KU "Vydūnas-Tautai ir valstybei" 22-asis kultūros renginys "Raktas į Vydūno pasaulį"

Personalinio turinio bibliografijos rodyklė liudija apie asmens svarbą, žinomumą, jo idėjų sklaidą visuomenėje.

„Rodyklė nebūtų atsiradusi be visuomenės dėmesio, ilgamečių ir sistemingų filosofinių, filologinių, teatrologinių ir muzikologinių tyrimų, kraštotyrininkų, bibliotekininkų ir muziejininkų triūso, todėl tikimasi, kad šis darbas bus naudingas Vydūno atminties puoselėtojams, jo palikimo ir asmens tyrėjams,“ – teigia LNB vyriausiasis bibliografas-tyrėjas doc. dr. Tomas Petreikis.

Tad kuo gi mums svarbus Vydūnas, savo gyvenimą pašventęs tauresnio žmoniškumo ugdymui?

„Norėčiau savo gyvenimą baigdamas, būt buvęs tautoje aiški žmoniškumo apraiška ir kitus tam skatinęs. Labai norėčiau tautai suteikti tokį kūrinį, kurio šviesa nebūtų niaukiama.

Kiek atskiras tautos sūnus ar dukra šviesėja, grožėja ir taurėja, tiek jie šviesina, grožina ir taurina visą tautą“.

Vilhelmo Storostos Vydūno - iškilaus Mažosios Lietuvos mąstytojo, rašytojo, publicisto ir kūrėjo, pėdsakas mūsų kultūros istorijoje išskirtinis.

Jo idėjinis palikimas nepraranda aktualumo, nesvarbu kokiomis politinėmis, kultūrinėmis ar socialinėmis sąlygomis begyventume.

Vydūno idėjos yra aktualios, nes visada buvo ir bus aktualus žmogaus dvasinis tobulėjimas. Kintančios gyvenimo aplinkybės sąlygoja skirtingus žmogaus raiškos būdus, vis naujais iššūkiais bei sunkumais išbando jo dvasinę stiprybę ir pasiryžimą ugdyti savyje tauresnį žmoniškumą.

Vydūnui visų vertybių svarbiausias matas - žmoniškumas, juo jis matavo ne tik atskiro žmogaus, bet tautos ir valstybės, netgi žmonijos elgseną.

Būtent žmoniškumas esąs tikrosios, esmingosios laisvės požymis.

Kiek valstybei reiškia žmoniškumas, tiek ji yra laisva. Pasak Vydūno, absoliučiai visos vertybės turi būti subordinuotos žmoniškumo reiškimuisi.

Žmoniškumas savo esme prilygstąs dieviškumui. „Tame, kas tikrai žmoniška, dieviškumas ir žmoniškumas sutampa.

O kas dieviška, tas ir laisva“, – teigė mąstytojas.

Kaip žinia, XX amžiuje žmonija patyrė didžiules kančias – du pasaulinius karus.

Didelė tų kančių dalis neišvengiamai teko ir Lietuvai. Vydūno įsitikinimu, visos tos kančios buvo lyg ir Visatos Kūrėjo siųsta bausmė žmonijai už tai, kad ji ignoravo dvasios ugdymo priedermę, pakrypo materijos galių pusėn ir taip išklydo iš jai skirtos dvasinės evoliucijos kelio bei prisišaukė griaunančiųjų karo galių protrūkį.

„Yra dar pagaliau labai pastebėtina nuomonė apie karų sukilimą. Sakoma, Visagalis norįs bausti nusidėjusius žmones.

Kuo didesnės jų nuodėmės, tuo baisesni karai. Dievas norįs geresnės, tauresnės žmonijos.

O kad paskutiniai du karai tiek kančių visai žmonijai sukėlė, kaip dar niekuomet nėra buvę visais amžiais, iš to spręstina, kad žmonija dar niekados nebuvo taip toli nuklydusi nuo žmoniškėjimo tako, kaip paskutiniais laikais.

Taip mąsto žmonės, kurie vadinami tikinčiais ir dabarty dažnai įtariami, esą jie gyvenimo vyksmams neturi reikiamo supratimo.

Vis dėlto, jie mato, kad žmonija randasi Kūrybos vyksmuose ir pati visa ką įneša į juos savo elgesiu.

Tik reikėtų išmanyti, kad Dievas nieko nebaudžia, bet auklėja. Šventa Jo Valia veikia visame, kas pasaulyje ir Visatoje darosi.“

Vydūnas. Tauresnio žmoniškumo užtekėjimas (kada karų nebebus).

Foto reportažą publikavimui parengė KU kultūros renginių "Vydūnas - Tautai ir valstybei" moderatorius-režisierius Juozas Ivanauskas