Molyje išdegti Klaipėdos istorijos pėdsakai (5)

Tęsinys. Pradžia „Vakarų eksprese“ Nr. 35 (8490)

Vienintelis Lietuvoje

Istoriniame Klaipėdos Bomelsvitės priemiestyje, Malūnininkų gatvėje, stūkso restauruotas ilgas namas, paženklintas 13 numeriu. Tai - neogotikos elementų turintis buvusių Klaipėdos kareivinių pratybų pastatas, iškilęs 1877-1888 m. Anot Klaipėdos universiteto prof. Vasilijaus Safronovo, panašios paskirties statinių Lietuvoje išlikę vienetai, o mūsų mieste esantis - neabejotinai vienintelis buvusios Vokietijos imperijos kariuomenės tokio pobūdžio statinys dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Objektas kartu su jam priskirta teritorija įtrauktas į Kultūros vertybių registrą.

XIX a. Prūsijos kariai specialiai pratyboms šaltuoju metų laiku arba nepalankiomis oro sąlygomis suręstame erdviame name su 4,4-4,7 m aukščio šoninėmis sienomis treniruodavosi (vokiškas pastatas vadinamas Exerzierhaus). Nenuostabu, kad ir dabar išliko erdvi, gerai apšviesta halė.

Po 1923 m. Klaipėdos krašto prijungimo prie Didžiosios Lietuvos iki hitlerinės Vokietijos okupacijos 1939 m. minėtas objektas jau nebeatliko savo pirminės funkcijos, nes lietuvaičiai jį išnaudojo arklių kariuomenės poreikiams. Exerzierhaus virto arklidėmis. Po Vokietijos aneksijos toje vietoje tebuvusios pagalbinės patalpos.

Na, o sovietmečiu kareivinių pratybų namas ir jo aplinka patyrė didžiausius ir paveldą gerokai sudarkiusius pokyčius: sklypu naudojosi vietinis tankų remonto batalionas, veikė milicija, po 1990-ųjų - policija. Po Antrojo pasaulinio karo teritorijoje radosi ir naujų statinių, prielipų, veikė gamybinės, pramoninės paskirties įmonės, mechaninės dirbtuvės ir kt. Vokietijos imperijos paveldas buvo nustekentas, nuo kareivinių nuardytas dvišlaitis stogas.

2016-aisiais VĮ Turto bankas istorinį pastatą su jam priskirtoje teritorijoje esančiais naujadarais pardavė. Pastatų kompleksą viešajame aukcione įsigijo klaipėdiečio Valdemaro Zumaro vadovaujama UAB „Stasmila“. Nuo to laiko ši istorinė vieta pasikeitė neatpažįstamai ir tapo mažai kam žinomu, tačiau vienu įdomiausių signetinių plytų muziejumi po atviru dangumi.

Radinio efektas

Verslininkas pasakojo, kad, pradėjus tvarkyti kompleksą, restauruoti istorinį pastatą, jo rytiniame gale patyrinėjo ant sovietinių silikatinių plytų primūrytą priestatą. Šis buvęs iš senovinių, raudonų plytų.

„Tai, ką pamačiau sienoje, mane apstulbino: buvo pilna plytų su gražiais, firminiais įspaudais “Dedawe„. Susidomėjau jų kilme, ėmiau ieškoti informacijos ir radau. Labai suintrigavo, nes pačių kareivinių plytos buvo be jokių įrašų. Matyt, sovietmečiu buvo suvežtos iš kitur signetinės, galbūt mūsų mieste rastos plytos. Ne paslaptis, kad po karo Klaipėdoje sugriauti namai plyta po plytos buvo ardomi, o statybinė medžiaga naudojama renčiant naujus statinius, tvoras, priestatus ir t. t.“, - „Vakarų ekspresui“ pasakojo V. Zumaras.

Užteko vienos mįslingos plytinės įspaudo, ir klaipėdietis leidosi į iki šiol nesibaigiančią signetinių plytų medžioklę. Dabar jo kolekcijoje - net per 30 senovinių plytų su įvairiausiais įrašais, ir visos jos - tik buvusių Rytprūsių (Prūsų Lietuvos) bei Klaipėdos plytinių. Dalį kolekcijos verslininkas yra įmūrijęs į pagrindinio įvažiavimo nuo Malūnininkų g. pusės kiemo sieną, kareivinių pastatą, net suoliuką.

„Kai kurie miestiečiai šią vietą žino dėl ant sienos 2018 m. nupiešto didžiulio Klaipėdos miesto vaizdo pagal 1684 m. Christopho Hartknocho graviūrą. Ši erdvė - atvira visuomenei, galima užeiti ir apžiūrėti signetines plytas, kurių greitu laiku kiemo pastatuose, sienoje rasis daugiau“, - teigė jis.

Na, o „Dedawe“ įspaudas susijęs su dabartinėje Kaliningrado srityje esančia gyvenviete Изобильное (tiesia linija nuo Klaipėdos - apie 100 km). Prieškariu šis Rytprūsiuose, Mažosios Lietuvos teritorijoje, prie Deimenos (Deimos) upės buvęs kaimas vadinosi Dėdava, ir šis pavadinimas - lietuviškos kilmės (vok. Dedawe).

Gyvenvietėje buvusį Dedawe dvarą 1790 m. nuspirko Johannas M. Luksas. Jo sūnus Carlas 1822 m. įsigijo šalia esančią Waldienen palivarko plytinę, kurios produkcija ir buvo žymima dvariškais „Dedawe“ įspaudais. 1843 m. valdos parduotos Carlo žentui Friedrichui W. Goerke, kurias kartu su plytine po 22 metų pardavė jo įpėdiniai. Naujaisiais šeimininkais iki pat 1945 m. tapo Henningsų (1936 m. plytinę valdė Paulis Henningsas) šeima. Tad reikėtų atskiro ir kruopštaus tyrimo norint nustatyti, kurio būtent šeimininko valdymo laikais išdegtos Malūnininkų g. 13 priestate įmūrytos plytos su „Dedawe“ įspaudais.

Bus daugiau.