Kuršiškoje Kernavėje – istorinis festivalis

Retas žino, jog iki XVI a. įkuriant dabartinį Plungės miestą pagrindiniu apylinkių centru dar nuo viduramžių buvo Gandinga, kuri XV a. tapo Lietuvos didžiajam kunigaikščiui priklausiusiu dvaru.

Ant piliakalnio su savo gražiąja žmona Sofija mėgo lankytis mūsų muzikos ir tapybos genijus, Plungės dvaro  muzikos ir orkestro mokykloje besimokęs bei pirmuosius kūrybinius bandymus pradėjęs Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875-1911 m.). XIX a. kunigaikščio Mykolo Oginskio iniciatyva čia buvo rengiami prašmatnūs, elitui skirti pokyliai.

Pasakojama, esą netoliese stovėjo narvai su lapėmis, vilkais, zuikiais, vanagais. Vos tik eiguliai išlaisvindavo miškų žvėris, pasigirsdavo įsilinksminusių svečių šūviai.

Tradiciją pratęsė

Gandingos priešistorė siekia dar senesnius, I tūkstm. po Kr.-XIII a. laikus, kuomet ant Babrungo upės terasoje esančių šlaitų ėmė dygti piliakalniai su medinėmis kuršių pilimis.

Didžiausioji buvusi dabar žemaičių vadinama Gondingos pilis, kuri pirmą kartą 1253 m. pasirašytame pietinio Kuršo dalybų akte lotyniškai paminėta, kaip Gandingen. XIII a. 2 km. ruože šį Ceklio žemės kuršių gynybinį įtvirtinimą supo dar 3 piliakalniai (Varkalių I-asis, Nausodžio ir vadinamasis Ožkupris) ir 1 spėjamas alkakalnis (Varkalių II-asis piliakalnis, vadinamas Pilale).

Visi penki archajiški paveldo paminklai išlikę iki mūsų dienų ir yra saugomi valstybės. Beje, kuršių žemėse nėra kito tokio komplekso, kur tokioje palyginti nedidėje teritorijoje spiestųsi net 5 piliakalniai, todėl neretai šis archeologinis kompleksas pavadinimas kuršiškąja Kernave (šioje UNESCO pripažintoje vietovėje – taip pat 5 piliakalniai).

Šį savaitgalį jau antrus metus iš eilės Gandingos piliakalnio papėdėje, senovės gyvenvietės vietoje virė viduramžių laikus primenantis gyvenimas: vyko kuršių gyvosios istorijos renginys, žemaitiškai pavadintas „Gīva Gondinga“.

Jį organizavo Žemaičių dailės muziejus kartu su partneriais iš Plungės rajono viešosios bibliotekos Varkalių skyriaus, Prūsalių kaimo bendruomenės  „Lielupė”.

Gausiai susirinkę svečiai improvizuotoje kuršių stovykloje galėjo išvysti įvairiausių amatų meistrus: audėją, juostų pynėjas, vijėjas, keramikę, aludarį, archajiškos kulinarijos atstovus, medžio drožėjus, beržo tošinukių gamintoją, juvelyrą, kiuocių (krepšių) pynėjus, žolininkus ir kt.

Vyko pažintinės ekskursijos su kraštotyrininke Lina Macijauskiene po Gandingos piliakalnio apylinkėse esančius lankytinus objektus.

Renginio puošmena tapo kuršių genties rekontrukcijos klubo „Pilsots”, gyvosios istorijos klubo „Varingis” ir kitų rekonstruktorių parodomosios kovos. Prieš tai žiūrovams papasakota apie skirtingų, kuršiškų ginklų ypatumus, jų naudojimą, gynybai skirtus atributus ir kt.

Festivalį vainikavo patriotinio roko grupės iš Kauno „Thundertale“ vakarinis koncertas.

Užkeikti lobiai

Kaip ir dauguma išskirtinių savo dydžiu ar forma piliakalnių, taip ir Gandinga yra apgaubta stora įvairiausių padavimų, legendų ir mistinių pasakojimų skraiste. 1928 m. išleistoje knygoje „Žemaičių senovė“ žymus Lietuvos archeologas, piliakalnių tyrinėtojas Liudas Kšivickis (1859-1941 m.) rašė, jog šalia Gandingos piliakalnio esama ir labai mįslingos, „apytaisyklingos trikampės piramidės“ formos kalvos. Ji vadinama Apieros (nuo lenkiško žodžio „ofiera“, reiškiančio auką) kalnu.

