Miškogalių kaimo Pažėros ir Klumbiai

Tris kartus išvaryti

Pirmasis išvarymas

„Iš namų mus išvarė tris kartus. Čia ilga istorija, kuri prasidėjo iš 1944-ųjų į 1945-us...“ - pasakoja M. Piklaps. - Buvo 1944 metų žiema, kada pirmą kartą buvom priversti palikti savo namus. Į kambarį įpuolė girti rusai ir ėmė mušti opą, kuris sėdėjo prie krosnies ant benkio. Mama šaukė, kad neužmuštų, bet ji nemokėjo gerai kalbėti rusiškai."

Rusų kalba M. Klumbienei buvo šiek tiek žinoma iš vaikystės, kai Pirmojo pasaulinio karo metais jos tėvas K. Pažėra tarnavo Vokietijos kariuomenėje. Tada į namus buvo atsiųsti rusų belaisviai, kad padėtų prie ūkio darbų. Dukrelei Mėtai tuomet tebuvo ketveri.Vienas iš belaisvių mergaitę taip šaukdavo: "Mėtyčiuk, Mėtyčiuk! Tada paimdavoją ant rankų, apsiausdavo su atlapais ir nunešdavo pas kaimynus pažaisti su jų vaikais. Keletą rusiškų žodžių M. Klumbienė buvo išmokusi iš tų laikų.

Vestuvinė nuotrauka primena siaubingą dieną

M. Piklaps šeimos albume saugoma tėvų vestuvinė nuotrauka, kuri anksčiau kabėjo namuose ant sienos. Ji suniokota, kai kurie žmonės nebeatpažįstami, likę be veidų... Magdalenai ši nuotrauka primena siaubingą dieną, kada pirmą kartą šeima buvo išvaryta iš savo namų.

Ji pasakoja: „Kai užėjo rusai, mes turėjome skubiai išeiti iš savo namų... Pirmiausia kareiviai su šautuvais sudaužė visas lempas, kurios ant lenciūgų kabojo. Pasidarė tamsu... Kai šviesos nebeliko, jie išdaužė paveikslų stiklus, todėl tėvų vestuvių nuotrauka liko sugadinta...“

„Kulak, kulak!“ - šaukė rusai atėję. Pasak pasakotojos, jie nėjo į kokią mažą būdelę, bet rinkosi didesnių ūkininkų sodybas. Miškogalių kaime stovėjo trys dideli raudonų plytų namai: Klumbių, Klimkaičių ir Barkovskių. Kitų trobos buvo medinės.

Tuomet įsiveržę rusai pasakė, kad per pusę valandos visi turi apleisti namus. M. Piklaps prisimena: „Nieko nebuvome susiruošę. Senelis iš kažkur parsivedė arklį. Turėjome šlypkas, su kuriomis per darbymetį veždavom padargus iš lauko. Šlajos buvo išeiginės rogės, o šlypkos - paprastos, darbinės. Bet tik jos namuose tebuvo užsilikusios.“

Pas Klumbius iš Berlyno buvo atvykusi tolima giminaitė tantė Lina Ellmies. Ją atvežė su „ratais“ - senoviniu invalido vežimėliu, nes negalvojo, kad čia „ateis rusas“. Norėjo apsaugoti ligotą moterį nuo karo, kai Berlyne „kris bombos“. Berlynietę tetą Liną tuomet išstūmė už skūnės (daržinės), kur stovėjo šiaudų kūgis, ir apdengė su skara. Vėliau ji guodėsi: „Aš galvojau, kad čia turėsiu sušalti...“ Kartu gyveno ir senelio K. Pažėros sesuo Anna Paszehr-Ellmies, kuri buvo ištekėjusi už tetos Linos brolio. Ji dėl amžiaus jau nenulaikė pusiausvyros, vaikščiojo tik įsikibusi. Pakinkius arklį, ant šlypkų užkėlė berlynietę tetą invalido vežimėlyje, pasodino senelio seserį ir vaikus - Magdikę su broliuku Viliumi, o mama Mėta su seneliu ėjo šalia - vienas iš vienos šlypkų pusės, kitas iš kitos...

