Koncertas „Moterų dainos“ kviečia atrasti muzikos kanono paraštėse likusias moteris kompozitores

Šįkart scenoje „akis į akį“ su klausytojais susitiks ir į kelionę po įvairių laikotarpių, kraštų bei patirčių kompozitorių kūrybą pakvies KVMT choro dainininkės Oksana Auškalnytė–Mockuvienė, Emilia Janina Kozłowska, Dina Mataitienė, Ivanna Podolska, Ernesta Stankutė, Rosana Štemanetian ir Vitalija Trinkė. 

„Moterų dainose“ jos tampa solistėmis, kurioms patikėta ypatinga misija – praskleisti uždangą į mažai žinomą vokalinės muzikos repertuarą, sukurtą moterų kompozitorių. 

Joms akompanuoja pianistė Audronė Juozauskaitė. Koncerto programą pristato ir komentuoja jos sumanytoja ir pirmoji atlikėja, buvusi ilgametė KVMT solistė Dalia Kužmarskytė.

Originalios ir išradingos, talentingos ir įkvepiančios, tačiau saistomos patriarchalinėje visuomenėje įsigalėjusių prietarų, socialinės padėties, stereotipinių lyčių vaidmenų ir dėl to nepajėgios „varžytis“ su savo amžininkais vyrais dėl saviraiškos laisvės ir pripažinimo. 

Nors jas mylėjo, garbino, joms kūrė talentingiausi pasaulio menininkai vyrai, jų pačių kūryba daugeliu atvejų nurašoma kaip nereikšminga ir dėl to palikta istorijos paraštėse. 

Tačiau įvairiais talentais apdovanotos moterys, vedinos besąlygiškos meilės muzikai, visais laikais kūrė nuostabią vokalinę ir instrumentinę muziką. 

Deja, klausytojus ji anaiptol ne visada pasiekdavo tikrųjų autorių vardais spausdintose natose arba apskritai likdavo privačioje jų salonų ar muzikos pamokų erdvėje. Tik pastaraisiais dešimtmečiais ji pamažu atrandama, tampa vis labiau matoma ir girdima.

Kas buvo tos moterys?

Ryški išimtis tarp užmarštin patriarchalinės visuomenės stumiamų moterų kūrėjų buvo baroko laikais gyvenusi venecijietė dainininkė ir kompozitorė Barbara Strozzi (1619–1677), jau tuomet laikyta žymiausia ir produktyviausia XVII a. vidurio pasaulietinės muzikos kūrėja. 

Jai gyvai esant buvo išspausdintos net aštuonios jos vokalinių ir instrumentinių kūrinių knygos. Koncerto programa atskleis ir kitų sėkmės bei pripažinimo savo profesinėje veikloje pasiekusių moterų mažiau žinomą pusę – originalią vokalinę kūrybą. 

Tarp jų galima paminėti pirmąją operų kūrėjo Gioachino Rossini žmoną – ispanų sopraną Isabellą Colbran (1785–1845), žymaus ispanų tenoro Manuelio García talentingąsias dukteris – amžininkų (Rossini, Donizetti, Mendelssohno, Chopino, Liszto ir daugelio kitų) garbinamas operos solistes Marią Felicitą Malibran (1808–1836) ir Pauline’ą Viardot (1821–1910), taip pat vieną žymiausių ir įtakingiausių XX a. kompozicijos pedagogių – prancūzų dirigentę, pianistę bei vargonininkę Nadią Boulanger (1887–1979), be kita ko kūrusių ir solo dainas su fortepijono pritarimu – itališkas arijas, vadinamąsias menines dainas ir prancūziškas mélodies.

Paradoksalus prancūzų kompozitorės ir pianistės Cécile Chaminade (1857–1944) atvejis. Kai jai, tuomet dar tik dešimties metų mergaitei, buvo pasiūlyta studijuoti Paryžiaus konservatorijoje, tėvas manė, jog merginai nedera lankyti viešų paskaitų aukštojoje muzikos mokykloje, tačiau sutiko samdyti konservatorijos dėstytojus privačioms pamokoms namuose. 

