Miškogalių kaimo Pažėros ir Klumbiai

Klaipėdos krašto šeimų likimai: žmonės ir daiktai

Tėviškės kapinės

„Mano tėviškės kapinės - Miškogalių kaimo kapinės. Tėtukas išėjo į amžinybę 1995-ais, o po aštuonerių metų, 2003-iais, mirė ir mamutė. Čia mano vieta - tarp mamos ir senelio“, - pagarbiai rodo Magdalena Klumbytė-Piklaps, kartu apsilankius artimųjų amžinojo poilsio vietoje.

Klaipėdos krašte kiekvienas kaimas turėjo savo kapines, kurios buvo kuriamos ant pylimų, kad potvyniai neišplautų karstų. Miškogaliuose kapinės įkurtos 1900-aisiais. Vienas ūkininkas dovanojo savo žemę, o kiti to kaimo gyventojai su arkliais suvežė smiltį. Pasak Magdalenos, Klaipėdos krašte niekur nėra taip, kad, iškasę duobę, vandenį užpila lapais ir nuleidžia karstą. Čia visi džiaugiasi, kai atkasus giliau, pabyra geltonas smėlis...

Miškogalių kapinėse palaidotas Magdalenos senelis, Dievo žodžio sakytojas Kristupas Pažėra (1874-1956). Ant paminklo užrašyta: „Čia ilsis ramybėje mano mylimas tėvas, uošvis ir mūsų opa CHRISTOPH PASZEHR.“ Jis atgulė šalia anksčiau į amžinybę pašauktos žmonos Madlynės (1878-1938). Antkapyje įrašyti žodžiai: „Čia ilsis ramybėje mano miela motina, uošvienė ir mūsų oma MADLINE PASZEHR.“ Abu memorialiniai paminklai išlieti Švėkšnoje.

Šiose kapinėse palaidotos ir trys Magdalenos mamos Mėtos Klumbienės seserys: Anna, Madlynė, Marta. Tikslios jų gimimo ir mirties datos nėra žinomos. „Mano mama gimusi 1910-ais, o dar viena sesuo gimė po jos. Apie kitas dvi žinių nėra. Keturi broliukai Pažėros mirė anksčiau, kai savojo kaimo kapinės dar nebuvo įkurtos, todėl jie guli kitose - Petrelių kapinėse. Visi septyni kūdikiai mirė nuo kokliušo“, - skaudžią šeimos istoriją pasakoja M. Klumbytė-Piklaps.

„Miškogalių kapinėse palaidota ir berlyniškė teta Lina, kuri per karą buvo pas mus atvažiavusi. Čia ilsisi ir senelio tėvas, kuris taip pat buvo Pažėra ir taip pat Kristupas. Šiose kapinėse palaidota ir senelio sesuo Anna, jo pamotė Elzė, senelio brolio Martino mama Katrynė bei jos sesuo Madlynė. Čia ilsisi visi Pažėros“, - teigia M. Klumbytė-Piklaps. Ji rūpinasi, kad būtų išsaugotas artimųjų atminimas ir prie visų kapelių nori pagaminti bei pritvirtinti lenteles su įrašais.

Miškogalių kaimo evangelikų liuteronų kapinės, supiltos 1900 metais, kaimo gyventojų pastangomis.

Pokariu čia, kaip ir kitose evangelikų liuteronų kapinėse, kryžiai buvo niokojami, o porcelianinės memorialinių paminklų lentelės su įrašais daužomos. Dabar seni kryžiai nyksta ir dėl amžiaus. Pagal senųjų pavyzdį tenka užsakyti ir pagaminti naujus. „Tie, kurie buvo mediniai - jau trečią kartą atstatyti“, - teigia Magdalena.

Miškogalių kapinėse palaidotas ir juodkrantiškės Elisabeth Kluwe uošvis, pavarde Kluwe. Jis kilęs iš Dumpių, buvo iškentęs Sibiro tremtį. Kluwe kalbėjo tik rusiškai ir vokiškai. Artimųjų prašymu į amžinybę jį palydėjo Magdalenos tėvelis Dievo žodžio sakytojas Jurgis Klumbys, gavęs valdžios leidimą laidoti vokiečių kalba.