Kai jie lėtai judėjo keliu, iš paskos atsivijo du rusų kareiviai pakinkytose rogėse. Abu buvo įkaušę. Vienas su šautuvu ėmė taikytis į žmones. Laimei, kitas, kuris buvo ne toks girtas, sudavė jam per rankas ir ginklą išmušė.Per sąmyšį arkliai nesustojo ir rusų kareiviai nuvažiavo toliau... Taip šeima išsigelbėjo.

Tuomet visi apsistojo Lašų kaime, esančiame už penkių kilometrų. Mama Mėta atsiminė, kad ten gyvena tolima giminaitė Prancienė. M. Piklaps, nors buvo tik kelerių metukų, prisimena: „Tantė Prancienė mus priėmė. Kiek ir kokių daiktų mama buvo susimetusi į maišą, aš negaliu pasakyti, nes buvom priversti išvykti taip kaip stovim... Neturėjom pasiėmę nei bulvių, nei duonos... Iš ten mama vis nueidavo į Miškogalius pažiūrėti, kada galėsim sugrįžti, o po trijų mėnesių parėjom atgal į savo namus.“

Tantė Lina Ellmies(1896-1955) savo namuose Berlyne.

Antrą kartą išvaryti

„Kai po kurio laiko mus antrą kartą išvarė, apsistojome netoli - kitoje kelio pusėje, senelio brolio Martin Pažėro namuose“, - pasakoja M. Piklaps. Šeimininkas jau buvo miręs. Sodyba priklausė jo sūnui, M. Klumbienės pusbroliui, kuris su šeima pasitraukė į Vokietiją. Prižiūrėti namus ten buvo palikta sena močiutė Madlynė, pas kurią visi ir apsistojo. Ramu buvo neilgai. Po trijų dienų atėjo rusai ir vėl liepė kraustytis. Sakė: „Turit išeit, jūs per arti savo namų esate.“

Po karo, kol namas dar stovėjo ir buvo gyva senoji Madlynė, Magdalena su broliuku Viliumi nubėgdavo vakarais ten pakūrenti krosnį, kad likusi viena senoji kaimynė nesušaltų. Kai ten įgriuvo kaminas, J. Klumbys kitoje namo pusėje sumūrijo naują krosnį. Žmonės stengėsi palengvinti vieni kitų naštas. Pagalba ištikus nelaimei buvo savaime suprantamas dalykas...

Rusų belaisviai, kurie dirbo klaipėdiškių ūkiuose Pirmojo pasaulinio karo metais. Vienas iš belaisvių gyveno ir dirbo Pažėrų ūkyje, 1916.

Trečiasis išvarymas

Kai šeima buvo išvaryta trečią kartą, atsidūrė Miškogalių kaimo pakraštyje, už Surovų, Klimkaičių sodyboje. Tų namų šeimininkai jau buvo išvažiavę į Vokietiją. Dideliame name glaudėsi keletas šeimų. Laisvas buvo didysis surinkimų kambarys, vienas mažas kambarėlis ir virtuvė. Visi išsiteko, tačiau valgyti nebuvo ko. „Mes neturėjom nieko - nei maisto, nei indų. Mus išvarė. Šeši žmonės sėdėjo prie stalo ir tik vienas didžiulis aliumininis bliūdas buvo pastatytas...“ - liūdnai prisimena M. Piklaps.

Tada rusai leido mamai pareiti į savo namus pasiimti bulvių ir malkų. Atėjusi ji į kurbį (krepšį) įsidėdavo ir kelis indelius mėsos konservų, kuriuos parsinešdavo paslėpusi tarp bulvių. Bet kiek paneši su vienu krepšiu!Vaikus palikusi kelneryje (rūsyje), M. Klumbienė su nešuliu eidavo iki miško, ten viską padėdavo ir vėl sugrįždavo.

„Kartą palikti rūsyje vieni mes ėmėme nerimauti ir verkdami išėjome ieškoti mamos. Rusai, pastebėję kas vyksta ir pamatę mamos krepšyje bulves bei konservus, uždraudė jai į savo namus pareiti“, - su skausmu prisimena M. Piklaps. - Aš nežinau, iš ko mes pusę metų gyvenom, kaip mama vertėsi... Tuose namuose, kur buvome apsistoję, be mamos dar gyveno senelis, senelio sesuo, berlyniškė teta ir mes, du maži vaikai. Tiek burnų reikėjo išmaitinti! Kaip?.. Nežinau, negaliu pasakyti... Mama dieną naktį meldėsi, kad neišeitume ubagais..."

