„Mokėkime gyventi ir dūžtančiose formose“

Prieš pradedant nagrinėti šio poeto kūrinių temų aktualumą šiais laikais, reikėtų sužinoti daugiau apie jį. Vytautas Mačernis buvo XX amžiaus vidurio poetas, kurio likimas buvo tragiškas. 1939 metais jis pradėjo studijuoti anglų kalbą Vytauto Didžiojo universitete, o po metų persikėlė į Vilniaus universitetą, kur pagrindine specialybe pasirinko filosofiją. Tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl jo kūryboje rasime nemažai gilinimosi į egzistencines žmogaus problemas. Deja, 1944 metų spalio 7 dieną Žemaičių Kalvarijos pakraštyje važiuojant vežimu į poeto galvą pataikė atsitiktinė artilerijos sviedinio skeveldra, kuri atėmė jauno bei talentingo poeto gyvybę. Netikėta mirtis sutrukdė pabaigti eilėraščių ciklą ,,Metų sonetai“.

Tiek šiame eilėraščių rinkinyje, tiek ankstesniuose kūriniuose nagrinėtos temos yra aktualios ir šiomis dienomis – tai žmogaus vietos pasaulyje apmąstymas, vienatvės pojūtis, pasaulio atšiaurumas, o bene pagrindinė iš jų buvo kančia. Apmąsčius ir panagrinėjus šias temas, galima suprasti, jog jos tebėra svarbios ir XXI amžiuje. Pavyzdžiui, žmogaus kančia. Viename savo eilėraščių V. Mačernis rašė: „Mokėkime gyventi ir dūžtančiose formose.“ Ši problema aktuali ir mūsų gyvenamuoju laiku. Pavyzdžiui, Baltarusijoje 2020 metų vasarą vyko prezidento rinkimai. Iš šalies žiūrint galėjo atrodyti, jog jie nebuvo suklastoti – žmonės ėjo ir rinko savo prezidentą. Tačiau tiesa ta, jog svarbiausiu šalies vadovu buvo išrinktas Aleksandras Lukašenka, kurio pergalė pažymėta masiniu balsų klastojimu. Kaip tiesą gerbiantys piliečiai baltarusiai išėjo į taikius protestus prieš tokią neteisybę. A. Lukašenkai, žinoma, nepatiko toks žmonių pasipriešinimas, tad nepaklūstančius režimui nusprendė bausti. Vieni buvo teisiami, kiti kelioms dienoms vežami į įkalinimo įstaigas ir ten žiauriai kankinami, dar kiti buvo mušami, spardomi, trankomi tiesiog gatvėje, šimtams žmonių matant. Baltarusiai vis dar kenčia vien dėl to, jog nori gyventi saugioje, laisvoje šalyje, kurią turėtų valdyti jos  teisėtas vadovas – žmonių išrinkta prezidentė Svetlana Tichanovskaja. Žinoma, tai ne vienintelis įvykis istorijoje, kurio metu žmonėms teko kentėti ir kovoti už teisybę. Visus tuos įvykius lydi žmonių kentėjimas.

Apibendrinant galima sakyti, jog Vytautas Mačernis yra vienas poetų, kurių nagrinėtos temos bei problemos yra vis dar aktualios ir mūsų laikais. Atrodo, pasaulis pasikeitė, tačiau žmonių išgyvenamas skausmas liko. Galime su tuo susitaikyti ar, priešingai, nesusitaikyti, tačiau visi privalome išgyventi „dūžtančiose formose“.