Livonijos karas: kaip vengras išgelbėjo Lietuvą

Be­ne di­džiau­sias nuo­pel­nas te­ko iš Tran­sil­va­ni­jos ki­lu­siam Ste­po­nui Ba­to­rui.

Apie tai, kas lė­mė konf­lik­tą, kaip jis vy­ko ir ko­kia bu­vo jo reikš­mė Lie­tu­vai – pokal­bis su ka­ro is­to­ri­ku Ka­ro­liu Zi­ka­ru.

– Ko­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis ir ko­dėl ki­lo Li­vo­ni­jos ka­ras – vie­nas il­giau­sių ir su­nkiau­sių ka­rų Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je?

– Ga­li­ma iš­skir­ti dvi prie­žas­tis: Pir­ma, tai dvie­jų vals­ty­bių – Mask­vos ir LDK – im­pe­ri­nių am­bi­ci­jų su­si­kir­ti­mas, abiems puo­se­lė­jant pla­nus tap­ti jū­ri­nė­mis vals­ty­bė­mis. Ini­cia­ty­va bu­vo Iva­no IV Rūs­čio­jo ran­ko­se, o LDK ne­ga­lė­jo leis­ti jam įgy­ven­din­ti to­kių pla­nų.

Daž­nai ma­no­ma, kad ti­kra­sis „lan­go į Eu­ro­pą“ su­ma­ny­to­jas bu­vo Pe­tras I-is, ta­čiau tai nė­ra vi­siš­kai tei­sin­ga – Iva­nas Rūs­tu­sis bu­vo pir­ma­sis val­do­vas, už­si­mo­jęs iš­ko­vo­ti Mask­vai iš­ėji­mą į Bal­ti­jos jū­rą.

Pa­pras­tai jis įsi­vaiz­duo­ja­mas, kaip ti­ro­nas – psi­cho­pa­tas (gal ir tai tie­sa), ta­čiau jis taip pat bu­vo ge­nia­lus geo­po­li­ti­kas ir stra­te­gas.

Ne­pil­na­me­tis val­do­vas užau­go tarp bo­ja­ri­nų, bet ko­kio­mis prie­mo­nė­mis be­si­rie­jan­čių tar­pu­sa­vy­je dėl įta­kos ma­ža­jam Iva­nui.

Ne­nuos­ta­bu, kad tu­rė­da­mas to­kius mo­ky­to­jus, jis vė­liau su­kū­rė žiau­rų rep­re­si­nį apa­ra­tą, įkvė­pu­sį to­kius at­ei­ties des­po­tus, kaip Jo­si­fas Sta­li­nas.

Val­dant Iva­nui Rūs­čia­jam, Mask­va ga­lu­ti­nai at­si­kra­tė to­to­rių įta­kos ir ženk­liai iš­plė­tė te­ri­to­ri­ją į ry­tus – pri­si­jun­gė Ka­za­nę ir As­tra­cha­nę bei fak­tiš­kai pra­dė­jo Si­bi­ro už­ka­ria­vi­mą. Iva­no Rūs­čio­jo val­džion pa­te­ko di­džiu­liai žmo­giš­kie­ji ir ma­te­ria­li­niai iš­tek­liai.

At­si­kra­tęs grės­mės Ry­tuo­se jis at­si­su­ko į Va­ka­rus ir į svar­biau­sią Mask­vos prieš­ą (nuo XV am­žiaus vi­du­rio) – LDK. Vis­gi, ka­riau­ti su LDK nuo Or­šos mū­šio lai­kų se­kė­si su­nkiai.

Sėk­min­ges­nei ko­vai Mask­vai rei­kė­jo iš­ėji­mo prie jū­ros ir tie­sio­gi­nio ry­šio su Eu­ro­pos vals­ty­bė­mis, ku­ris už­ti­krin­tų ne tik eko­no­mi­nę, bet ir ka­ri­nę nau­dą.

