyks mūsų kalba neturiu. Kalba – tai mūsų mąstymo būdas. Jeigu mes visose srityse neužtikriname to tinkamo įrankio mąstymo būdui, tada truputį sunku suderinti mūsų mąstymus ir gali išklibti raiška.

Žinoma, mes susikalbame ir susikalbėsime visada, bet daug kur reikia tikslumo, ne tik moksliniame tekste ir dokumentuose, tad raiškos aiškumas yra svarbus dalykas kaip ir visų sričių terminija.

Be abejo, kitų kalbų įsiterpimai irgi kelia problemėlę. Jų terpimasis į mūsų bendravimus įvairiausiose srityse slopina kalbos jausmą ir rūpinimąsi ja, tad kalba prastėja akyse visais atžvilgiais.

Populiarus liberalumas, kad tai nelabai svarbu.

Mano ir ne tik mano nuostata yra tokia, kad nepaisant visokių mūsų buvimo tame pasaulyje pasikeitimų, pagrindinis dalykas, mus siejantis su šia žeme ir kultūra, yra kalba. Yra nerimo, ar mes pakankamai esame atsparūs svetimybėms.

Atsparumas visada yra tautos viduje. Kai tik blogiau, jis sukyla, o kai geriau, ima blėsti truputį. Baugoka, kad per ilgesnį laiką išblėsus tam atsparumui gali nukentėti kalba.

Kartais nebeaišku, kiek galima leisti kalbėtojui nesilaikyti kalbos sistemos. Kai didelė dalis kalbėtojų jos nesilaiko, kalbininkai gali kovoti su tuo, bet tai beprasmis dalykas, nes taip kinta kalba. Kartais mums, kalbininkams, kalbos puoselėtojams, sunku susitaikyti su tuo kitimu.

Manome, kad koks nors dėsnis turėtų veikti amžinai, o jis neveikia kaip kokie nors kirčiavimo dalykai.

Gal galite pateikti kokį nors pavyzdį?

Dabar sakyti Diãną yra normalu ir niekas nesuka galvos, nors reikėtų kirčiuoti paskutinę raidę „a“ ir tarti trumpai. Pasižvalgai pas kaimynus suomius ar latvius, pas juos jau nebelikę kirčiavimo sistemos įvairovės kaip mūsų kalboje. Kalbininkui gaila kažko nykstančio, bet tai tikriausiai yra neišvengiama.

Vidinis kalbininko konfliktas - nežinia, kiek tie pakitimai gali būti toliaruojami, o kiek ne. Jeigu savoje sistemoje vyksta kažkokie pakitimai, taikaisi su tuo, bet jeigu iš svetimos kalbos kažkas ateina, o savojoje yra tokie pat pasakymo būdai, tai nėra ko imti iš kitos kalbos. Tokie rūpesčiai irgi yra Kalbos komisijos narių darbas.