„Gondingoje stovėjusi stabmeldžių bažnyčia, Apieros kalne rūksojusi šventa ugnis, o kas norėjęs pasimelsti, tai dėdavęs į ugnį auką, ugnis su ta auka kildavusi dangop“, - etnologui pasakojo senas kaimietis. L. Kšivickis abejojo, kad toje vietoje buvusi kuršių alkvietė, todėl paprašė pagrįsti teiginius.

„Žemė yra juoda kaip anglis, velnias rodosi, naktimis girdėti įvairiausių balsų“, - persižegnojo kaimietis.

Kadangi ant Gandingos stovėjo kuršių pilis, šalia buvęs dvaras, šis protėvių paminklas apaugo pasakojimų apie paslėptus lobius gandais. Pasak padavimų, pilies viduje yra didelių trobesių ir urvų.

„Turiu pastebėti, kad pilies viršus pirma yra buvęs lygus, o dabar jau gerokai įdubęs, ir tai jau lyg ir patvirtina tą faktą, kurį ką tik paminėjau padavime. Jei tokių trobesių nebūtų buvę, vargu ar piliakalnio viršus būtų įdubęs“, - įžvalgomis 1922 m. dalijosi I. Končius. 

Pasakojama, kad tada, kai žuvėdams (taip buvo vadinami švedai. – Aut. past.) prisiėjo iš Gangingos kraustytis, tai jie, pinigus, auksą, sidabrą, ginklus ir kitus gerus daiktus sunešė į pilies vidų, uždarė geležinėmis durimis ir užpylė jas žemėmis taip, kad nė žymės nebepaliko. Tos durys esančios pietinėje kalno pusėje ir netoli durų iš kalno veržiasi nedidelis šaltinėlis.

Nuo pilies durų raktus žuvėdai padėję po labai dideliu akmeniu, gulinčiu gilioje Babrungo sietuvoje, prie šiaurinio pilies galo. Visus tuos turtus patikėję saugoti velniams, kurių viršininku esąs „pilies ponaitis”.

Išeidami savo turtus užkeikę. Pagal šį užkeikimą, kai po kiek tai metų ant pilies užeis tokio tai amžiaus žmogus, tai pilies lubos įluš ir žmogų užmuš. Kadangi nebuvo žinomas nei žmogaus amžius, nei užkeikimo išsipildymo metai, tai senieji žmonės nelabai mėgo tą pilį lankyti.

„Dabar tuo padavimu jau niekas nebetiki. Vietiniai žmonės pasakoja, kad nuo seno tvirtinama, jog jei kas į tuos pilies turtus pasikėsins, norės juos pasiglemžti, tai tas žmogus numirs“, - rašė I. Končius.

Knygoje „Šimtmečių takais“ (1997 m.) Eleonora Ravickienė rėmėsi Leono Kumšlyčio (1901-1940 m.) surinkta medžiaga apie Gandingą. Antai Petronėlė Viršilienė (1896-1989 m.) tarnavusi pas malūnininką Vaitkų, kurio malūnas buvęs prie Babrungo upės, Gondingos kalno papėdėje. Moteris pasakojo, jog pati yra mačiusi ant piliakalnio būrį kiaulių. Staiga įpuolęs juodas šuo, pakilęs rūkas, ir viskas dingę.

Jonas Alimas juokaudamas porino apie tai, jog Babrunge po akmeniu su „velnio pėda“ (jis slūgso upelyje ir dabar, šiaurrytinėje pilies kalno papėdėje) ieškojęs ten paslėptų pilies raktų. Ištraukęs didelius šapalus. Svarstoma, jog pilies raktai buvo pavirtę žuvimis, kurias suvalgė. „Šioje vietoje visko galima tikėtis“, - pasakojęs Jonas.

Esama ir daugiau įvairiausių padavimų ir legendų apie šį buvusį galingą Ceklio žemės kuršių kompleksą su pilimis, alkviete, papėdės gyvenvietėmis ir kapinynais.