Iva­nas Rūs­tu­sis ti­kė­jo­si, kad kar­tu su pre­kė­mis iš Va­ka­rų į Mask­vą ke­liaus ir nau­jau­sios ka­ri­nės tech­no­lo­gi­jos, spe­cia­lis­tai bei ka­ry­bos idė­jos.

Leng­viau­siu bū­du tai pa­da­ry­ti ro­dė­si silp­no ir su­si­kal­džiu­sio tar­pi­nin­ko – Li­vo­ni­jos Kon­fe­de­ra­ci­jos – pa­ša­li­ni­mas iš žai­di­mo.

– Į Li­vo­ni­ją nu­si­tai­kė ir ki­tos vals­ty­bės?

– LDK sie­kiai bu­vo pa­na­šūs – taip pat tap­ti jū­ri­ne vals­ty­be. Ir akys taip pat kry­po į nu­sil­pu­sią Li­vo­ni­ją. Pa­na­šias am­bi­ci­jas puo­se­lė­jo ir Šve­di­ja, ta­čiau jos eks­pan­si­niai pla­nai dar bu­vo anks­ty­vo­je sta­di­jo­je.

– Kas pra­dė­jo ka­ro veiks­mus?

– 1558 me­tais, Mask­va su­ran­da pre­teks­tą (1557 me­tais su­da­ry­ta Li­vo­ni­jos ka­ri­nė są­jun­ga su LDK) ir įsi­ver­žė į Li­vo­ni­jos te­ri­to­ri­ją. Iva­no Rūs­čio­jo pa­jė­gos spar­čiai užė­mė di­de­lę da­lį Li­vo­ni­jos.

Vie­tos gy­ven­to­jus šo­ki­ra­vo mask­vė­nų ka­riuo­me­nės skait­lin­gu­mas ir tai, kad su ja žy­gia­vo iš ry­tų at­si­ves­ti „bar­ba­rai“ – to­to­riai ir kt.

Ta­po aki­vaiz­du, kad Li­vo­ni­ja ne­tu­rė­jo ki­tos iš­ei­ties, kaip tik kreip­tis pa­gal­bos į LDK ir 1559 me­tais Li­vo­ni­ja ta­po LDK pro­tek­to­ra­tu.

Lie­tu­vos šis sta­tu­sas ne­ten­ki­no ir 1561 me­tais Li­vo­ni­jos Kon­fe­de­ra­ci­ja bu­vo pa­nai­kin­ta ir di­džio­ji jos da­lis (šiau­rės Es­ti­ją jau užg­ro­bė šve­dai, o Sa­re­mos sa­ly­ne iš­si­lai­pi­no da­nai) for­ma­liai in­kor­po­ruo­ta į LDK su­dė­tį.

Fak­tiš­kai gi tuo me­tu be­veik vi­są Li­vo­ni­jos te­ri­to­ri­ją kon­tro­lia­vo Mask­vos ka­riuo­me­nė, pie­tuo­se at­si­rė­mu­si tik į Dau­gu­vos upę, o šiau­rė­je ap­su­pu­si šve­diš­ką Ta­li­no ank­la­vą.

Ka­ro veiks­mų geog­ra­fi­ja iš­sip­lė­tė ir į ry­ti­nes LDK že­mes.

Mask­vos ka­riuo­me­nei ir vėl ne­si­se­ka – 1664 me­tais ji su­triuš­kin­ta Ulos ir an­tra­ja­me Or­šos mū­šiuo­se.

Ta­čiau, kaip ne kar­tą yra nu­ti­kę mū­sų is­to­ri­jo­je, šios per­ga­lės da­vė tik lai­ko at­ok­vė­piui.

Nors Mask­vai šie pra­lai­mė­ji­mai skau­dūs, iš es­mės si­tua­ci­ja ne­pa­ki­to, nes Mask­va val­dė daug di­des­nius žmo­giš­kus iš­tek­lius, nei LDK ir ga­lė­jo pa­kan­ka­mai grei­tai kom­pen­suo­ti nuo­sto­lius.

