Miškogalių kaimo Pažėros ir Klumbiai

Klaipėdos krašto šeimų likimai: žmonės ir daiktai

Prarasta tėviškė

Naujakuriai Pažėrų ir Klumbių namuose

Pažėrų ir Klumbių namas statytas gyventi dviem šeimoms. Seneliai turėjo teisę pasilikti savo gale „ant išimtinės“. Taip vadintas tarpusavio susitarimu nustatytas išlaikymas. Vaikai privalėjo prižiūrėti tėvus. Tačiau po karo gyvenimas pasikeitė. Tuščius klaipėdiškių namus „užtūpė“ naujakuriai, kurie buvo neūkiški ir tinginiai. Jie pirmiausia sukūrendavo skūnes(daržines), o po to pradingdavo viskas, ką buvo galima sukūrenti. „Įsisėdę“ atėjūnai gyvendavo tol, kol turėdavo ką kūrenti...

Pirmieji Klumbių naujakuriai buvo ta šeima, kuri į sodybą atsikėlė kaip į kažkelintą gyvenamąją vietą. Tie žmonės po karo jau buvo spėję nugyventi net kelis namus... Kolūkis gyventojams privalėjo suteikti naują būstą, jeigu namas tapdavo avarinės būklės.

Pirmoji šeima, apsigyvenusi Klumbių ūkyje, elgėsi atžagariai, nenorėjo bendrauti. Niekada nepriimdavo pernakvoti, kai Klumbiai atvažiuodavo iš Klaipėdos tvarkyti savo artimųjų kapų. Tačiau su antrąja šeima, kuri vėliau apsigyveno kitame namo gale, jie susidraugavo.

Vienas iš naujakurių buvo senyvo amžiaus ir ūmaus būdo nebylys, kuris nemokėjo tvardyti savo įniršio. Jo gyvenimas pasibaigė tragiškai. Vėliau kaimas įvairiai kalbėjo apie to įvykio priežastis. Arnold Piklaps iš vaikystės prisimena nemalonią akistatą su šiuo žmogumi. Senolis buvo irzlus ir nemėgo aplinkui zujančių vaikų. Kartą jis sugalvojo mažuosius sudrausminti pagaliu. Nusitaikęs paleido jį tiesiai Arnold į galvą. Prireikė skubios medikų pagalbos.

Pažėrų ir Klumbių sodyboje stovėjo Klaipėdos kraštui būdingas staldis (tvartas), kurio vienas galas buvo molinis, o kitas - raudonų plytų. Atkūrus Lietuvos Respubliką, po 1990-ųjų, geros kokybės raudonos plytos tapo paklausia preke. Mokėta „už plytą po litą“... Todėl ši ūkinio pastato pusė netrukus buvo nugriauta.

Į vieną kambarį vedančios durys visada buvo uždarytos. Ten neūkiški naujakuriai niekada neidavo, nes per stogą lašnojo. Jie visai nesirūpino pakeisti poros čerpių ar lentų...

Arnold Piklaps su mama Magdalena Klumbyte-Piklaps jos tėviškėje Miškogalių (dabar Petrelių) kaime, prie buvusių Pažėrų ir Klumbių namų, 2022.

Praeities prisiminimai

Palei keliuką, vedantį į Pažėrų ir Klumbių tėviškę, anksčiau augo ąžuolai - visa jų eilė. Dabar liko tik keletas medžių. Sovietmečiu, kai sodybos buvo naikinamos, melioratoriai ąžuolus vertė ir sumesdavo į duobes arba parduodavo už pusę litro degtinės...

Sodyboje nuo seno suko lizdus gandrai. Į skūnią (daržinę) su gandralizdžiu 1946-aisiais trenkė perkūnija. Ūkinis pastatas sudegė kaip degtukų dėžutė. Po gaisro stalde (tvarte) augo išsigelbėjęs vienišas gandriukas. Apsigyvenę pirmieji atėjūnai buvo girtuokliai ir šiuos nekaltus paukščius niokojo, teigdami, kad gandrai atneša gyvates. To senieji Miškogalių kaimo gyventojai niekada nebuvo nei matę, nei girdėję...

