Miškogalių kaimo Pažėros ir Klumbiai
Tęsinys. Pradžia „Vakarų eksprese“
Nr. 194 (8649)
Klaipėdos krašto šeimų likimai: žmonės ir daiktai
Pažėrų ir Klumbių namai
Proprosenelis Pažėra, įsikūręs Miškogaliuose, pasistatė medinę trobą, kuri išstovėjo iki 1930 metų. Tada M. Piklaps senelis Kristupas Pažėra (vok. Christoph Paszehr) sumūrijo dviaukštį raudonų plytų namą. Paveldėjęs tėvoniją, jis sumokėjo paskirtas dalis broliui Martinui Pažėrai (vok. Martin Paszehr) ir seseriai Anikei (vok. Anna Paszehr-Ellmies, 1884-1953).
„Kai Miškogalių kaime ūkį perėmė mano tėtukas Jurgis Klumbys, atėjo Klumbiai. Aš jau esu kelinta karta ir dabar mes esam Piklaps šeima...“ - teigia Magdalena.
Namuose tarnavo vokietės merginos. Viena buvo atsakinga už namų ruošą viduje, kita atlikdavusi ūkio darbus. Į šeimą jos buvo priimtos kaip savos. Kartu šventė šventes, kėlė vestuves. Išliko Gretės Gibisch, tarnavusios pas K. Pažėrą, vestuvių nuotrauka. Fotografuota apie 1930-1936 metus prie šeimininkų namų. Vėliau, kai Gretė tekėjo antrą kartą, ji dėvėjo juodos spalvos suknelę.
Samdiniai gyveno atskirame name. Dirbti visur reikėjo, bet jie džiaugdavosi, kad pas Pažėrus ir Klumbius gaudavo gerai pavalgyti.
Per centrines namo duris kasdien nevaikščiota. Įėjimas vedė iš dešinės. Pirmieji du langai – virtuvė ir toliau sekęs gyvenamasis kambarys. Kitam gale, iš kiemo pusės stovėjo opos K. Pažėros didysis surinkimų kambarys ir mažesnis kambariukas. Įėjus pro virtuvę, buvo patenkama į sandėliuką, kurį vadino kamara. Rūsys vadintas kelneriu.
Sesutė Magdalena Klumbytė ir broliukas Vilius Klumbys prie savo namų Miškogalių (dabar Petrelių) kaime karo metais. Magdalena su savo mylima lėle, kurią baigiantis karui prarado.
Kiemas buvo užtvertas. Namus juosė tvorelė ir mažieji vartukai. Į laukus vežimai išvažiuodavo pro didžiuosius vartus, kurie buvo dvigubi ir ilgi. Kieme stovėjo šulinys su svirtimi. Nuo jo į staldį (tvartą) buvo nuvesti vamzdžiai - girdyklos gyvuliams.
Nuosavybės dokumentuose vokiečių kalba rašoma, kad ūkis valdė 42 hektarus žemės. Darže augo pomidorai, agurkai, svogūnai. Kolūkio laikais šeimai leido dirbti tik 60 arų žemės. Tada tėtukas J. Klumbys išarė pusę kiemo ir ten buvo auginamos bulvės, burokai.
Mažieji kiemo vartai ir šulinys su svirtimi. Už vartų stovi tėvelis Georg Klumbies ir žentas, dukros Magdalenos vyras Ernst Johann Piklaps, 1978 m.
Sodybai priklausė nemažai ūkinių pastatų. Kieme stovėjo ilga malkinė, kurioje tilpo trejiems metams sudėtos malkos. Netoliese buvo ratnyčia, kuri vėliau vadinta šiūre. Ji buvusi nuolaidžiu stogu, skirta laikyti geriems vežimams ir puošnioms rogėms.
M. Piklaps džiaugiasi, kad ir šiandien kiemo viduryje gražiai veši mamos Mėtos pasodintas riešutmedis - „raudonas riešutas“. Anksčiau netoliese augo ir dar trys aukšti medžiai. Liko tik ąžuolas. Nei didžiulio klevo, nei kaštono nebėra... Prie klevo buvo senasis šulinys, kurio vanduo atrodė skaidrus, bet rudas. Jį naudojo maistui. Šulinį reikėjo nuolat valyti - įpilti žvyro.
Mėta Pažėraitė su tėvais prie namų Miškogalių kaime, 1932. Kairėje sukrauta plytų krūva, likusi nuo namo statybų 1930 metais.
Besibaigiant karui kilusi sumaištis
Rusų atėjimas
Tokios karo baigties niekas nesitikėjo... Kai 1944 metų spalį užėjo rusai, jie pirmiausia nujojo su šeimininkų arkliais... M. Piklaps prisimena: „Mano tėvai turėjo keturis arklius. Kad bomboms krintant staldžiuose (tvartuose) gyvuliai nesudegtų, juos išvedė į pievas. Tačiau atėję rusai užsėdo ant jų ir nujojo...“Kaimynas Magdalenos mamai tesuspėjo pasakyti: „Žiūrėk, Mėta, kur tavo arkliai!“
Nuo atėjūnų nukentėjo netgi Magdikės žaislas - mylima lėlė...
Žiemą Klumbių namuose ant užšalusio tvenkinio buvo įrengta karuselė - prie karties pririštos rogės. Subėgę Miškogalių kaimo vaikai ten mėgo suktis ir pramogauti. Kartą atlėkęs Magdikės draugas pranešė: „Tavo lėlei nusuko galvą!“ Ji parbėgo į namus ir pamatė, kad lėlė sulaužyta. O kokia graži ji buvo! Mergaitė užaugo be lėlės, tik su namuose pasiūtu medžiaginiu meškiuku, kuris buvo „su tabaluojančiom rankom ir kojom“. Gimimo dienos proga dovanų gaudavo ne mergaitė, bet meškiukas. Kartu gyvenusi berlynietė tantė Lina Ellmies iš mažų audinių gabaliukų jam kasmet pasiūdavo naują suknytę ir paltuką. Šias dovanas meškiukas gaudavo iki tol, kol mažoji Magdikė užaugo.