Be to, LDK bu­vo ne­pa­lan­ki vi­di­nė si­tua­ci­ja. Žy­gi­man­tas Au­gus­tas bu­vo be­vai­kis ir bu­vo aiš­ku, kad Jo­gai­lai­čių li­ni­ja tuoj baig­sis – ki­lo di­nas­ti­nė kri­zė.

Vals­ty­bei trū­ko iš­tek­lių ir ne­tru­kus im­pe­ri­nes am­bi­ci­jas Li­vo­ni­jos at­žvil­giu pa­kei­tė grės­mė pa­čiai jos eg­zis­ten­ci­jai.

Stip­rė­jo su­vo­ki­mas, kad LDK sie­nos su Mask­va tuoj ga­li ei­ti ne tik to­li ry­tuo­se, bet ir čia pat – šiau­riau Bir­žų.

– Iva­ną Rūs­tų­jį api­bū­di­no­te, kaip ga­bų stra­te­gą ir geo­po­li­ti­ką. Tuo pat me­tu Lie­tu­vą val­dė ne pats efek­ty­viau­sias di­dy­sis ku­ni­gaikš­tis Žy­gi­man­tas Au­gus­tas?

– Žy­gi­man­tas Au­gus­tas, ki­taip nei jo tė­vas Žy­gi­man­tas Se­na­sis, bu­vo pra­stas ad­mi­nis­tra­to­rius ir ne­mo­kė­jo efek­ty­viai pa­skirs­ty­ti ne­gau­sių vals­ty­bės iš­tek­lių.

O at­siž­vel­giant į tai, kad prieš­ų vals­ty­bę ne tik val­dė ga­bus val­do­vas, bet ir iš­tek­lių ji tu­rė­jo dau­giau, LDK val­do­vas tu­rė­jo bū­ti daug ge­res­nis ad­mi­nis­tra­to­rius.

Žy­gi­man­tas Au­gus­tas, pel­nęs „ka­ra­liaus po­ryt“ pra­var­dę ne­pa­si­žy­mė­jo su­ma­naus val­do­vo sa­vy­bė­mis ir dau­giau en­tu­ziaz­mo ro­dė „ki­to­se sfe­ro­se“ (užuo­mi­na į mei­lės ro­ma­ną su Bar­bo­ra Rad­vi­lai­te, – aut. pa­sta­ba).

Vi­di­nė kri­zė, silp­nas val­do­vas ir ga­liau­siai – Li­vo­ni­jos ka­ras – pla­ti ne­igia­mų fak­to­rių vi­su­ma stū­mė LDK link uni­jos su Len­ki­ja.

Kai ku­rie is­to­ri­kai tvir­ti­na, kad Li­vo­ni­jos ka­ras bu­vo le­mia­mas uni­jos veiks­nys, ta­čiau ob­jek­ty­viau bū­tų teig­ti, kad tai bu­vo vie­na iš dau­ge­lio prie­žas­čių.

Lie­tu­vai rei­kė­jo Len­ki­jos pa­gal­bos ka­re su Mask­va, o už ją len­kai rei­ka­la­vo uni­jos.

Tai ne­bu­vo ne­įp­ras­tas rei­ka­la­vi­mas – Li­vo­ni­jai pa­dė­ti LDK su­ti­ko taip pat ne iš al­truis­ti­nių pa­ska­tų. Ga­liau­siai, Jo­no Chod­ke­vi­čiaus dip­lo­ma­ti­nių ga­bu­mų dė­ka, pa­vy­ko iš­si­de­rė­ti ne pa­čias blo­giau­sias uni­jos są­ly­gas.

– Kaip kri­zės aki­vaiz­do­je klos­tė­si ka­ro ei­ga? Ko­kia bu­vo LDK ka­riuo­me­nė, nu­ga­lė­ju­si mask­vė­nus prie Ulos?

– Per­ga­lės prie Ulos ir Or­šos da­vė lai­ko su­sit­var­ky­ti vals­ty­bės vi­di­nes prob­le­mas.