Vaikaitis Arnold Piklaps prisimena, kokia brangi seneliams Klumbiams buvo jų tėviškė: „Iš savo namų jie išsikėlė 1982 metais, bet ten ir vėliau nuvažiuodavo, nes traukė gimtinės ilgesys. Nuvykę aplankydavo netoliese esančias kapines. Iš antrosios šeimos seneliai buvo išprašę mažą sklypuką darže, kur užsiaugindavo sau daržovių.“

Name kadaise puikavosi sumūrytos net penkios krosnys. Vėliau naujieji šeimininkai jas išgriovė ir pardavė. Gaila, kad nebespėta įamžinti nuotraukose.

Magdalena Klumbytė-Piklaps prie savo prosenelių iš mamos pusės kapų Lenkų evangelikų liuteronų kapinėse.

Palėpėje buvo šviesu. Patalpas apšviesdavo stogo apačioje sudėti nedideli langiukai. Tačiau naujakuriai juos užtinkavo.

Palei kaminą buvo galima įeiti į šalto rūkymo rūkyklą. Ten kabojo mėsos gaminiai. Kiaulės buvo skerdžiamos vėlyvą rudenį, o mėsa rūkoma prieš Kalėdas. Išrūkyti dešras, kumpius, lašinius Klumbių prašydavo ir kaimynai. Kai kaime vyko vežimas į Sibirą, tokie produktai gelbėjo šeimas nuo bado. Ne visi stribai, sovietiniai aktyvistai ir kiti, kurie dalyvavo gyventojų trėmimuose, buvo sužvėrėję. M. Klumbytė-Piklaps prisimena, kad tremiamai Vaškių šeimai leista atvykti pas Klumbius pasiimti savo išrūkytų lašinių.

Jurgis Klumbys su gydytojo Osvino Kybranco sūnumi Artūru prie raudonų plytų staldo (tvarto) ir šiūrės, kurioje buvo laikomi rakandai.

Name buvo dar ir trečias aukštas. Pačiame viršuje tėvai nuo mažųjų slėpė Kalėdų Senelio, kurį vokiškai vadino Weihnachtsmann, rūbus ir barzdą. Bet Magdalenos brolio Viliaus vaikai juos kartą aptiko. Į trečią aukštą buvo galima patekti tik stačiais laiptais, kurie buvo be turėklų, bet juk nieko nepaslėpsi nuo vaikų! Nors tą kartą paslaptis buvo atskleista, tačiau mažieji vis tiek kasmet nekantriai laukdavo gerojo Weihnachtsmann su pakuliniu dovanų maišu. Kalėdų Senelis apsirengdavo išverstais kailiniais, jo barzda buvo padaryta iš linų, o kepurė - kailinė.

Magdalenos brolis Vilius Klumbys su žmona Inge bei penkiais vaikais šiuose namuose gyveno iki 1980-ųjų. Jiems buvo leista išvažiuoti, nes marčios tėvas Kančaitis negrįžo iš karo namo, o vyko tiesiai į Vokietiją. Jis pasinaudojo šeimos suvedimo įstatymu ir išsikvietė dukters Ingės šeimą į Vokietiją.

Pažėrų ir Klumbių namas ir ūkinis pastatas Miškogalių (dabar Petrelių) kaime. Šalia sodybos augusio seno ąžuolo šiandieną nebėra. Fotografuota apie 1973-1974 m.

Muziejus liko neįkurtas

1983 metais Klumbių namuose planuota įkurti Klaipėdos krašto etnografinę sodybą. Gautas Kultūros ministerijos raštas, kad pamario laukininko ekspozicija turi būti Šilutės muziejaus filialas. Namuose buvo likę vertingi religiniai paveikslai, senieji linų apdirbimo įrankiai ir dalis baldų. Jurgio ir Mėtos Klumbių buvo prašoma dar kurį laiką pagyventi savo namuose, kol muziejus įsikurs, kad daiktai nebūtų išnešioti. Tačiau planai liko neįgyvendinti. Vėliau name apsigyvenę girtuokliai viską, ką rado, išnešė ar sukūreno...

Klumbiai išeidami išsinešė tik jiems brangias religines knygas. Gaila, bet paveikslai iš surinkimų stubos (kambario) „Paskutinė vakarienė“ ir „Kristus su erškėčių vainiku“ jau buvo prapuolę...