Viename Miškogalių kapinių kampe amžinam poilsiui išlydėti ne šito kaimo gyventojai. Magdalena pasakoja: „Aš nė vieno to žmogaus nepažinojau. Visi jie buvo prisiglaudę mūsų namuose, kai 1944 metų spalio mėnesį traukėsi. Jaunesnieji išgyveno, o senukai, kurie į savo namus jau nebesugrįžo, buvo čia sulaidoti.“ Pasakotoja prisimena ir įdomių faktų apie gimtojo kaimo žmones. Pasak jos, kai Meškaičių dukra tekėjo už vyro, pavarde Vilkas, žmonės juokavo: „Meškaitikė ženijasi Vilką.“ Abu sutuoktiniai palaidoti greta, tačiau vienas kryžius po karo prapuolė, o kitas išliko. Nulaužtasis atstatytas M. Klumbytės-Piklaps pastangomis.

„Ten, kur didesnis kapas - sena Miškogalių kaimo gyventoja Laurikė palaidota. Jos trobelė buvusi tokia maža, kad mirusios negalėję išnešti pro duris, todėl iškišo per langą“, - prisimena Magdalena.

Pažėros ir Klumbiai turėjo samdinių, kurie gyveno šalia, atskirame name. Šiose kapinėse palaidota moteris iš tų namų. Jos kapą lanko anūkė, kuri gyvena Vokietijoje.

Miškogalių kaimo gyventojams išvykus gyventi į Vokietiją, Lietuvoje nebėra likusių artimųjų, kurie rūpintųsi kapinėmis. Kol buvo gyvi, šią priedermę nuoširdžiai vykdė Klumbiai. Palaidojusi artimiausius žmones, Magdalena su sūnumi Arnold ne tik tvarko visas kapavietes Miškogalių kaimo kapinėse, bet čia pradėjo rengti ir Kapinių šventes. Jų dėka ir kapinių vartai jau antrąjį kartą atstatyti. Įrašai atnaujinti dviem kalbomis gotišku šriftu: „Iszganyte Numirieji kurie Wieszpatije mirszta.“ Nors ne kasdien varstomi, mediniai vartai nuo laiko tėkmės nyksta. Šiandien M. Klumbytė-Piklaps rūpinasi, kad jos tėviškės kaimo kapinių vartai, pro kuriuos įžengiama į sakralią mirusiųjų atminimo vietą, dar kartą būtų atnaujinti.

M. Klumbytė-Piklaps prie savo tėvelių kapų Miškogalių kapinėse. Toliau matosi senelių Pažėrų ir trijų mamos seserų kapeliai. Iš viso kapinėse ilsisi 12 Pažėrų šeimos narių.

Tikėjimo ir bažnyčios išsaugojimas

Dvasininkai, tarnavę po karo

Saugų evangelikų liuteronų bažnyčioje iš karto po karo pamaldos nevykdavo. Kunigas Jurgis Gavėnis šioje parapijoje pravesdavo visas Kapinių šventes. Vėliau vadovauti pamaldoms bažnyčioje atvažiuodavo kunigai Martynas Klumbys iš Šilutės, Jurgis Sprogys iš Vanagų ir Klaipėdos parapiją aptarnavęs Mikas Preikšaitis, gyvenęs Batakių parapijos Gerviečių kaime.

Dievo žodžio sakytojas Ernstas Roga (vok. Ernst Rogge, 1929-2010) tuomet kunigauti dar buvo per jaunas. Jis iš Šilutės atvažiuodavo ir lankydavo čia pagyvenusius žmones. Vienas susitikimas su sakytoju Magdalenai įsiminė ilgam: „1960 metais tėtukas sunkiai susirgo ir Roga atvažiuodavo jo aplankyti. Kartą po apsilankymo aš jį lydėjau į Miko Kybranco šeimą. Roga man sako, einant per laukus: “Žinai, vaikeli, jau tavo tėvelis ilgai netrauks...„ Aš tik į pirmą kursą akademijoj buvau įstojusi (Kauno žemės ūkio akademiją baigė 1966 m., dabar VDU Žemės ūkio akademija - aut. past.). Man taip skaudu buvo, kad kunigas taip tiesiai pasakė... Viešpats davė, ir mano tėvelis sulaukė 87-erių.“

Saugų evangelikų liuteronų bažnyčios dūdų orkestras -triūbininkai, groję per pamaldas bažnyčioje, 1926.

