Kuršmarių burvalčių vėtrungių štrichai

Būtent tokiu metu, įkalinti trobose ir turėdami daug laisvo laiko, jie paprastai gamindavo vėtrunges savo plokščiadugnėms burvaltėms. Spalvingasis, kiaurapjūviais raižiniais išpuoštas tautodailės reliktas toks unikalus, jog 2019 m. vėtrungės įtrauktos į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo sąvadą.

Stengiantis dar labiau pažinti ir pamilti vėjo glostomas Kuršių marių burvalčių stiebų karūnas tenka nagrinėti jas po vieną inkurstuotą brangakmenį, nes visi jie – labai skirtingi.

Šioje publikacijoje pažvelgsime į keletą briaunų. Viena jų susijusi su vos kraujo praliejimu nesibaigusiu ir kiek komišku nutikimu, kurio kitokia atomazga galėjo turėti lemiamų pasekmių vėtrungių priešistorei.

Žvejų maištas

Neoficialia (susitarimo reikalas) kuršvalčių vėtrungių gimimo data laikomi 1844 m., o vėtrungių „tėvu“ – dabartinėje Klaipėdos miesto teritorijoje (Gintaro pelkės, vok. Bernsteinbruch kaime) gimęs ir Muižės (vok. Feilenhof) kapinaitėse (Šilutės r.) palaidotas Ernstas Wilhelmas Beerbohmas (1786-1865).

Ikoninės Prūsijos karalienės Luizės sūnus Friedrichas Wilhelmas IV nuo 1843 m. jį paskyrė vyriausiuoju Kuršių marių žvejybos inspektoriumi (vok. Oberfischmeister), kuriuo dirbo iki 1865 m.

Būtent šis valstybės tarnautojas 1844 m. įvedė iš pradžių žvejus siutinusią naujovę: kiekvienam pamario kaimui sukūrė ir priskyrė vietovinius ženklus (dabar mes juos matome vėtrungėse) siekdamas mariose kontroliuoti, reguliuoti prieš tai chaotiška buvusią žūklę didžiosiomis plokščiadugnėmis burvaltėmis (kurėnais).

Tiesa, 1921 m. Mėmelyje „Vadovą po Kuršių neriją“ išleidęs Paulius Mitmannas pateikė kitokią teoriją: jo nuomone, kiekvienam kaimui skirtingus keturkampio formos ženklus žvejybos priežiūros įstaigos nustatė dar XVIII a. Esą ilgainiui žvejai tuos ženklus ėmė puošti meniškais pjaustiniais, tačiau ši prielaida nėra įrodyta faktais ir išsamiau nenagrinėta.

Taigi, nuo 1844 m. stačiakampius skardinius, medinius ar iš drobės pagamintus ženklus reikėjo iškelti ant stiebų viršūnių privaloma tvarka. Tai buvę vėjyje besisukioję neišvaizdūs elementai. Šimtmečius mariose žuvį kur panorėję gaudę vyrai kartą sukilo.

„Žvejų revoliucija Peilės Muižėje įvyko su humoristiniu prieskoniu. Vieną dieną pas vyriausiąjį žvejybos prižiūrėtoją Beerbohmą į namus atėjo marių žvejų atstovai ir paskelbė, kad žvejai užmuš kiekvieną, kuris pabandys sutrukdyti jiems laisvai žvejoti.

Gerai mokėjęs lietuviškai, senasis žvejybos prižiūrėtojas jiems atsakė, kad jie užmuštų jį, bet ne vyriausiąjį žvejybos prižiūrėtoją, nes būtų atsiųstas kitas. Jie turėtų pagalvoti, ar anas būtų geresnis. Žvejai pasitarę sugrįžo ir pareiškė, kad geriau jau jo nežudysią“, - 1920 m. rašė Klaipėdos istorikas Johannesas Sembritzkis (1856-1919).

Diplomatiškasis Muižės dvaro šeimininkas įširdusiems žvejams susitaikymo proga įpylė stipraus gėrimo, ir maištas buvo užgesintas.