Nepaisant to, jos talento buvo neįmanoma uždaryti privačioje namų erdvėje: septynių pradėjusi komponuoti, dešimčia metų vėliau, paraginta Georges’o Bizet, ji ėmė viešinti savo kūrybą pati skambindama fortepijonu muzikiniuose salonuose ir baigdama šeštą dešimtį tapo pirmąja iš visų moterų kompozitorių, už savo kūrybą apdovanota Prancūzijos Garbės legiono ordinu šalia daugybės kitų prestižinių apdovanojimų. 

Deja, XX a. viduryje jos romantinė muzika buvo primiršta, nes kompozitorės muzikos stilius beveik neevoliucionavo ir buvo laikomas anachronistiniu.

Žymaus lenkų smuikininko virtuozo Henryko Wieniawskio jaunėlė duktė Régine Wieniawska (1879–1932) savo garsiojo tėvo išvis nepažinojo, mat jis mirė jai sulaukus vos dešimties mėnesių, tačiau jau nuo paauglystės ji sukiojosi tarp žymiausių to meto muzikų ir aristokratų, buvo sėkmės lydima pianistė ir kompozitorė, publikavusi savo kūrybą pasirašydama Irène Wieniawska. 

Šiuo slapyvardžiu ji viešino savo kūrybą ir ištekėjusi už britų aristokrato, baroneto Aubrey’io Deano Paulo, kuris dažnai asistuodavo savo žmonai koncertuose kaip dainininkas. 

Iširus santuokai, ji pratęsė kompozicijos studijas pas Vincent’ą d’Indy Paryžiaus „Schola Cantorum“ ir nuo tol pasirašinėjo slapyvardžiu Poldowski. Iš jos gausaus kūrybinio palikimo labiausiai vertinamos 22 dainos prancūzų poeto Paulio Verlaine’o tekstais, kuriose atsispindi visas XX a. pradžios prancūzų moderniosios muzikos srovių kaleidoskopas.

Slapyvardžius mėgo ir Paryžiuje gyvenusi kompozitorė bei muzikos leidėja Jane Vieu (1871–1955). Pirmąsias fortepijono pamokas ji gavo iš savo motinos pianistės, pradėjo komponuoti būdama vienuolikos, mokėsi pas žymųjį kompozitorių romantiką Jules’į Massenet, parašė kūrinių orkestrui, kameriniams ansambliams, fortepijonui, operų. 

Kai kuriuos savo kūrinius pasirašinėjo ir spausdino prisidengusi vyrišku vardu Pierre Vallet. Koncerte skambės daina iš ją išgarsinusios muzikinės pasakos „Miegančioji gražuolė“ (1902).

Programoje taip pat girdėsime Felixo Mendelssohno sesers Fanny Mendelssohn-Hensel (1805–1847) ir Gustavo Mahlerio žmonos Almos Schindler-Mahler (1879–1964) jaunystėje sukurtas dainas. 

Pirmajai tėvas, nepaisant akivaizdžių gabumų ir pasiekimų mokantis muzikos namuose kartu su broliu, uždraudė rinktis profesionalios muzikės kelią, nusprendęs, jog muzika turi tapti profesija jos broliui, o jai – tik gyvenimo santuokoje ornamentu. 

Iš maždaug 500 kūrinių, kurie sudaro jos kūrybinį palikimą, didžioji dalis likusi rankraščiuose – jos vardu išspausdinti tik keli pjesių fortepijonui rinkiniai, kelios dainos ir fortepijoninis trio, o šešios dainos buvo išspausdintos brolio vardu. 

Antrajai beveik dvidešimt metų vyresnis būsimasis sutuoktinis laiške iškėlė sąlygą – komponavimas arba sužadėtuvės, tad ištekėdama ji pasirinko tapti tik (!) jo mūza, mylimąja ir pagalbininke. 

Kad ir kaip būtų apmaudu dėl nesusiklosčiusios abiejų moterų kūrybinės karjeros, abi koncerte skambėsiančios dainos vokiečių poetų tekstais ryškiai reprezentuoja vokiškosios Lied žanrą.

