Maištas dėl „Klaipėdos akvarelių“

Ne vienas „Akvarelių“ skaitytojas yra tapęs didžiausiais jų „gamybos“ pagalbininkais. Kai manęs teiraujasi, kaip surandu buvusius aprašomų senųjų Klaipėdos namų, nesugriautų po II pasaulinio karo, gyventojus, atsakau labai trumpai: įvairiai. Ir nepulsiu aiškinti - kaip. Nes turėčiau surašyti gal ir 5-ąją dalį knygos „Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės“. Nes per paieškas buvau įklimpusi į linksmas, o ir liūdnokas istorijas. Jas dar pasilaikysiu...

Ketinimus sužlugdė skaitytojai

Kadangi esu paklusni Lietuvos pilietė, karantininiai draudimai labai apsunkino beveik dviejų pastarųjų metų darbą, pradėtą 2007-aisiais balandžio 23-iąją. Nes kai kurie „Akvarelių“ herojai vengė susitikti akis į akį, kaip buvau įpratusi. Teko „tardyti“ telefonu. O koks pokalbis, kai nematai žmogaus akių, kai nematai rankų gestų, kurie kartais pasako kur kas daugiau, nei žodžiai.

Didžioji ciklo herojų dalis su technologijomis nesusibičiuliavę, kaip ir aš pati. Be to, skaipai, zumai iškraipo žmogaus esybę taip, kad elektroniniais laiškais atsiųstose nuotraukose nebeatpažįsti, su kuo kalbėjai.

Kai apie ketinimus „užraukti“ akvareles prabilau pirmiausiai bendradarbiams, sulaukiau didelio pasipriešinimo. Bet tai gal ir nebūtų sulaikę nuo užmačių. Žinokit, labiausiai privačiuose pokalbiuose paveikėte jūs, ištikimi jų skaitytojai. Ačiū jums, nes jūsų paraginta dar sykį per 14 „akvarelių“ rašymo metų prisiliečiau prie atradimų stebuklų. Gal tik sau pačiai. Bet - stebuklų. Tuos atradimus labai vertinu - tegul atgaline data pažinti miestą kūrusius ir kuriančius žmones. Tarp jų - ir kiemsargius, ir duonos kepėjus ir net naminukės varytojus. Visko Mėmelyje - Klaipėdoje per kelis šimtmečius, aprėpiamus „Akvarelėse“, būta.

Pirmosios „Akvarelės“ buvo iš mano vaikystės aplinkos - Turgaus, Jono, Žvejų gatvių, kuriose gyveno draugai ir draugės - lietuviai, rusai, žydai, baltarusiai, ukrainiečiai.

Rašant tas istorijas, išgirsdavau keliolika kitų, kurios „pakabindavo“. Ir iš vieno namo keliavau į kitą. Tą, kurio pokario gyventojų istoriją apgraibom laikiau rankose. Na, o šimtmetines žinias apie namus, kurie nebuvo sugriauti per karą, apie juose gyvenusius žmones susirinkti įvairiomis formomis padeda Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikė Zita Genienė, dėl kurios erudicijos ir žinių nukeldama skrybėlę žemai lenkiuosi dėkodama.

Patirti atradimai

Mūsų namo kaimynystėje gyveno neurologo Kazimiero Neniškio, su kurio atvykimu prasidėjo pokarinės Klaipėdos neurologijos istorija, šeima. Joje augo trys dukros ir sūnus. Tai buvo muzikuojanti šeima, ją įvairiomis progomis „papildydavo“ kunigaikščiai Pokrovskiai, Lietuvoje atsiradę po 1917 m. Spalio revoliucijos ir išvengę daugelio kilmingųjų likimo - kartuvių ar kulkos kakton, o dar blogiau - į pakaušį. Tie kunigaikščiai jungdavosi į Neniškių šeimos orkestrėlį, grieždami savo instrumentais.

Tarp Neniškių šeimos nuotraukų aptikome ir Maironį, nusifotografavusį su Neniškių šeimyna jų tėvonijoje Turdvaryje. Atradimas buvo - K. Neniškis iš dvarininkų šeimos. Nors vaikystėje, paauglystėje bendraudavau su Neniškytėmis, o su Janina ir mokyklos suole sėdėjom, bet, žinoma, to nežinojau. Gal nežinočiau ir iki šiol, jei ne „Akvarelės“.

Visada piktindavausi, kai Klaipėdai buvo segama proletarinio miesto etiketė. Rašydama „Akvarelę“ apie Neniškių šeimą, aptikau įrodymų, kad Klaipėdoje toli gražu gyveno ne tik proletarai, avėję kerzinius batus ir dėvėję šimtasiūles... Tai buvo pirmasis stebuklingas atradimas. Oi, kiek jų būta vėliau, klebinant Klaipėdos namų duris.

Žandikaulis atvipo ir tuomet, kai pasibeldžiau į Jono gatvės 6-ojo namo buto duris. O čia kadaise buvo įsikūrusi gausi Jankūnų šeima. Jų duktė Valerija, tapusi etnologe, pasakojo pokaryje šeimą gyvenus medikų darbo grafiko ritmu - bet kuriuo paros laiku galėdavo tėvą versti iš lovos remontuoti vamzdžių. Mat jis karo metu buvo išvežtas darbams į Vokietiją, ten ir tapo puikiu santechnikos specialistu. Pokarinėje Klaipėdoje jis buvo gal ir vienintelis, išmanęs vokiškų varinių vamzdžių kombinacijas ir varžtelius.

