Mažojoje Lietuvoje dvarų būta nedaug

Tęsinys. Pradžia 2021 06 19

Kaip žinome, 1500 m. Klaipėdos komtūrijos mokesčių registre figūravo jau 42 kaimai, bendras ūkių skaičius buvo 365.

Skirtingą atskirų regionų apgyvendinimo chronologiją išduoda ir gyvenviečių infrastruktūra, pvz., vėlyvai apgyvendintoje teritorijoje į rytus nuo Įsručio 1539-1542 m. dar nebuvo nė vienos smuklės, kai Klaipėdos valsčiuje jų buvo jau keliolika.

Būdinga, kad Ordinas smukles laikė vokiškos kultūros platinimo židiniais ir smuklininkais paprastai galėdavo būti tik vokiečiai, tačiau XVI a. pirmoje pusėje realijos jau buvo kitos, nemažai Klaipėdos valsčiaus smuklių priklausė lietuviams.

Reikia pritarti G. Willoweito nuomonei, kad dėl apgyvendinimo menkumo žemės ūkis turėjo antraeilį vaidmenį Klaipėdos komtūrijos ūkiniame gyvenime.

Iki XV a. vidurio šia ūkio šaka iš esmės užsiėmė tik Ordinas, siekdamas geriau aprūpinti Klaipėdos konventą maisto produktais bei palaikyti pašto susisiekimą tarp Prūsijos ir Livonijos.

Šaltiniuose 1376 m. pirmąkart paminimas komtūrijai priklausęs gyvulių ūkis, kuriame buvo auginami galvijai, arkliai, avys, kiaulės, ožkos bei retkarčiais žąsys.

Tais metais šiame ūkyje buvo laikomi 7 arkliai, 7 jaučiai, 22 karvės ir 34 avys.

1447 m. - 30 arklių (su 6 kumeliukais), 4 jaučiai, 95 galvijai, 71 kiaulė, 144 avys, 60 ožkų bei 18 žąsų.

XVI a. 6-ajame dešimtmetyje Klaipėdos valsčiuje taip pat buvo įkurti du Prūsijos kunigaikščiui priklausę avių ūkiai, vienas iš jų buvo šalia senojo gyvulių ūkio.

Svarbia regiono ekonomikos šaka žemės ūkis tapo tik XVI amžiuje.

1540 m. mokesčių mokėtojų sąrašai įgalina apžvelgti bendrą žemės ūkio Klaipėdos valsčiuje būklę bei jo specifiką, palyginti su atitinkamais kaimyninių Tilžės ir Ragainės valsčių rodikliais.

Tais metais Klaipėdos regiono agrariniame sektoriuje darbavosi 1 559 asmenys, iš kurių 824 buvo ūkininkai (Wirte), 499 - bendrai, o likę 236 buvo įvairių kategorijų žemės ūkio darbininkai.

Žemėvalda buvo gana smulki, dvarų būta nedaug.

Mokestis buvo renkamas nuo kiekviename ūkyje tuo metu buvusio gyvojo inventoriaus, kurį sudarė 9 gyvulių kategorijos - arkliai, jaučiai, buliai, karvės, avys, ožkos, kiaulės bei kumeliukai ir veršeliai (už veršelį, kumeliuką, ožką, avį buvo imtas mažesnis mokestis nei už arklį, jautį ar karvę).

Iš 62 mokesčių registre išvardintų Klaipėdos valsčiaus kaimo vietovių stambiausios gyvenvietės buvo Eketė: 31 ūkininkas, 25 bendrai ir 11 padienių darbininkų, kurioje gyveno 75 mokesčių mokėtojai (22 ūkininkai ir 44 bendrai) ir Karklininkai: 58 ūkininkai ir 8 padieniai darbininkai, kuriuose gyveno 66 mokesčio mokėtojai.

Visgi žemės ūkio gamybos masto požiūriu ekonomiškai pajėgesnis buvo grynai valstietiškas Auryttenn kaimas, kurio bendra sumokėtų mokesčių suma siekė 35,5 markės ir 5 šilingus.

Eketės gyventojai tuomet turėjo sumokėti 30 markių 13 šilingų ir 3 denarų mokestį, kai tuo tarpu žvejų kaimo Karklininkų gyventojai, laikę žymiai mažiau gyvulių, privalėjo bendrai surinkti 15 markių 41 šilingo ir 3 denarų sumą.