Kuršmarių žvejai buvo priversti paklusti Prūsijos karaliui ir kabinti tas vėliavas, kaip jie vadino. Ilgainiui įrėmintas ąžuolo ar uosio lenteles imta puošti gražiausiais peiliu, vėliau - siaurapjūkliu išpjaustytais motyvais. Tad tam tikra prasme E. W. Beerbohmo sugalvota burvalčių ženklinimo sistema ir inspiravo vėtrungių atsiradimą.

Tikslumo dėlei reikėtų pridurti, jog kuršvalčių puošmenoms taikomas terminas „vėtrungė“ – dirbtinis ir įvestas neseniai - apie XX a. 7-8 deš. Nuo XIX a. vid. vyravo vokiški pavadinimai: „Flagge“ (vėliava), „Wappen“ (herbas), „Wimpel“ (vimpelas) ir kt.

Lietuvai 1923 m. prisijungus Klaipėdos kraštą su Kuršių nerija, lietuviai pritaikė savitą ir labai gražų pavadinimą: vėlūkas, veliukas. Matyt, nuo žodžio „vėliava“. Būtent veliukais vėtrunges vadino atostogų metu Nidoje 1926-ųjų vasarą jas piešusi žymi menininkė Olga Dubeneckienė-Kalpokienė (1891-1967).

Kumeliuko auksas

Kas ir kada sugalvojo neišvaizdų vietovinį ženklą laikantį viršutinį rėmą puošti drožtais arba pjaustytais vaizdiniais, nebesužinosime. Tuomečio Vilniaus valstybinio dailės instituto studentas ir aistringas vėtrungių tyrinėtojas nidiškis Arūnas Gedžius dar sovietmečiu pateikė tokią legendą.

„Dviem žvejam išplaukus į Kuršmares, staiga dingęs vėjas. Vienam žvejui užmigus, antrasis, neturėdamas ką veikti, ėmęsis iš lentikių drožti ženklą ant stiebo. Išdrožęs savo namus, paskui bažnyčią, ant jos kryžių.

Čia pasigirdęs balsas: „Miki, kišk petelnę (keptuvę – aut. past.)“. Žvejys iš pradžių pagalvojęs, kad tai kalba jo draugas, atkišęs keptuvę, kurią buvo pasiėmęs žuviai pasikepti. Į keptuvę bumbtelėjęs... padvėsęs kumeliukas, kuris, be to, nuo smūgio pusiau plyšęs.

Žvejys keiksnodamas išmetęs „dovaną“ į marias. Staiga pakilęs vėjas bures išpūtęs, ir pamatę draugai, jog ten, kur buvo kumeliuko viduriai – aukso likučiai. Bandę prarastojo lobio ieškoti, bet veltui. Paskui ir kiti žvejai, bandydami laimę, pradėjo drožti tokius ženklus“, - savo straipsnyje 1969 m. žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ rašė A. Gedžius.

Ilgainiui kurėnų savininkai išties ėmė įvairiausiomis pjaustytomis figūrėlėmis puošti viršutinius vietovinių ženklų rėmus, ties stiebo ašimi įtaisė „karūną“, ir bėgant dešimtmečiams gimė patys įstabiausi spalvingi liaudies meno šedevrai, kuriuos mes vadiname vėtrungėmis.

Verta pridurti, kad Prūsijos karaliaus žvejybos kontrolės tvarka galiojo ir Aistmarėms (dab. Lenkija), tačiau jose „herbai“ ir „vėliavos“ įmantriausiais vėliukais netapo. Šiuo atveju galime svarsyti, jog Kuršių marių arealo gyventojai turėjo prigimtinį poreikį puošti savo aplinką, vidinį estetikos pojūtį, ir jie negalėjo susitaikyti su dervuotu, stačiakampiu stiebo viršūnės priklausiniu.

