Lietuvininkės iš Dreižių kaimo išeiginiai drabužiai ir aprangos priedai

Tęsinys. Pradžia 2021-06-19

Oma Marė Reizgienė - šeimininkė iki paskutinės gyvenimo dienos

O Garsiuoju promočiutės keksu dabar jau mėgaujasi net ir provaikaičiai.

„Tačiau niekas nemokėjo gaminti pyrago taip gerai, kaip ji!“ - išskirtinį mamos gebėjimą užmaišyti ir iškepti keksą prisimena vyriausioji dukra Anna.

Procesas, anot jos, vykdavo taip: „Įsivaizduokite, kad tuo metu, kai nebuvo elektrinių maišytuvų, rankomis su dideliu mediniu šaukštu ji maišydavo cukrų ir sviestą, kol jis tapdavo purus ir nelikdavo cukraus kristalų, tada - kiaušinius ir galiausiai miltus. Ji turėjo raumenų!“

Dukros teigimu, kartais mama mėgdavo pagardinti pyragą su kakava, o neretai įmaišydavo vanilės (Dr. Oetkerio vanilė) arba citrinos.

Prieš šventes trobos langai buvo nuvalomi, asla iššveičiama, o lauko takeliai nušluojami ir pabarstomi smėliu.

Stalas, kuris stuboje (kambaryje) kas dieną stovėjo uždengtas tamsia marga staltiese, šventadieniais buvo padengiamas balta naminio audimo drobule.

M. Reizgienės šventinės staltiesės buvo susiūtos iš dviejų palų, o puošniausioji - su per vidurį įsiūtu nėriniu.

Šv. Kalėdų stalui keptos žąsys. Jos buvo valgomos su bulvėmis, virtais raugintais kopūstais, keptais obuoliais, raugintais agurkais.

Valgio pradžioje buvo patiekiama barščių sriuba su virtomis bulvėmis.

Žąsys nuo seno augintos šiuose namuose. Amerikoje užrašytuose Annos prisiminimuose teigiama: "Prieš karą ūkyje jūsų prosenelė Mare Reisgys didžiavosi penėdama savo žąsis.

Buvo žinoma, kad ji augino riebiausias ir skaniausias žąsis visame regione.

Žmonės darė užsakymus jos kalėdinėms žąsims kelis mėnesius prieš šv. Kalėdas, todėl jai nereikėdavo važiuoti jų pardavinėti į turgų. Žinoma, buvo pasiliekamos kelios žąsys, kad šeima galėtų išsikepti ir jomis mėgautis šv. Kalėdų dieną."

Vėliau šeimininkavimą perėmusi dukra Madlynė augino ir kalakutus, bet senoliai tokių paukščių nežinojo.

Vaikaičiai „ganė“ žąsiukus omos (močiutės) gėlyne, kuris buvo aptvertas medine tvorele iki šulinio. Nakčiai sunešdavo paukščius į vidų.

Anna paliko žinių ir apie tradicinius patiekalus iš kiaulienos, ruoštus tėvų namuose: "Jie turėjo ir daugiau visko: kiaulės buvo auginamos specialiai šv. Kalėdoms.

Jūsų prosenelis Kristupas Reisgys šv. Kalėdoms skersdavo kiaulę, o rūkykloje būdavo pilna gardžių dešrų, kabančių ant sijų, kartu su dideliais šoninės ir kitos mėsos gabalais.

Jis augino tik ilgas ir liesas jorkšyro kiaules, kuriose buvo daugiau mėsos nei lašinių.

Žmonės ateidavo į ūkį nusipirkti jo kiaulių šv. Kalėdoms ar specialioms šventėms (pavyzdžiui, vestuvėms), nes mėsos kokybė buvo puiki. Kadangi ta Lietuvos dalis buvo protestantiška, prieš šv. Kalėdas jie nepasninkaudavo ir per Kūčias valgydavo mėsą, bet taip pat valgydavo ir žuvį bei kiaušinius. Tai buvo tikra puota."

Tėvas Kristupas rūpinosi vaikų pramogomis. Jis šalia tvarto buvo įrengęs stadioną.

Jame buvo pripilta smėlio, padaryta kartis šokinėti į aukštį, merginos mėtydavo svorius. O žiemos metu ant tvenkinio buvo įrengiamos karuselės.

Mažiausieji žaisdavo su džiovinta kiaulės pūsle, į kurią įdėdavo žirnį.

Taip pat darydavo žaidimus ir iš sagų. Buvo suvejami du siūlai ir ta saga važinėdavusi.

Dreižių kaimo vaikai tikėjo, kad pavasarį, kai gegutė užkukuoja, kišenėje reikia turėti pinigų ir pabarškinti, kad pinigų nepritrūktų visus metus.

Buvo kalbama: „Jeigu gegutę išgirdai, o esi tuščiomis kišenėmis - tai visus metus neturėsi pinigų.“

Stebėdavo ir gandrus. Jeigu pirmą kartą pavasarį pamatydavo lizde tupintį vieną gandrą, manė - teks vienišam likti, o jeigu porelę - bus vestuvės.

Du vaikštinėjantys gandrai pranašavo draugystę. Šiuos paukščius prilygindavo žmonėms. "Gandrai - šeimos gerovės simbolis.

Kokia sodyba be gandrų? Pas mus gandrai nuo seno gyveno toje skūnios (daržinės) pusėje, kurią nugriovė 1967 m. per audrą. Nuvertė su gandralizdžiu.

Po to ant daržinės vėl užkėlė tekinį - vežimo ratą, kad gandrai turėtų kur lizdą susukti. Jie mūsų sodyboje buvo kaip šeimos nariai," - prisimena Ina.

Daržinėje tarp sijų vaikams buvo įrengtos sūpynės, jie ten mėgo sūpuotis, žaisti slėpynių, „namais“.

Vaikaičiai labai mylėjo močiutę Marę Reizgienę. Kai Ina buvo 5-6 metukų, jos mama ar teta Elena (Lėna) senolei su siūlu ištraukė paskutinius du parodontozės išklibintus dantis.

Mergaitė ašarojo ją apsikabinusi. „Buvo labai gaila ir negalėjau suvokti, kaip dabar oma valgys“, - prisimena Ina.

Bus daugiau

Eksponatai iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus rinkinių.