Si­tua­ci­ja ka­re tuo me­tu vis dar bu­vo pra­sta, nes LDK ne­su­ge­bė­jo pe­rim­ti ini­cia­ty­vos. 1563 me­tais mask­vė­nai pa­ėmė Po­loc­ką ir tai bu­vo skau­džiau­sias smū­gis nuo Smo­lens­ko pra­ra­di­mo 1514 me­tais.

LDK ka­riuo­me­nės pa­grin­dą tuo me­tu su­da­rė pa­šauk­ti­niai ba­jo­rai ir tam ti­kras skai­čius sam­di­nių.

Ba­jo­rai su­da­rė ka­va­le­ri­ją, ku­rios gink­luo­tė pri­klau­sė nuo kiek­vie­no jų ar jų me­ce­na­tų pa­ja­mų, o pės­ti­nin­kai pa­pras­tai sam­dy­ti Va­ka­rų Eu­ro­po­je, dau­giau­siai – Vo­kie­ti­jo­je.

– Sam­di­nių gau­si­ni­mu ka­riuo­me­nė­je už­siė­mė Ste­po­nas Ba­to­ras, aps­kri­tai tvar­kęs pa­dė­tį ne tik ka­riuo­me­nė­je, bet ir vals­ty­bė­je aps­kri­tai. Kaip jo vaid­muo pa­kei­tė ka­ro ei­gą?

– Pu­siau juo­kais, ga­li­ma sa­ky­ti, kad Ste­po­nas Ba­to­ras bu­vo ge­riau­sia, ką mums da­vė Liub­li­no uni­ja. Jis iš tie­sų pa­gau­si­no sam­di­nių pa­jė­gas ir įve­dė dau­giau tvar­kos ka­riuo­me­nė­je.

Pir­miau­sia, rei­kia pa­aiš­kin­ti, ko­kie bu­vo il­ga­lai­kiai Ste­po­no Ba­to­ro sie­kiai. Jo svar­biau­sias tiks­las bu­vo ka­ras su Os­ma­nų Im­pe­ri­ja ir tė­vy­nės (Tran­sil­va­ni­jos) iš­va­da­vi­mas.

Tam, kad siek­ti šio tiks­lo, jam rei­kė­jo už­si­ti­krin­ti sau­gų už­nu­ga­rį, gal­būt ne­tgi vi­sai su­nai­ki­nant Mask­vos vals­ty­bę.

Be ki­ta ko, pra­dė­ta pla­ti in­for­ma­ci­nė kam­pa­ni­ja Eu­ro­po­je, vaiz­duo­jan­ti mask­vė­nus, kaip bar­ba­rus, sker­džian­čius „do­rus krikš­čio­nis“.

Ste­po­nas Ba­to­ras bū­rė kaž­ką pa­na­šaus į bend­rą Va­ka­rų ci­vi­li­za­ci­jos koa­li­ci­ją, ko­vo­jan­čią su iš „Ry­tų or­do­mis“.

Po Po­loc­ko at­siė­mi­mo 1579 me­tais, Vo­kie­ti­jo­je iš­leis­ta bro­šiū­ra, ku­rio­je vaiz­duo­ja­ma vi­sa Ste­po­no Ba­to­ro ka­riuo­me­nė, iš­var­di­nant, kad jos gre­to­se ko­vė­si lie­tu­viai, len­kai, vo­kie­čiai ir veng­rai.

Ste­po­nui Ba­to­rui iš tie­sų pa­vy­ko su­kur­ti ga­na pla­čią koa­li­ci­ją, jun­gu­sią Lie­tu­vą, Len­ki­ją ir Šve­di­ją.

Sim­bo­li­nį da­li­nį at­siun­tė net ir Da­ni­ja.

– Ko­kiu bū­du Ste­po­nui Ba­to­rui pa­vy­ko pe­rim­ti ini­cia­ty­vą Li­vo­ni­jos ka­re?

– Jis pa­kei­tė stra­te­gi­ją ir per­kė­lė ka­ro veiks­mus į prieš­o te­ri­to­ri­ją.

