Kulkų kruša prie Klaipėdos vartų

Uostamiestyje yra vieta, kurią su karine operacija Klaipėdoje sieja dramatiškos ir mažai kam žinomos aplinkybės: Sendvaryje sausio 15-osios naktį žuvo beveik pusė visų Klaipėdos užėmime dalyvavusių lietuvių. Kulkos būtent šioje teritorijoje pakirto net penkis iš dvylikos kovotojų. Vienas jų - jauniausias, vos 15 metų gimnazistas iš Kauno Algirdas Jesaitis.

„Nebeatsimenu dabar, kiek laiko galėjo trukti tos pragariškos kautynės. Gal keletą valandų, o gal tik keletą minučių. Tiek tik atsimenu, kad beauštant dešinėje pasigirdo galingas - valiooo!!! Tai mūsiškiai“, - praėjus vos metams po įvykių rašė savo akimis moksleivio žūtį matęs šaulys Juozas Karvelis.

Siaubingas oras

Išeivijoje, JAV, 1950 m. publikuotuose prisiminimuose buvęs Klaipėdos krašto savanorių armijos vadas Jonas Polovinskas-Budrys (1889-1964) apie šio objekto užėmimo reikšmę rašė taip: „Sendvaris, tai lyg vartai į miestą.“

Taigi, lietuviams užimti Sendvarį (dab. Mokyklos g. 33 išlikęs pastatų kompleksas; vokiškai jis vadinosi Althof) buvo strategiškai svarbu. Tai suvokė ir patys prancūzai, todėl dvaro aplinka buvo įtvirtinta (įrengtos gynybinės linijos).

„Apkasams kasti buvo samdomi ir civiliai. Gerai mokėta. <...> 300 freiwilligerių (taip vadino savanorius, krašto policijos pagalbininkus - aut. past.), apie 350 policijatų ir 250 kareivių, taigi prancūzų jėgos prieš sukilėlius siekė apie 900 vyrų. Ginklų ir amunicijos jiems netrūko“, - bendrą uostamiesčio ir jo prieigų gynėjų statistiką atskleidė tuometis Lietuvos atstovas Klaipėdos krašte Jonas Žilius-Jonyla.

Sendvario užėmimo operaciją buvo patikėta vykdyti 27-erių metų kpt. Povilui Strelnikui (1895-1923), Ypatingo paskyrimo rinktinės I grupės 4-osios kuopos vadui. Jis jau buvo dalyvavęs Pirmajame pasauliniame kare (kovose su vokiečiais kontūzytas ir apnuodytas dujomis) bei Lietuvos nepriklausomybės kovose. Už pasižymėjimą Klaipėdos operacijoje šis karys apdovanotas I laipsnio Vyčio Kryžiumi su kardais.

Kaip vystėsi 5 lietuvių aukų pareikalavę koviniai veiksmai, gana emocingai 1924 m. aprašė iš Aukštaitijos atvykęs šaulys J. Karvelis. Jis pažymėjo, jog vien kelionė į Sendvarį sausio 14-ąją buvo velniškai sunki (ši aplinkybė mums leidžia suvokti, kokie pavargę buvo kovotojai), o tokius pajūrio orus matęs pirmą kartą gyvenime.

„Iki mirsiant neužmiršiu nakties, kuri man teko pergyveni iš 14 į 15 sausio dieną. Ir tai ne dėl to, kad tą naktį aš pirmą kartą gavau susiremti kruvinose kautynėse su amžinaisiais Lietuvos priešais, bet dėl ano žygio, kurį atlikome, iki gavome su priešininku pasitikti. Tamsu, nors į akį durk, o čia dar šlapias sniegas drebia tiesiog į akis, gi aplinkui staugia, švilpia baisiausias vėjas. Rodosi, viso pragaro galybės susijungė tam, kad pasunkinus mūsų vargingą kelionę“, - rašė jis.

Aukštaitis tikino, jog į vado kvietimą būti tarp 20-ies kovotojų, kurie turės praskinti kelią Sendvaryje, pirmasis atsiliepė vos 15-os metų A. Jesaitis (1907-1923).

„Tartum kokia nežinoma galybė pastūmėjo mane pirmyn, ir aš atsidūriau šale Jasaičio. Akymirksnyje susibūrė mūsų kokia 50 vyrų, bet vadas, apklausinėjęs kiekvieną, atskyrė mūsų lygiai dvidešimt“, - tikino J. Karvelis.