Mėta Pažėraitė-Klumbienė sėdi pirma iš kairės su dukrele Magdalena. Šalia tantė Lina Ellmies su Mėtos sūnumi Viliumi Miškogalių (dabar Petrelių) kaime karo metais. Kaimynė Marie Lorat stovi pirma iš kairės. Šalia jos – dvi tarnaitės, tarnavusios karo metais. Vienos iš jų vardas Mėta.

Pokaris

Likę tušti namai

Kada leido sugrįžti į savo namus, ten mažai ką berado. Nebebuvo likę nei rūbų, nei baldų... Kambaryje tebestovėjo tik Magdalenos mamos kraitinė spinta. Ji buvo keistai pasukta prie sienos, per stebuklą nesudaužyta, net durų veidrodis nebuvo išmuštas... Spinta padirbta 1936 metais, kai vienturtė ūkininkų Pažėrų dukra Mėta tekėjo už vyro Jurgio Klumbio. Jaunamartei buvo užsakytas prabangus naujoviškas kraitis, kurį sudarė ne tradicinės kraičio skrynios, o ąžuoliniai baldai: spinta, komoda, pailginamas stalas, šešios kėdės, dvi lovos ir spintelės prie jų.

Tantė Lina Ellmies (1896-1955) (kairėje) su patarnautoja savo namuose Berlyne. Fotografuota prieš Antrąjį pasaulinį karą.

Sugrįžusi į ištuštėjusius namus M. Klumbienė ėjo per kaimą ieškoti svetimų žmonių išnešiotų baldų. Miegoti juk reikėjo ant kažko! „Surado tik vieną lovą, komodą, ištraukiamą stalą ir tris kėdes...“ - prisimena M. Piklaps.

Kelneryje buvo laikomi stiklainiai su konservuotomis daržovėmis ir uogienėmis. Ten šeimininkavę rusų kareiviai bijojo šiuos gaminius valgyti, bet kitiems nepaliko - metė per langą. Prie namų buvo sumestas didelis kaupas sudaužytų stiklainių...

Meta Paszehr, 1916.

Vežimas į Sibirą

Miškogalių kaime vežimas į Sibirą prasidėjo 1949-aisiais.

„Mes nežinojom kas yra tas “vežimas„. Pakinkyti arkliai važiavo pro šalį, bet kaime niekas nežinojo, kas atsitiko. Mane mama nusiuntė pas kaimynus pasiklausti, kas dedasi - ar karas prasidėjo? Aš nubėgau į gretimą sodybą palei griovį. Kaimynės - močiutė ir jos duktė buvo metuose, jos nieko nežinojo... O tuomet jau vežė žmones į Sibirą. Išsivedė ir mūsų tėtuką“, - pasakoja M. Piklaps.

Po kurio laiko kartu su J. Klumbiu į namus atėjo vyras iš valsčiaus. Mama Mėta tėčiui į maišą įmetė duonos ir konservų, bet atėjęs žmogus pasakė: „Žinai, Klumbiene, nieko neduok, tavo vyras sugrįš. Mes atėjom tik arklio ir vežimo.“

Klumbių šeimos neišvežė. Pasiskolino tik arklį ir vežimą. Baisūs vežimai kaime tęsėsi visą savaitę...

Bus daugiau

FOTO AUTORIUS Asmeninio albumo nuotr.

FOTO APRASAS Meta Paszehr, 1916. Rusų belaisviai, kurie dirbo klaipėdiškių ūkiuose Pirmojo pasaulinio karo metais. Vienas iš belaisvių gyveno ir dirbo Pažėrų ūkyje, 1916.

Mėta Pažėraitė-Klumbienė sėdi pirma iš kairės su dukrele Magdalena. Šalia tantė Lina Ellmies su Mėtos sūnumi Viliumi Miškogalių (dabar Petrelių) kaime karo metais. Tantė Lina Ellmies(1896-1955) savo namuose Berlyne. Tantė Lina Ellmies (1896-1955) (kairėje) su patarnautoja savo namuose Berlyne. Fotografuota prieš Antrąjį pasaulinį karą. Kaimynė Marie Lorat stovi pirma iš kairės. Šalia jos - dvi tarnaitės, tarnavusios karo metais. Vienos iš jų vardas Mėta.