Kurio miesto gyventojams romaną apie partizanus siūlė skaityti apžvalgininkė?

Pasak apžvalgininkės, tokios knygos vykstant karui „yra morališkai svarbios: ragina nepasiduoti, būti budriems, neleisti blogiui palaužti mūsų valios ir ištikimybės tiesai bei orumui“.

Pasak apžvalgininkės, kad antroji kūrinio „Partizanas“ dalis daugiausia įspūdžių paliks asmenims, gyvenantiems Klaipėdoje ar iš jos kilusiems.

„Pasibaigus Antrajam pasauliniui karui, Lietuvą užgriuvo nauja problema - žiauri sovietinė okupacija.

Maisto stygius, masiniai gyventojų trėmimai, bolševikų siautėjimai - dalis siaubo, kurį tenka iškęsti vietiniams gyventojams. Dovas Gelžaitis - buvęs Vermachto karys - dėl netikėtai sutiktos moters, atidėlioja planus ištrūkti iš sovietų okupuoto krašto, tačiau ar šis sprendimas netaps pražūtingu?



Antra istorijos dalis (tęsinys), antras nuotykis, nukėlęs į Klaipėdą (o tiksliau - Mėmelį), ir dar vienas susižavėjimas!

Pirmąją knygų ciklo „Partizanas“ dalį skaičiau dar praėjusį rudenį, tačiau tai nė kiek nesutrukdė vėl iš naujo įsilieti į žurnalisto M. Milinio subtiliai kuriamą pasakojimą apie partizanų, budinčių miškų tankmėje, kasdienybę ir kraugerių bolševikų, siaubiančių Lietuvos žemę, kėslus. Istoriniai romanai Lietuvos rinkoje nėra itin populiarus reiškinys, todėl M. Milinio kūrybai jaučiu savitus sentimentus, užsilikusius dar nuo pirmosios „Partizano“ dalies.

Jei pastarosios siužete rašytojas daugiau dėmesio skyrė gyvenimui pasaulinio karo metais, tai šioje M. Milinis skaitytojus nukelia į pokario metus, kai pergalė prieš nacistinę Vokietiją neatnešė taip laukto rezultato Lietuvai, o vadinamieji „išvaduotojai“ buvo ne kas kitas, bet šiurkštūs žmogaus teisių ir laisvių laužytojai.



Antrojo pasaulinio karo metais visas pasaulis troško nugalėti nacistinę Vokietiją ir naiviai tikėjosi, kad įsivyraus taika.

Tie, kurie niekino nacių ir A. Hitlerio veiksmus, tuo pačiu momentu spaudė ranką kitam diktatoriui J. Stalinui, kuris vykdė ne mažesnį genocidą, tremdamas žmones, juos kankindamas ir atimdamas iš jų teises bei laisves.

Būdami lietuviais, žinome, kad sovietmetis - ypatingai skaudus laikotarpis istorijos puslapiuose.

Laisvė, žmogaus teisės, orumas, saugumas, tautinė tapatybė - viskas buvo prarasta, nors sovietai tą išdidžiai ir neigė. Būties stabilumą pakeitė nežinomybė, įprastą rutiną - bergždūs bandymai išgyventi.

Knygoje „Partizanas II“ stengiamasi kuo įtikinamiau visa tai aptarti ir paraginti skaitytoją gerbti atminimą tų, kurie savo krauju gynė Lietuvą.



Kūrinį „Partizanas II“ skaityti nėra lengva. Tai - istorinis romanas, todėl iš anksto būtina pasiruošti, kad įvairių praeities peripetijų čia netrūks, bet net ir jų neišmanantis skaitytojas puikiai „susidoros“ su tekstu, jei tik atidžiai skaitys, seks įvykių eigą.

Viena vertus, skaitant, reikia atidumo, kad suvoktum, ką iš tiesų rašytojas norėjo viena ar kita situacija perteikti, ir tam, kad nejučiomis nepasiklystum siužeto pinklėse.