Sendvario užėmime lietuviams daugiausiai bėdų pridarė gynėjų kulkosvaidžiai. Po pergalės mūšyje jie atiteko Klaipėdos vaduotojams. 1923 m. sausio mėn. nuotrauka. Balzeko lietuvių kultūros muziejaus (JAV) arch.

Užklupo miegančius

Norint rekonstruoti mūšį Sendvaryje reikėtų įvertinti vieną aplinkybę: 1923-iaisiais maždaug toje vietoje, kur dabar yra Tilžės žiedo rytinė dalis, buvo didelis dvaro sodas. Tai svarbu, nes jis dažnai minimas.

„Tylu, ramu Althofo dvare. Pirmoji mūsų grupė slenka sodnu dešinėje kiemo pusėje, antroji eina kairėliau kiemo, o mes, trečioji grupė, lyg šešėliai šliaužiame į kiemą. Visur tamsu, niekur nė gyvos dvasios, tik vienoje troboje dega žiburys. Regimai čia ir bus tasai dvaro rūmas, kur randasi suvienytoji prancūzų ir vokiečių įgula“, - prisiminė J. Karvelis.

Remiantis pastarojo pateikta įvykių versija, lietuviai patyliukais sugužėjo į pagrindinius dvaro rūmus ir rado juose priešus... miegančius. Iš jų atsargiai buvo paimti greta prie sienos sustatyti ginklai. Šiuos išnešus laukan, belaisvius pažadino: „Stot! Ramiai! Pasipriešintieji bus sušaudyti.“

Tuo metu lauke pasigirdo granatų sprogimai, kulkosvaidžių kalenimas, ir prasidėjo kova su apkasuose tūnojusiais neprieteliais.

„Išėję kieman tekini leidžiamės bėgti kairėn, kur eina smarkus šaudymas. Susijungę su savaisiais atidengiame ugnį. Pats mūsų vadas, nutvėręs atimtą priešo kulkosvydį, paleidžia ugnį kairėn ir spirgina ton vieton, iš kur šaudo priešas. Kulkos kai bitės zvimbia aplinkui, bet mūsų nekliudo. O mes tik pleškinam ir pleškinam ton pusėn, kur žybčioja priešo kulkosvydžių ugnis. Paties priešo nematyti. Šaudai netaikydamas, kad tik ton pusėn, kur junti priešą, leidi kulkas. Neilgai trukus nutilo priešo kulkosvydžiai“, - rašė J. Karvelis.

Prie Sendvario žuvo vos 15-os metų šaulys Algirdas Jesaitis. Iš Viliaus KAVALIAUSKO rinkinio.

Jauniausioji auka

Atrėmus pirmąją pasipriešinimo bangą laukė antroji, ir ji buvo didžiulė.

„Nepraėjo nė pusvalandžio laiko, kai iš visų pusių vėl sutarškėjo šautuvai ir kulkosvydžiai. Buvo aišku, kad priešas apsupo Althofą ir eina kontratakon. <...> Dabar buvo jau ne taip lengva atsišaudinėti. Viena, kad priešo ugnis buvo pragariškai smarki, o antra - šaudė iš visų pusių ir nežinia buvo nei kur atsišaudinėti, nei kur dingti. Mes puldinėjome po kiemą dangstydamiesi mūro trobesiais. Šaudėme vėl į ten, kur pastebėdavome kulkosvydžių liepsną, bet atsispirti nepajėgėme. Prieš 17 mūsų šautuvų veikė, rodos, 8 kulkosvydžiai ir gal keli šimtai šautuvų“, - nepavydėtiną situaciją apibūdino įvykių dalyvis.

Lietuvių kovotojus kulkos buvo „lyg replėmis prispaudusios prie akmeninės tvartų sienos“. Anot J. Karvelio, tuo tarpu sode, ne toliau nei 50 žingsnių nuo lietuvių, sužybčiojo ir sukaleno priešo kulkosvaidis. Vadas liepė šaudyti į jį.

„Bet mūsų šautuvai buvo įkaitę, kaip žarija, šoviniai sproginėjo vos pakliuvę tūton ir, aiškus dalykas, mes negalėjome kulkosvydžio nutildyti“, - rašė J. Karvelis.

Tuomet drąsą pademonstravo gimnazistas A. Jesaitis. Įdomu tai, kad 15-metis kaunietis, tėvams nežinant, esą suklaidino registracijos komisiją dėl metų ir tokiu būdu užsirašė savanoriu vaduoti Klaipėdą. Paauglys pabandė neutralizuoti kulkosvaidininką prie jo prišliaužęs ir švystelėjęs rankinę granatą. Paskui jį šliaužė ir J. Karvelis.