Mažai žinomos XIX a. pradžios vokiečių kompozitorės, choro dirigentės ir pedagogės Louise’os Reinhardt (1779–1826) kūrybinio talento sklaida – priešingai – nebuvo nei užkardyta, nei varžoma šeimos galvų nustatytos tvarkos, mat abu jos tėvai buvo kompozitoriai, o senelis iš motinos pusės buvo žymusis smuikininkas Franzas Benda, tarnavęs, kaip ir jos tėvas, Prūsijos karaliaus Frydricho Didžiojo dvare. 

Deja, menininkei nenusisekė asmeninis gyvenimas: abu jos sužadėtiniai mirė prieš pat jungtuves, tad ji visą savo meilę ir ilgesį išliejo romantinio turinio dainose, kurias to meto publika pamėgo dėl įsimintinų, dailių melodijų ir liaudies muziką primenančio nesudėtingo akompanimento. Tuo tarpu XIX a. pabaigoje vos dešimtmetį Londono scenose koncertavęs britų sopranas Liza Lehmann (1862–1918), komponuoti pradėjo tik ištekėjusi ir atsisveikinusi su scena. 

Dabar ji daugiausiai prisimenama kaip dainelių vaikams kūrėja. Tiesa, XX a. pradžios progreso dvasią ir moterų emancipaciją atspindi kitas jos biografijos faktas: ji tapo pirmąja 1911 m. Londone įkurtos Moterų muzikių draugijos prezidente. 

Moteris kompozitores ir atlikėjas subūrusi draugija kovojo dėl platesnių profesinės veiklos galimybių moterims muzikėms, organizavo viešus koncertus, kuriuose atlikdavo mažai žinomų moterų (ir ne tik moterų) kompozitorių kūrinius. 

Daug žymių XX a. moterų kompozitorių buvo šios iki 1972 m. gyvavusios įtakingos draugijos prezidentėmis ir viceprezidentėmis, tarp jų ir į šio koncerto programą įtrauktos C. Chaminade bei N. Boulanger.

Viena už kitą nuostabesnės

„Vis dėlto užsienyje šios kūrėjos žinomos labiau, o Lietuvoje vis dar per mažai, – tvirtina koncerto sumanytoja, buvusi ilgametė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė Dalia Kužmarskytė. – Prieš gerą dešimtmetį į mano rankas atsitiktinai pakliuvo JAV išleistas vokalinių kūrinių rinkinys. Pradėjusi jį vartyti, nustebau, kokios nuostabios, profesionalios dainos jame sudėtos. 

Visos autorės – skirtingu laikotarpiu kūrusios moterys, apie kurias mes iš esmės nieko nežinojome. Štai tuo metu manyje ir sukilo feministinis pyktis: juk moterys kompozitorės niekuo nenusileidžia vyrams! 

Neparodyti to publikai būtų tikras nusikaltimas“, – įsitikinusi dainininkė, pirmąkart 2012 metais rečitalyje atlikusi dainas iš parsivežtos knygos festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ klausytojams.

Programa „Moterų dainos“ D. Kužmarskytės širdyje užsiliko ilgam. „Tai lyg mano kūdikis... Kone šimtas dainų, visos mano išdainuotos, viena už kitą nuostabesnės. 

Svajoju, kad jos visos kada nors suskambėtų naujojoje scenoje bei pasiektų klausytojų sielas. 

Dabar sugalvojome, jog reikia publikai pristatyti nuostabiai dainuojančias KVMT choro artistes, o mano parsivežtame klavyre rasti kūriniai tam puikiai tiko. 

Atrinkinėjau kūrinius kone konkursiniu būdu... Tyčia parinkau dainas, kurios tarsi prieštarauja atlikėjų charakteriui, kad atsiskleistų mums dar nepažintos dainininkių asmenybių spalvos. 

Vyksta individualus pasiruošimas, repetuojame ir nekantriai laukiame koncerto, ypatingo tuo, jog su publika susitiksime ir artimai bendrausime čia pat scenoje“, – sako šįkart pati nedainuosianti, bet savo užsidegimą ir patirtį kitoms atlikėjoms perduosianti dabartinė KVMT choro vokalo pedagogė D. Kužmarskytė.