Klumbių šeima. Magdalena su tėvais ir broliu Viliumi.

Kapinės liudija

Prosenelių kapai Lenkų kaime

Magdalenos Klumbytės-Piklaps proseneliai iš motinos pusės gyveno Lenkų kaime, kuris priklausė Saugų parapijai. Apsilankiusi toje vietoje, Magdalena pasakojo: „Čia stovėjo mūsų protėvių sodyba. Troba buvo baltai aptinkuota, o senasis medinis špykeris (klėtis) atrodė tvirtai suręstas. Pro šį kiemą, trumpindami kelią, bėgdavome į mokyklą Saugose.“

Magdalenos proseneliai Michael Szogs (1841-1910) ir Madlyne Szogene, gim. Preikszike (1837-1898), turėjo tris vaikus. Johann iš Lenkų kaimo išvyko mokytis į Berlyną, o jo sūnus Walter tapo evangelikų liuteronų kunigu Vokietijoje. Antrasis sūnus Kristupas vedė Madlenes Dewileit seserį Anną (gim. Szillus). Trečia buvo Magdalenos senelė Madline Szogs, kuri ištekėjusi tapo Pažėriene (vok. Paszehr, 1878-1938).

Lenkų kaimo evangelikų liuteronų kapinaitės yra šalia buvusios prosenelių sodybos. Deja šiandieną jos apsuptos svetimų privačių žemių. Jokio keliuko, vedančio prie artimųjų kapų nėra. Išlikę tik keli seni medžiai, kurie žymi kapinių ribas.

Seneliai Mėta Pažėraitė-Klumbienė ir Jurgis Klumbys su vaikaičiu Arnold prie namų Miškogalių (dabar Petrelių) kaime, 1976 m.

Ant geležinio prosenelės kryžiaus užrašyta: „Czion ilsis Dieweje GASPADINE MADLYNE SZOGENE gim. PREIKSZIKE isz Lenku gim. 3 Febr. 1837, mir. 29 Okt. 1898.“ Kitoje pusėje - eilutės iš Apreiškimo Jonui knygos: „Awinelis, kurs Widurij Sosto yra, jus ganys ir wadzos prie gywu Wandens Wersmju, ir Diewas nuszlostis vissas Aszaras nu ju Akiu. Apreiszk. Jono 7,12.“

Šalia palaidotas prosenelis. Jis mirė 1910 metais. Ant kryžiaus užrašyta: „Cion ilsis Michael Szogs gim. 17 Janr. 1841 mir. 12 Oktbr. 1910.“ „Jo kryžius po karo buvo nulaužtas“, - su širdgėla prisimena M. Klumbytė-Piklaps. Antkapinis paminklas galėjo būti suniokotas vien todėl, kad prosenelio vardas ir pavardė parašyti vokiškai.

Seneliai Mėta Pažėraitė-Klumbienė ir Jurgis Klumbys su dukros Magdalenos sūnumi Arnold ir sūnaus Viliaus vaikais prie namų, 1978 m.

„Mūsų krašto kapinės pokario metais labai nukentėjo. Kodėl tie kryžiai šiandieną yra perdaryti? Kai sovietų valdžia uždarė kapines, ten buvo viskas naikinama, laužoma... Dalis nulaužtų kryžių buvo atiduoti į metalo laužą“, - pokario gyvenimą prisimena M. Klumbytė-Piklaps.

Už pagalbą ir kryžių sutvarkymą Lenkų kapinėse ji yra dėkinga Saugų evangelikų liuteronų bažnyčios patarnautojo Alfredo Užpurvio vaikaičiui Adomui Užpurviui. Jaunas žmogus ėmėsi iniciatyvos ir sutvarkė visus kryžius, kurie buvo nulaužti, bet dar gulėjo ir juos buvo galima pritvirtinti.

M. Klumbytės-Piklaps rūpesčiu senieji kryžiai atstatyti ir Miškogalių, Petrelių bei Laučių evangelikų liuteronų kapinėse, kur palaidoti jos artimieji. Laučiuose ilsisi Magdalenos tėvelio Jurgio Klumbio tėvai Katarina ir Michel Klumbiai, o Petreliuose ir Miškogaliuose - Pažėros.

Bus daugiau

Asmeninio albumo nuotr.