„Štai priešo kulkosvydis, jau visai arti. Draugas staiga pašoka nuo žemės ir užsimoja rankine granata, bet, nepaleidęs jos iš rankų, sukniumba priešo kulkos pakirstas... Dar akymirksnis ir aš šoku pirmyn ir rėžiu galvon kulkosvydininkui šautuvo buože. Tas žektelėjo ir sudribo vietoje“, - detales atskleidė šaulys.

Jaunojo A. Jesaičio mama iki pat jo žūties nežinojusi, kad sūnus išėjo kariauti už Klaipėdos kraštą. Ant jo antkapio Kaune parašyta „Algirdas Jesaitis. Kauno būrio šaulys. 1923-01-15“.

Sendvaryje žuvo dar keturi kovotojai: Kėdainiuose palaidotas šaulys Jonas Pleštys (1900-1923), eilinis Adolfas Vilūnas, eilinis Povilas Trenkūnas ir husaras Jonas Simonavičius. Paskutiniųjų trijų tikslios gimimo datos ir amžinojo poilsio vietos iki šiol nežinomos. Visi penki Sendvario didvyriai po mirties apdovanoti Vyčio Kryžiumi su kardais.

Remiantis amžininkais, tą 1923-iųjų sausio 15-osios naktį Sendvaryje lietuvių kovotojus priešų kulkos buvo „lyg replėmis prispaudusios prie akmeninės tvartų sienos“.  Lietuvos centrinis valstybės archyvas.

Kelios valandos

J. Polovinskas-Budrys po aukų pareikalavusio Sendvario užėmimo P. Strelniką gyrė.

„<...>Kapitonas Strielnikas su jam pavesta kuopa buvo gavęs operatyvinę užduotį - naktį 15 sausio užimti smarkiai įstiprintą poziciją Althof (ties Klaipėda). Pats (P. Strelnikas - aut. past.) vadovaudamas operacijai drąsiu smūgiu išmušė priešininką, užėmė poziciją paimdamas 4 veikiančius kulkosvaidžius ir 17 nelaisvių, tame skaičiuje ir karininką Soulier - viršininką įstiprintos pozicijos, likusius gi privertė pabėgti. Paimtus kulkosvaidžius tuojaus išnaudojo prieš priešininką ir <...> išlaikė poziciją“, - 1923 m. rašė vadinamųjų sukilėlių vadas.

Pats P. Strelnikas 1923 m. balandžio 2 d. rašytame raporte lakoniškai apibūdino daugiausiai žuvusiųjų viename objekte pareikalavusią operaciją.

 Sendvario (Althof) teritorija. Prancūzų įgulos 1923 m. sausį sudaryto Klaipėdos gynybinių veiksmų plano (saugomas MLIM) fragmentas. Deniso NIKITENKOS nuotr.

„15.I. 2 val. 30 min. buvo gautas įsakymas 3 val. 30 min. pradėti demonstraciją (karinių veiksmų aktyvumą - aut. past.) rajone Gut Althof. Pildymui įsakymo 2 val. 50 min. buvo išsiųsta 15 žm., kuriems duota užduotis iš šiaurės pusės pulti Gut Althof. <...> Puolantieji iš priežasties nakties tamsumo ir blogo oro (siautė smarki pūga) pakliuvo ant kulkosvaidžių, pasekme ko buvo užmušti 5 ir 1 sužeistas. Likusieji gi 9 žmonės įsiveržė į Gut Althof ir, mėtydami rankines granatas, privertė priešą pasiduoti, paimdami 34 nelasivėn <...>. Buvo paimta 4 kulkosvaidžiai ir daug kito karo grobio“, - savo raporte rašė ktp. Strelnikas.

Sendvaris, „kaip atramos punktas Klaipėdai paimti“, galutinai buvo užimtas 1923 m. sausio 15 d., apie 4 val. Jo pagrindinio pastato fasade galėtų atsirasti atminimo lenta, bylojanti apie šią kovą, su įrašytomis didvyriškai žuvusių lietuvių pavardėmis.

Šaltiniai: „Trimitas“, 1924 m., Nr. 174; „Karys“, 1950 m., Nr. 2; Lietuvos centrinis valstybės archyvas; Šiaulių „Aušros“ muziejus; knyga „1923-ieji: Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos. Dalyviai ir jų liudijimai“ (sud. Vasilijus Safronovas), 2023 m.