Pir­mo­sios kam­pa­ni­jos me­tu jis iš­va­da­vo Po­loc­ką, o an­tro­sios kam­pa­ni­jos me­tu pa­ėmė Mask­vai pri­klau­su­sią Ve­li­ki­je Lu­ki tvir­to­vę.

Jo tiks­las – at­kirs­ti Li­vo­ni­jo­je bu­vu­sią mask­vė­nų ka­riuo­me­nę nuo „mo­ti­ni­nės“ te­ri­to­ri­jos.

To­dėl stra­te­gi­nis jo tre­čio­sios kam­pa­ni­jos tiks­las – Psko­vas.

Be to, siek­da­mas su­kaus­ty­ti Mask­vos pa­jė­gas, ga­lė­ju­sias at­ei­ti į pa­gal­bą Li­vo­ni­jo­je įstri­gu­siems mask­vė­nams, Ste­po­nas Ba­to­ras ren­gė žy­gius ry­tuo­se. Pui­kus pa­vyz­dys – Kris­tu­po Rad­vi­los Per­kū­no siau­bia­ma­sis žy­gis į mask­vė­nų te­ri­to­ri­jos gi­lu­mą.

Tuo me­tu, kai pa­grin­di­nės pa­jė­gos ap­gu­lė Psko­vą, Rad­vi­los Per­kū­no da­li­niai įsi­ver­žė šiau­rės ry­tų kryp­ti­mi ir su­kaus­tė mask­vė­nų pa­jė­gas ry­tuo­se.

Mask­vo­je ne­ži­no­ta, kas tai per ka­riuo­me­nė, ko­kie jos pa­jė­gu­mai ir koks aps­kri­tai bu­vo jos žy­gio tiks­las.

Žy­gis bu­vo toks ne­ti­kė­tas, kad Iva­nui Rūs­čia­jam te­ko slėp­tis vie­no­je tvir­to­vė­je, kol apy­lin­kes ap­link siau­bė Rad­vi­lo Per­kū­no ka­riai.

Žy­gis bu­vo sėk­min­gas: flan­gus sau­gant leng­va­jai ka­va­le­ri­jai, vis­ką pa­ke­liui siau­bian­ti ka­riuo­me­nė iš šiau­rės ry­tų pri­ar­tė­jo prie Mask­vos, pa­su­ko į bu­vu­sias Nau­gar­do že­mes (ku­rio­se LDK ka­riuo­me­nė iki to net ne­bu­vu­si) ir ga­liau­siai pri­si­jun­gė prie pa­grin­di­nių pa­jė­gų ties Psko­vu.

Tvir­to­vė prieš­ino­si at­kak­liai ir pa­im­ti jos ne­pa­vy­ko. Ta­čiau mask­vė­nams taip pat ne­pa­vy­ko nei nu­im­ti ap­gul­ties, nei su­si­jung­ti su jų pa­jė­go­mis Li­vo­ni­jo­je.

– Ste­po­nas Ba­to­ras bu­vo ga­bus val­do­vas, bet vi­so ka­ro me­tu Lie­tu­va tu­rė­jo ma­žiau ka­riuo­me­nės ir iš­tek­lių. Kas lė­mė sėk­mę?

– Pir­miau­sia – va­dai, to­kie, kaip Rad­vi­la Ru­da­sis, su­triuš­ki­nęs mask­vė­nus prie Ulos.

Mask­vai pa­ki­šo ko­ją aro­gan­ci­ja – jaus­da­mie­si daug ga­lin­ges­ni, jie ti­kė­jo­si leng­vos per­ga­lės.

Mū­sų pu­sė­je bu­vo ir ka­ri­nis – tech­no­lo­gi­nis pra­na­šu­mas. Tu­rė­jo­me dau­giau ar­ti­le­ri­jos, ge­res­nius šar­vus ir pan.

