Knygą „Klaipėdos senųjų kapinių istorijos“ pristatys Skulptūrų parke
Knygą „Klaipėdos senųjų kapinių istorijos“ renginyje pristatys jos sudarytojos - dienraščio „Vakarų ekspresas“ žurnalistė Jurga Petronytė ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriaus pavaduotoja Skulptūrų parkui Sondra Simanaitienė bei viena iš knygos herojų - Svetlana Lebedeva Vavriščiuk, kurios proseneliai buvo palaidoti senosiose kapinėse.
Klaipėdos savivaldybės administracijos Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vitalijus Juška pristatys Klaipėdos skulptūrų parko rekonstrukcijos projektą, o S. Simanaitienė - naują edukacinį žaidimą „Klaipėdos skulptūrų parko žvalgas“, kuriame daug dėmesio skiriama kapinių istorijai.
Priminsime, kad Klaipėdos senosios kapinės buvo teritorijoje, kurioje dabar plyti Klaipėdos skulptūrų parkas.
Šioje teritorijoje persipina ir daugiau kultūrinių sluoksnių. XIX a. pradžioje, Prancūzijos karo metu, čia buvo įrengtas vienas iš miesto gynybinių įtvirtinimų. Kalvelė-šansas su vidine patalpa iki šiol išlikęs.
Pagrindinės miesto kapinės čia buvo įšventintos 1820-aisiais. Kapinės buvo kuriamos kaip miesto sodas, tad buvo labai gražios ir jaukios ne tik amžinojo poilsio atgulti, bet ir kaip miestiečių pasivaikščiojimų, laisvalaikio vieta.
Po Antrojo pasaulinio karo, kai mieste neliko senųjų jo gyventojų, kapinės pradėjo nykti. Galiausiai 1977 m. jas buvo nuspręsta panaikinti ir įkurti Skulptūrų parką. Dekoratyvių granito skulptūrų nacionalinė ekspozicija, paskutiniaisiais metais papildyta užsienio autorių darbais, sukurta kasmetinių Smiltynės granito simpoziumų 1977-1989 m. metu. Šiuo metu joje yra 116 kūrinių.
Prieš porą metų dienraštis „Vakarų ekspresas“ ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejus pradėjo rinkti ir publikuoti žmonių pasakojimus apie senosiose miesto kapinėse palaidotus jų artimuosius bei prisiminimus, kaip atrodė kapinės kelis dešimtmečius po karo. Dienraštyje ir portale www.ve.lt publikuoti biografiniai pasakojimai sugulė į knygą „Klaipėdos senųjų kapinių istorijos“, kurią 2020 metais išleido Sauliaus Jokužio leidykla-spaustuvė.
„Leidinys “Klaipėdos senųjų kapinių istorijos" - tai vienas iš būdų pažvelgti į jautrią uostamiesčio teritoriją iš skirtingų požiūrio taškų, užmegzti ryšį ir dialogą tarp skirtingų kartų, tautybių, įsitikinimų klaipėdiečių. Ši knyga sudaryta iš istorijų, kurios pačios atėjo pas mus. Nuoširdus ačiū visiems jomis pasidalinusiems skaudžiais, o kartais vaikiškai linksmais prisiminimais ir išgyvenimais senosiose miesto kapinėse iki 1985 m.
Jei žiūrėtume į kapines kaip į visuomenės veidrodį, matytume, kokios deformacijos vyko viešoje erdvėje keturis dešimtmečius po karo - nykstančių kapų melancholija, kaukoliniai vaiduokliai, aukso paieškos, laidotuvių dūdų orkestrai, vaikų slėpynės, besideginančios moterys, tušti degtinės buteliai, saugumas prie sukilėlių kapo, šokiai prie cerkvės... Laidojimai, perlaidojimai, palikimai, užmiršimai ir atsiminimai. Apie tai ši knyga", - sako leidinio sudarytojos J. Petronytė ir S. Simanaitienė.