Mūsų šaltinio duomenys liudija, kad dauguma to meto Klaipėdos valsčiaus valstiečių buvo vidutiniai ir smulkūs žemdirbiai, stambių ūkininkų būta nedaug, o patys turtingiausi kaimo vietovių gyventojai tuomet buvo smuklininkai, greta savo pagrindinio verslo dar disponavę nemažomis žemės valdomis bei įvairiomis papildomomis privilegijomis.

Tačiau valsčiaus teritorijoje galima įžvelgti tam tikrą regioninę skirtį, nes Kuršių nerijos žvejų kaimų gyventojai dėl natūralių gamtinių sąlygų specifikos paprasčiausiai neturėjo sąlygų užsiimti visaverte žemės ūkio gamyba.

Daugeliu atvejų pagrindinės Kuršių nerijos gyventojų žemės ūkio naudmenos (visų pirma pievos) buvo kitame, žemyniniame, marių krante, ir jų eksploatavimas reikalavo didesnių kaštų.

Be to, nerijoje buvusius tinkamus žemės ūkiui plotus nuo antros XVI a. pusės pradėjo užpustyti smėlis.

Dėl šių priežasčių Kuršių nerijos gyventojai 1540 m. privalėjo sumokėti žymiai mažesnį mokestį nei kitose valsčiaus vietovėse.

Pvz., didžiausią mokestį iš visų nerijos gyventojų tuomet privalėjęs sumokėti Karvaičių smuklininkas Kasparas turėjo atseikėti 48 šilingų 3 denarų sumą, kai tuo tarpu jo „kolega“ kitame marių krante Svencelės smuklininkas Valtenn mokėjo 1 markę ir 8 šilingus, o Verdainės smuklės savininkas Jorge Hynckmanas - 1 markės 18 šilingų ir 3 denarų dydžio mokestį (jis tuomet laikė 7 arklius, 2 kumeliukus, 9 jaučius, 2 bulius, 12 melžiamų karvių, 3 veršelius, 11 avių, 8 ožkas ir 15 kiaulių).

Apskritai nemažame skaičiuje Klaipėdos valsčiaus žemyninės dalies kaimų būta bent po vieną stambų, daugiau kaip 1 markės mokestį turėjusį mokėti ūkininką.

Už Verdainės buvusiame kaime su trimis sūnumis ūkininkavęs Darge Mesche (Dargis Mešys?) turėjo sumokėti 2 markių 1 šilingo ir 3 denarų mokestį, Agluonėnuose ūkininkas Grytsch Niclas - 1 markę 11 šilingų, Aisėnuose ūkininkas Jurgis Pėžaitis - 1 markę 8 šilingus ir 3 denarus.

O Rugulių kaime tuomet tebuvo 3 ūkininkai, tačiau du iš jų drauge su savo bendrais ir padieniais darbininkais turėjo sumokėti gana įspūdingas sumas: du bendrus ir tris darbininkus turėjęs Bartell Kucher privalėjo duoti 2 markes ir 27,5 šilingo, o du bendrus ir vieną darbininką turėjęs Petras Mantvydas - 1 markę ir 6 šilingus.

Suprantama, bendrai ir darbininkai irgi figūravo mokesčio mokėtojų sąrašuose ir mokėjo atskirai, tačiau stengiamės pateikti bendrą finansinį kiekvieno ūkio pajėgumą siekiant bent apytikriai įsivaizduoti XV a. pab. - XVI a. pirmoje pusėje Ordino ir Prūsijos kunigaikščio suteiktų žemės sklypų Klaipėdos regione dydį.

Nors 1540 m. mokesčio sąrašuose figūruoja tik ūkių savininkų ir kitų valstiečių laikyti gyvuliai, tačiau pagal jų kiekį galima apytikriai nustatyti žemės valdų dydį - pvz., arklių ir jaučių skaičius liudijo apie ariamos žemės kiekį, karvių, bulių, veršių, avių ir kt. - apie kitų žemės ūkio naudmenų plotus.

Drauge būtina nepamiršti, kad Žemaitijos ūkininkai jau nuo XV a. vidurio užsiėmė pelninga prekyba galvijais su „prūsais“, todėl didelis stambiųjų raguočių skaičius kai kuriuose ūkiuose galėtų liudyti ir apie jų auginimą pardavimui.

Bus daugiau