Gretės Gibisch pirmosios vestuvės Miškogalių kaime. Apie 1930-1936 m. Mėta Pažėraitė, dar netekėjusi, stovi antroje eilėje pirma iš dešinės. Madlynė Pažėrienė stovi trečioje eilėje antra iš dešinės (su tamsia skarele). Senoji kaimynė Madlynė – trečioje eilėje, ketvirta iš dešinės (centre, su tamsia skarele).
Klumbių namai tapo prieglobsčiu
Baigiantis karui Klaipėdos krašto gyventojams buvo įsakyta palikti savo namus ir trauktis į Vakarus. Pirmasis pasitraukimas vyko 1944 metų rugpjūčio mėnesį, bet tie žmonės sugrįžo. Antrą kartą buvo bėgama spalį. Susikrovę reikalingiausius daiktus į vežimus, moterys su vaikais ir seneliais važiavo Šilutės, Kintų link ir pasukdavo į Rusnę. Kai imdavo kristi bombos, žmonės nusukdavo nuo pagrindinio kelio ir glaudėsi artimiausiose sodybose.
Miškogalių kaime pas Klumbius buvo apsistoję daug pabėgėlių, kurie kraustėsi nuo Klaipėdos ir Kretingalės. Iš viso čia prisiglaudė apie septyniasdešimt žmonių. Geros širdies, atjaučiantys šeimininkai patys buvo susigrūdę viename kambarėlyje. Vaikai miegojo vienoje lovoje.
Pažėrų tarnaitė Else Breyer.
Pilnas kiemas buvo pristatytas vežimų su būdomis. Visur girdėjosi baisus ermidelis. M. Piklaps prisimena: „Vaikai bliauna... Atsiprašau, kad taip sakau, bet taip buvo. Mažieji labai mėgo cukraus masę - cukerkandas. Vieni iš svetimo vežimo jas paimdavo ir jiems paduodavo. Tada atbėgdavo tie, iš kurių vežimo paėmė. Vėl verkia... Tėvai versdavo atiduoti atgal tai, ką gavo...“
Po karo visi tikėjosi sugrįžti į savo namus. Brangesnius daiktus, dažniausiai indus, slėpdavo - pakasdavo. Prie Klumbių namų buvo sunku rasti laisvos vietos naujoms slėptuvėms. M. Piklaps prisimena, kaip mamulytė sakė: „Ten, kur ėjau ką nors paslėpti, radau jau padėta...“
Daug senyvo amžiaus žmonių, kurie bėgdami nuo fronto apsistojo Klumbių namuose, toliau keliauti nebepajėgė. Iš ten jie palydėti į amžiną poilsį Miškogalių kapinėse.
Magdalenos tėvai buvo susitarę, kad mamulytė su vaikais ir kitais artimaisiais nesitrauks, lauks tėtuko, kol jis sugrįš.
Pažėrų tarnaitė Anna Girot, 1924.
„Naktis, kurią aš prisimenu...“
Į didelius namus, tokius kaip Klumbių, girti rusų kareiviai ateidavo ieškoti moterų. Jie daužydavo į duris ir šaukdavo: „Khozyayka, otkryvay (хозяйка, открывай)!“
Vieną naktį, kai jie pabeldė į duris, senelis K. Pažėra ilgai delsė jas atidaryti. Jis krenkštė... Tai buvo ženklas, kad kareiviai palauktų. Mažoji Magdalena slėpėsi už opos nugaros...
M. Piklaps pasakoja: „Namuose buvusios moterys užbėgo į viršų ir užsišovė duris. Apačioje liko tik viena senutė, kuri buvo garbinguose metuose, ir vienas senas vyras, pavarde Kunkis. Senutės duktė užlipo į viršų ir pasislėpė su kitomis moterimis. Įsiveržę girti rusai rado tik tą seną moterį ir ją gvaltavojo, o jinai šaukė savo dukrą, kuri buvo viršuje: “Ane gelbėk! Ane gelbėk!„ Dukra žinojo, kad negali atsiliepti...“
Magdalenai tebuvo ketveri, bet ji puikiai prisimena tą tykų rytmetį po siaubingos nakties: „Viskas aplinkui atrodė neįprastai nuščiuvę. Mačiau, kaip kiekviena iš tų moterų, kurios buvo viršuje, ėjo ir dėjo močiutei kažką į delną. Viena cukraus, kita razinų, kita dar kažką... Visos jautė dėkingumą už tai, kad jas išgelbėjo. Aš neklausiau savo mamos apie tai. Ši mintis man neatėjo į galvą. Tada buvau per maža domėtis, kas čia atsitiko ir kodėl jai duoda, o mums vaikams - ne... Tai buvo vienintelis dalykas, kurio aš ilgai nedrįsau savo tėvų paklausti...“
Pažėrų ir Klumbių gyvenamasis namas Miškogaliuose (dabar Petreliuose), pastatytas 1930 metais. Centre buvo didieji vartai, o iš dešinės – mažieji. Kairėje – senasis šulinys. Bėgdami nuo fronto čia glaudėsi apie 70 pabėgėlių. Savieji buvo susigrūdę viename kambarėlyje. Vaikai miegojo vienoje lovoje.
Rašyti komentarą