Rūpestis dėl bažnyčios išlaikymo

Po karo Saugų evangelikų liuteronų bažnyčia, kaip ir kitos, buvo suniokota. Reikėjo daug lėšų jai sutvarkyti. Bažnyčia sovietinei valdžiai privalėjo mokėti mokesčius. Pasak Magdalenos Klumbytės-Piklaps, savo parapijai anuomet daug gero padarė seserys Padagytės. Jos daug prisidėjo, kad Dievo namai Saugose nebuvo paversti sandėliu. Seserys šerdavo kiaules, o uždirbtus pinigus atiduodavo mokesčiams už bažnyčią sumokėti. Padagytės rūpinosi ir evangelikų liuteronų kapinėmis. Gerda buvo nuvykusi į Vilnių ir jai pavyko išreikalauti, kad senosios Kukorų kapinės nebūtų uždarytos.

Maldos namus buvo nelengva išlaikyti, nes daug Saugų parapijiečių išvyko gyventi į Vokietiją. Vieni pasitraukė per karą, kiti pokario metais. Ypač gausus būrys vietinių žmonių išvyko 1957-1959-aisiais. Iš Vokietijos moterys siuntė impilus patalams (patalų maišus plunksnoms supilti), kuriuos reikėjo parduoti. Gautus pinigus aukojo bažnyčiai. Jie buvo skiriami mokesčiams sumokėti.

Pamaldos vyko dviem kalbomis

Saugų evangelikų liuteronų bažnyčioje meldėsi lietuvininkai ir vokiečiai. Iki karo pamaldos vyko dviem kalbomis: iš ryto - vokiškai, o po pietų - lietuviškai. Jaunuolių įjungimo į evangelikų liuteronų parapiją šventė - konfirmacija taip pat vyko dviem kalbomis. Kunigas prieš konfirmaciją jaunuolių klausdavo: „Kokia kalba namuose kalbate?“ Pagal tai priskirdavo lietuviškai ar vokiškai konfirmantų grupei.

Pagalbinėse patalpose išliko dvi medinės lentos, skirtos giesmių numeriams paskelbti. Lentos taip pat su įrašais dviem kalbomis. Vienoje pusėje lietuvių kalba įrašyta: „Pirma giesmė“ ir „Pirm mišios“ (pirmoji giesmė pamaldų pradžioje ir pagrindinė giesmė prieš pamokslą). Kitoje pusėje - analogiški įrašai vokiečių kalba. Ta pati lenta prieš lietuviškas pamaldas buvo pakabinama viena puse, o prieš vokiškas - kita. Lentelės su giesmių numeriais (skaičiais) neišliko. Tikėtina, kad šios lentos, skirtos giesmių numeriams paskelbti, galėjo būti naudojamos nuo pat bažnyčios įšventinimo 1857 metų spalio 9 dieną.

Auksinės konfirmacijos proga kunigas Mindaugas Žilinskis įteikia pažymėjimą Magdalenai Klumbytei-Piklaps.

Auksinė konfirmacija

Magdalena Klumbytė-Piklaps Saugų evangelikų liuteronų bažnyčioje įžegnota 1953-iaisiais metais. Po 50 metų - 2003 metų rugpjūčio 10 dieną ten pat pažymėjo ir auksinę konfirmacijos sukaktį.

Šia proga į jubiliejines pamaldas atvyko garbingos viešnios ir svečiai iš Vokietijos. Jubiliejaus proga konfirmantai pasipuošė auksinės spalvos dirbtinėmis mirtos šakelėmis.

Kunigas Mindaugas Žilinskis įteikė pažymas „Įžegnojimo Dienai atminti“. Vokietijoje pažymima ir sidabrinė konfirmacija. Ji švenčiama sulaukus 25 metų sukakties.

Saugų evangelikų liuteronų bažnyčios vidus, 2022.

Bažnyčia - tai žmonės

Šiandieną Saugų evangelikų liuteronų bažnyčioje žmonės renkasi ne tik per pamaldas, bet ir kitomis progomis, kai kunigas Mindaugas Žilinskis organizuoja renginius ar koncertus. M. Klumbytė-Piklaps teigia, kad tai atgaiva ne tik parapijos bendruomenei, bet ir visiems Saugų gyventojams. „Kai ateini ir pamatai pilną bažnyčią žmonių - širdis džiaugiasi! Neretai bažnyčia būna tokia pilna, kad norintiems paklausyti koncerto tenka lipti į balkoną“, - pasakoja Magdalena.

Šiltus padėkos žodžius ji skiria ir bažnyčios patarnautojui Alfredui Užpurviui: „Tai kuklus žmogus, kuris rūpinasi Saugų bažnyčia. Į jį galima kreiptis be jokios baimės. Užtenka paskambinti - ir Alfredas atskuba, atrakina.“