"Nelabai atsimenu, kaip pradėjo naikinti kapines, bet įstrigo atmintin šiurpūs vaizdai, kai žmonės išsikasdavo savo mirusiuosius ir išsiveždavo perlaidoti. Keletą tokių procesų teko matyti. Labai bjauru. O paskui tie perlaidojimai vyko nuolat.
Mes patys taip pat tomis kapinėmis naudojomės. Tik ne žmones, o papūgėles jose laidojom."
"Petras Klevinskas prisimena apie 1975 m. iš valdžios atėjusį raštą, kad išsikeltų brolio palaikus į kitas kapines, nes užleis buldozerius.
Perlaidojimą Petras atliko drauge su giminaičiais Kazimieru ir Danieliumi Mikalauskais 1976 m. Domas Klevinskas buvo palaidotas antroje eilėje nuo pagrindinio tako, arčiau Trilapio gatvės, šalia augo didelis klevas. Iškasant buvo labai sunku nukapoti klevo šaknis.
„Tai toks siaubas. Dar nebuvo 25 metai praėję nuo palaidojimo. Reikėjo iškasti duobę gylio 1 metro 70 cm. Ten gi molis, oras nepatenka, tai atkastas karstas atrodė kaip vakarykščiai įkastas. Lentos sveikos sveikutėlės ir kostiumas gražus. Atidarėme, perkėlėme į kitą karstą palaikus. O kūnas buvo toks, kad geriau neprisiminti. Bet mes tai padarėme.“
1959 m. miesto kapinėse prie Ninos Matvejevos kapo mama Marija M. ir brolis Viktoras M. 1958 m. Konstancija Klevinskienė prie savo sūnaus Domo kapo miesto kapinėse.
"Kiekvieną rytą senelis cerkvėje vesdavo pamaldas ir mes jose dalyvaudavome. Turėjome savo kampelį choruose, kur žaisdavome. Koplyčioje buvo juntama švara, tvarka, ramybė, palikta liuteronų. Lubos koplyčioje buvo baltos, be jokių tapybų.
Žmonių bažnyčioje būdavo labai daug. Žinoma, nemaža dalis jų ateidavo slapta. Senelis bažnyčioje turėjo atskirą kambarį, kuriame išklausydavo žmones. Aš tai vadinu psichologine pagalba, nes senelis buvo toks žmogus, kokių reta, nuostabus žmogus. Žmonės pas jį galėdavo ateiti bet kada, ir ateidavo. Visada senelis jiems skirdavo laiko, išklausydavo, paguosdavo ir mes žinojome, kad jeigu pas senelį atėjo žmonės, tai jie užsidarys tame kambaryje ir kalbės.
Teko matyti ir kaip senelis vaikus krikštija, tačiau ir tai vykdavo dažniausiai tame slaptame kambaryje.
Atsimenu laidotuves, kad mirusieji buvo šarvojami bažnyčiose, tačiau mūsų dažniausiai neleisdavo. Matyt, bijojo, kad išplepėsime, nes dauguma tų apeigų vykdavo slapta."
Kai nugriovė mūrinę tvorą, prasidėjo teritorijos degradacija, altanos griūtis, pastatėlis buvo nusiaubtas ir išrinktas. Kai tiesė šiluminę trasą nuo dabartinės Mažvydo alėjos II pasaulinio karo paminklo link, K. Donelaičio g. 8 namo teritorija buvo pakeista, senasis jos vaizdas sunaikintas. Vykdant darbus nebuvo nei archeologinės, nei etinės priežiūros, traktoriai rausė tranšėjas, iš kaušų byrėjo kaulai, niekas jų nerinko. Net vaikams tie vaizdai buvo šiurpūs. Žaisdami vaikai smėlyje iškasdavo vokiškų diržų sagčių, batų pasagėlių, pasirinkdavo po visą rajoną besimėtančių kaukolių. Kaukoles pamaudavo ant pagalio ir nešiodavo po kiemus, kaišiodami pro langus."
Rašyti komentarą