Man stebuklas buvo sužinoti, kad Klaipėdos santechnika labai skyrėsi nuo visos Lietuvos namų santechnikos ir kanalizacijų. O dar stebuklas buvo sužinoti, kad Juozapas Jankūnas privalėjo įvaldyti ir povandeninio naro įgūdžius, nes kai kurias „triūbas“ remontuoti reikėdavo nerti į Dangę... Nemokėdamas plaukti - nardydavo...

Žydai iš arčiau

Viena iš mano vaikystės ir paauglystės draugių, o vėliau bendradarbė buvo žydaitė Sonia Minina. Bet tik rašydama „Akvarelę“ apie jos šeimą, sužinojau kiek daugiau apie žydų tragedijas, nes Sonios mama Dora buvo patyrusi konclagerio „linksmybes“.

Sonios šeima nebuvo tipiška žydiška, nes Doros vyras buvo rusas Vasilijus. Su Sonios tėvu Dorą išskyrė karas, kai jis pasirinko Vakarus, o ji ryžosi grįžti į Šiaulius, iš kurių vokiečiai jų šeimą išgabeno į koncentracijos stovyklą Lenkijoje.

O štai prieš kelerius metus, kai įžengiau į Vilties gatvę ir pasibeldžiau į čia kadaise gyvenusios Prekybos valdybos viršininko Arkadijaus Lichtinšaino šeimos buto duris, vėrėsi net labai neištyrinėti horizontai. Visi vyresnieji klaipėdiečiai puikiai žino, kad Prekybos valdybos viršininkas Arkadijus Lichtinšainas buvo „dievas ant Klaipėdos“. O kokia to „dieviškumo“ kaina, tesužinojau iš jo sūnų Marko ir Aleksandro. Ir man labai apmaudu, kai, papūtus „perestroikos“ vėjams, Lietuvos patriotais save laikantys veikėjai taip negarbingai ir nepelnytai net ne nukryžiavo, bet ketvirčiavo ilgametį valdybos vadovą.

Be A. Lichtinšaino plačių ryšių ir pastangų šiandien Klaipėdoje daug ko neturėtume, įskaitant Lietuvos jūrų muziejų su „Meridianu“. Pelnytai laurus kabiname ant ilgamečio Klaipėdos vadovo šviesaus atminimo Alfonso Žalio krūtinės. Bet, kai reikėdavo statybinių medžiagų, plieno lakštų, ypatingo stiklo slapta statomam Jūrų muziejui ar diplomatinių vingrybių „Meridianui“ iš Rygos partempti į Klaipėdą, jachtai „Lietuva“ pirkti, pravertė ir A. Lichtinšaino šviesus protas ir olimpinė ramybė veide, derantis dėl pačių įvairiausių sąlygų.

Augusiai Turgaus gatvėje visi Dramos teatro aktoriai buvo kaip ant delno. Scenoje. O kokia buvo jų kasdienybė, tesužinojau tik rašydama „Akvareles“ apie aktorių „kolchozą“ S. Nėries gatvės name.

„Kolchoze“ bene spalvingiausia figūra buvo aktorius Vytautas Kancleris. Apie jį nemažai žinojau ir iki „Akvarelių“. Tačiau, rinkdama medžiagą tikslingai, sužinojau kur kas daugiau. Tarp įvairių legendų buvo ir tokia: V. Kancleris per savo gimtadienį eidavęs spardyti NKVD pastato, buvusio šalia jų namo, durų. Mat jo giminė - iš kilmingųjų, o sovietinių slaptųjų tarnybų patronas Feliksas Dzeržinskis irgi iš bajorų. Tai, esą, jis spardydavęs tas duris ir putodavęs, kodėl NKVD naikina kilminguosiuos.

Tačiau Kanclerių duktė Dalia man uždraudė šią legendą atpasakoti „Akvarelėse“, nes ji nelabai tikėjo tėvą buvus tokį drąsuolį, ji abejojo ir kilmės legendomis, kurioms patvirtinti ji neturi jokių dokumentų. O man taip patinka įsivaizduoti iš kilmingos šeimos gražuolį aktorių, spardantį NKVD - KGB būstinės duris, kai čia pat to pastato kieme kai kas būdavo ir šunimis pjudomas, ir rūsiuose kankinamas.

Taigi, šiandieną - 700 „Akvarelė“ - ataskaitinė. O kitą savaitę vėl grįšime į S. Daukanto 9-ojo namo istorijas. Durys jau pradėtos klebinti anksčiau. Jas beklebinant irgi ištiko atradimų stebuklai. Tad - pasibučiuojam ir toliau važiuojam su tais, kurie skaitote, komentuojate ir labai padedate ieškoti pokarinių, kartais ir dar tarpukario Klaipėdos gyventojų. Per 14 „Akvarelių“ „gamybos“ metų dar spėjau juos prakalbinti. Ilsėkitės ramybėje tie, kurie jau iškeliavote Anapus. Šiapus jūs palikote savųjų gyvenimų šviesą.