To laik­me­čio Va­ka­rų Eu­ro­pos ka­ruo­se ėmė do­mi­nuo­ti pės­ti­nin­kai, o ka­va­le­ri­ja XVI am­žiu­je pa­laips­niui vir­to tik pa­gal­bi­ne jė­ga. Tuo me­tu pės­ti­nin­kai ta­po svar­biau­siais ka­riais daž­no­se tvir­to­vių ap­gul­ty­se.

Mū­sų re­gio­ne bu­vo ki­tos są­ly­gos – pla­čio­se te­ri­to­ri­jo­se for­ti­fi­kuo­tų ob­jek­tų bu­vo ne­daug.

To­dėl šiuo­se kraš­tuo­se ma­to­si at­virkš­ti­nė ten­den­ci­ja – dau­giau­siai reikš­mės ka­riuo­me­nė­je įgi­jo ka­va­le­ri­ja, ku­ri to­liau to­bu­lė­jo.

Ka­va­le­ri­ja li­ko svar­biau­sia jė­ga Ry­tų Eu­ro­pos mū­šių lau­ke ir šiuo at­ve­ju taip pat pra­no­ko­me Mask­vą – tuo me­tu tu­rė­jo­me be­veik ne­gin­či­ja­mai ge­riau­sią ka­va­le­ri­ją Eu­ro­po­je.

Re­zul­ta­tą ma­to­me XVII am­žiu­je, 1605 me­tais Sa­las­pi­lio mū­šy­je Jo­no Ka­ro­lio Chod­ke­vi­čiaus ka­va­le­ri­ja su­triuš­ki­no Va­ka­rų Eu­ro­pos pa­vyz­džiu su­da­ry­tą mo­der­nią šve­dų ka­riuo­me­nę.

Eu­ro­po­je at­gy­ve­na lai­ky­ta su­nkio­ji ri­te­riš­ka ka­va­le­ri­ja su­ma­lė į mil­tus šve­dų pės­ti­nin­kus ir rei­ta­rus.

Po­vei­kis bu­vo toks stip­rus, kad vė­liau Šve­di­ja ėmė­si stip­rin­ti sa­vas ka­va­le­ri­jos pa­jė­gas, o Eu­ro­po­je pra­si­dė­jo rai­ti­jos vaid­mens at­gi­mi­mas, pa­sie­kęs apo­gė­jų XIX am­žiu­je.

– Su­sik­los­tė pa­ti­nė si­tua­ci­ja. Ką tuo­met lai­ky­ti nu­ga­lė­to­jais šia­me ka­re?

– Iva­nas Rūs­tu­sis bu­vo pri­vers­tas pra­šy­ti pa­liau­bų – pri­im­tas abiems pu­sėms tuo pat me­tu ir nau­din­gas, ir ne­nau­din­gas komp­ro­mi­sas.

Iva­nas Rūs­tu­sis tu­rė­jo at­si­sa­ky­ti jū­ri­nių am­bi­ci­jų bet ir Ste­po­nas Ba­to­ras tu­rė­jo at­si­sa­ky­ti sa­vo il­ga­lai­kių tiks­lų nu­ga­lė­jus Mask­vą žy­giuo­ti prieš tur­kus.

Dau­giau­siai šia­me ka­re lai­mė­jo Lie­tu­va.

Ne tik ap­si­gin­ta nuo di­džiu­lės Mask­vos grės­mės, bet ir vėl lai­mė­ta lai­ko at­ok­vė­piui, nes kri­zė ne­tru­kus ki­lo jau pa­čio­je Mask­vo­je.

Iva­nas Rūs­tu­sis pats nu­žu­dė sa­vo sū­nų ir į di­nas­ti­nę kri­zę šį sy­kį pa­si­nė­rė Mask­vos vals­ty­bė.

Lie­tu­va (jau bu­vu­si uni­jo­je su Len­ki­ja) tuo me­tu ga­lė­jo pa­lan­kio­mis są­ly­go­mis vyk­dy­ti vi­daus re­for­mas.

Vėl kel­ti grės­mę Mask­va ėmė tik pa­si­bai­gus „smu­tos“ lai­ko­tar­piui XVII am­žiaus pir­mo­je pu­sė­je.

alfa.lt