Kita vertus, kai kurie epizodai, nuo kurių kraujas stingsta gyslose, verčia sustoti ir pamąstyti - kas turi įvykti žmogaus viduje, kad pastarasis prarastų visus humaniškumo principus, kad galėtų be jokio gailesčio nušauti kitą individą, o neretai net ne suaugusį asmenį, o vaiką!...

Kad ir kaip tai skaudina širdį, kad ir kaip norėtųsi šiuos faktus nustumti į užmarštį, dera nepamiršti, jog nūdienoje ne sovietinė, bet tos pačios kilmės kariuomenė su savo diktatoriumi priešakyje Ukrainos teritorijoje daro lygiai tą patį: siaubia ir naikina gyvenamuosius namus, griauna infrastruktūrą, grobia nekaltus vaikus, terorizuoja viską, ką tik įmanoma.

Nepaisant moralinių sunkumų, šiuo laiku skaityti tokias knygas kaip M. Milinio „Partizanas“ ne tik verta, bet ir reikia.

Tam, kad atmintis išliktų gyva. Tam, kad nekiltų keistų klausimų: kodėl reikia jiems padėti, jei tai mūsų neliečia?



Paradoksalu ar ne, bet veikėjų šioje dalyje (kaip ir pirmojoje) taip pat nestinga. Nors kaip esminis protagonistas yra įvardijamas prūsas Dovas Gelžaitis, ne mažiau svarbūs ir kiti (tiek partizanai, tiek paprasti civiliai), kurių gyvenimai, daromi pasirinkimai ir kryžkelės taip pat nelieka pasakojimo paraštėse.

Pasakojimas ne tik dinamiškas, bet ir perteikiamas iš įvairių pusių, pavyzdžiui, neretai kalbama partizanų, o kartais - bolševikų lūpomis. Daugialypis pasakojimo būdas leidžia pamatyti skirtingų mentalitetų ir kitokių tikslų siekiančių žmonių mintis, jausti žymų kontrastą tarp jų.

Kam rūpi didžios idėjos, o kam - noras patenkinti savo kaip degradavusio asmens poreikius. Ir nors visa tai - tiesmukiško, žodžio į vatą nevyniojančio rašytojo išmonė, neabejoju, kad panašios mintys iš tiesų sukosi tiek vienų, tiek kitų galvose.

Todėl taip, perspėju, keiksmažodžių ar necenzūrinių žodžių čia šiek tiek taip pat aptiksite, bet tokia ta karo realybė...



Esu įsitikinusi, kad antroji kūrinio „Partizanas“ dalis daugiausia įspūdžių paliks asmenims, gyvenantiems Klaipėdoje ar iš jos kilusiems.

Gerai pažįstantys šį Lietuvos pajūrio miestą, aptiks ir vieną kitą detalę, ir vaizdinių, ir pastatų, stovėjusių ar vis dar stovinčių jame, ir galbūt istorinių detalių.

Kaip ir pirmoje dalyje, mane sužavėjo tai, kad M. Milinis nuoširdžiai pasivargino bei pririnko įvairių citatų, kuriomis prasideda kiekvienas skyrius, iš skirtingų šaltinių.

Pastarieji padeda sukurti įtikinamą ir net, sakyčiau, įkvepiantį kontekstą pačiam kūriniui, sustiprina įspūdį apie ano meto partizanų ir Lietuvos visuomenės realijas.

Kartu parodo, kad viskas, apie ką kalba rašytojas ir žurnalistas M. Milinis, yra ne tik jo fantazijos vaisius, bet argumentuotai pagrįstas tuo, kas praeityje vyko, duomenimis, kurie tą patvirtina (leidžia taip interpretuoti situacijas).



Kas šioje dalyje kiek kitaip, lyginant su prieš tai buvusia? Turbūt labiausiai išsiskiria tai, kad bandoma vaizduoti meilės scenas, kurių pirmojoje dalyje nė su žiburiu nebuvo galima rasto. Vermachto karys Dovas Gelžaitis knygos „Partizanas“ tęsinyje sutinka savo širdžiai mielą moterį, todėl intymesnės scenos tampa neišvengiamos.

Aukščiau žodį „bandoma“ pavartojau ne atsitiktinai - mano nuomone, vaizduoti dramatiškas karo scenas, kuriose dominuoja brutalumas, o kraujas liejasi laisvai, M. Miliniui sekasi kur kas geriau, lyginant su mėginimu įtaigiai pateikti artumo momentus.