„Jeigu palyginsime Aistmarių ir Kuršių marių pakrančių žvejų vėtrunges, tai pamatysime, kad Aistmarių žvejų vėtrungės yra mažutės ir be jokių padailinimų, o Kuršių marių žvejų – tikros laivų puošmenos... Pjaustinių siluetuose, nors ir labai stilizuotuose, žmonės norėjo regėti gimtojo kaimo vaizdus. Tad bažnyčia ir malūnas puošdavo laivus tik tų kaimų, kuriuose tie pastatai iš tikrųjų buvo“, - 1906 m. rašė Rytų Prūsijos provincijos paminklų konservatorius Richardas Dethlefsenas (1864-1944).

Subtilumo karaliai

Apie vėtrungių istoriją daugiausiai mes sužinoti galime iš nuostabios 1965 m. Vokietijoje išleistos ir dar gana neseniai tikra retenybe Lietuvoje buvusios Hanso Woedės (1902–1983) knygos „Wimpel der Kurenkähne“.

Ją į lietuvių kalbą išvertė buvęs ilgametis Lietuvos jūrų muziejaus istorikas Romaldas Adomavičius (1955-2019). Kuršių marias kaip savo kišenę pažinojęs bei paties statytu kurėnu „SüD.1“ per audrą plaukęs istorikas tragiškai nuskendo. Išversta knyga „Kuršių marių žvejų burvalčių vėtrungės“ išleista 2016 m.

„Atliekamo laiko vėtrungėms pjaustyti ir taisyti žvejai dažniausiai turėjo tik šaktarpio metu. <...> Senos vėtrungės būdavo perdažomos, pakeičiamas suplyšęs vimpelų audeklas ir nulūžę pjaustiniai. <...> Nebuvo priimta kelti seno atitarnavusio laivo vėtrungę virš naujos burvaltės. <...>

Medinės vėtrungės detalės buvo gaminamos dažniausiai peiliu ir pjūklu, taip pat siaurapjūkliu. Karkasas gaminamas iš kietmedžio – ąžuolo ir uosio, pjaustiniai – iš minkštos liepos, tuopos, gluosnio ar alksnio medienos, vėliau – faneros. Daug kur naudota metalinė (geležies, cinko) skarda buvo apdirbama, žinoma, metalo apdirbimo įrankiais“, - rašė H. Woedė.

Anot jo, vėtrunges dažydavo grynų spalvų aliejiniais dažais. Pirmiausia visi paviršiai buvo padengiami baltais dažais, kitomis spalvomis (išskyrus juodą) stengtasi visiškai neuždengti baltojo pagrindo, kad balta spalva „persišviestų“ ir suteiktų ypatingo ryškumo.

„Vyravo juoda ir balta, taip pat raudona (cinoberio ir karmino mišinys) spalvos; dar naudotos mėlyna (tamsi su ultramarinu), sodri žalia (į mėlynumą), kartais auksinė geltona. Kitos spalvos, pavyzdžiui, oranžinė ir pilka, naudotos labai retai“, - rašė tyrinėtojas.

Kai kurie žvejai naudojo ir gana originalią gudrybę, norėdami labiau į save atkreipti dėmesį plačiosiose Kuršių mariose, idant namiškiai nuo kranto matytų grįžtančius vyrus. 1933 m. Walteris Mitzka rašė, jog vėtrungėse būta įstatytų veidrodėlių, kurie iš tolo blyksėdavo.

Kabindavo ant vėtrungių „karūnų“ ir gintaro karoliukus, bet ne dėl grožio, o praktiniais sumetimais: vos pradėjus kilti vėjui lengvi gintaro karoliukai pirmieji apie tai pranešdavo, daužydamiesi į vėtrungę.

„Aplink tuos ant stiebų iškeltus ženklus buvo komponuojami fantazijos padiktuoti pjaustiniai, kurių motyvai pradžioje buvo paveldimi iš liaudies meno. Kartu tai buvo plati erdvė pačiam žvejui išreikšti savo pasaulėjautą. Kiekvienas žvejys pjaustė ir dažė savo vėtrungę, stengdamasis pralenkti savo kaimyną...“ – 1958 m. rašė vokiečių etnografas Erhardas Riemannas (1907-1984).