Tas jautėsi, tačiau tiems, kurie istorinį romaną čiumpa ne tam, kad galėtų pasigėrėti saldžiomis akimirkomis, abstraktumas bus tik dar vienas pliusas.

Tačiau tai, kad M. Milinis bent pabandė įnešti naujų spalvų į iš pažiūros stereotipinius „Partizano“ istorijos rėmus, man paliko įspūdį.



„Partizanas II“ - pasaulinio karo šešėliais ir sovietinės Lietuvos realijomis persmelkta knyga apie partizanų indėlį į mūsų tėvynės laisvę, bandymą išsivaduoti iš komunistinio jungo.

M. Milinis atvirai (kiek tai įmanoma kuriant grožinės literatūros kūrinį) ir be užuolankų smerkia sovietmetį Lietuvoje, nebando sušvelninti to, kas sveiku protu nesuvokiama, o kartu ir primena, ką teko iškęsti tiems, kurie jo periodu gyveno, kurie žinojo, kad bet kuri diena savo namuose gali būti paskutinė, o kiekvienas žodis privalo būti gerai apgalvotas, nes sovietų valdžia viską stebi, seka ir analizuoja. Istorinis romanas dar kartą įrodo, kokia brangi ir kokia trapi yra laisvė, pagrindžiant, kad kiekvienas esame už ją atsakingas ir privalome stengtis, jog ji būtų išsaugota.

Kartu tai ir įtaigus pasakojimas apie neišsenkančią drąsą, pasiryžimą kovoti už tiesą, laisvę bei meilę (tiek žmonėms, tiek savo tėvynei). Karo kontekse tokie kūriniai yra morališkai svarbūs: ragina nepasiduoti, būti budriems, neleisti blogiui palaužti mūsų valios ir ištikimybės tiesai bei orumui.

Šiuo metu mums broliška šalis - Ukraina - būtent tą ir daro: kovoja kiekvieną mielą dieną, valandą, minutę, sekundę, negaili nei jėgų, nei pačio brangiausio turto - gyvybės, kadangi suvokia, kokia yra laisvės kaina.

Mes galime prie tos kovos prisidėti ir ją palengvinti - niekada to nepamirškime. Kaip ir niekada nepamirškime didžiuotis praeitimi, kuri yra pagrindinis ir pats tvirčiausias mūsų pamatas, kuriant inovatorišką, darnią, stiprią, bendruomenišką ir vieningą Lietuvą.



Rekomenduoju istorinių romanų gerbėjams, norintiems į partizaninio karo metus pažvelgti kitu kampu: nestinga publicistinio stiliaus užuomazgų, intarpų iš įvairių istorinių šaltinių, anų dienų aktualijų ir net romantinių scenų. Jeigu ir neskaitėte pirmosios dalies, drąsiai galite čiupti šį tęsinį - nieko neprarasite, o gal net ir išlošite, kadangi daugeliui skaitytojų, esu įsitikinusi, pastaroji paliks žymiai daugiau įspūdžių.

Rekomenduoju visiems, norintiems pajausti, kaip atrodė partizanų gyvenimas, kaip sovietmečiu, esant maisto stygiui ir nuolatiniam tremties pavojui, gyveno paprasti Lietuvos žmonės. Ieškantiems knygos, kupinos intrigų, veiksmo, pavojų ir nuolatinės kovos bandymo išlikti, kai kiti tik ir stengiasi tave pašalinti, siūlau susipažinti su knyga „Partizanas II“ bei iš naujo (per grožinės literatūros prizmę) pažvelgti į partizaninį karą, jo eigą, savotiškus viso to užkulisius. Rekomenduoju visiems branginantiems mūsų miškingą kraštą ir neįkainojamą laisvę.

Patikėkite, pastaroji čia svarbiausia: be jos nebūtų komforto, nebūtų mokslinės pažangos, paprasčiausiai - nebūtų mūsų.“

Gabrielė Abromavičiūtė / Asmeninio archyvo nuotr.