Klaipėdos lėlių teatre – marionečių spektaklio „Bučiuojant pelenus“ premjera

Spektaklyje atsigręžiama į Antrojo pasaulinio karo laikotarpį, kai 1944 m. didžioji dalis miesto gyventojų buvo evakuoti, o Klaipėda liko beveik tuščia. 

Miestą užklupo milžiniški pokyčiai, palikę gilų randą jo atmintyje. Kartu su kūrybine komanda R. Herbin susitelkė nagrinėti šį praradimą: ką reiškia netekti atminties? 

Kaip istorijos pasakojamos, kai ne viskas prisimenama? Nesiekdami atkurti dokumentinės tiesos, spektaklio kūrėjai remiasi fantazija, kaip kolektyvinės atminties forma: „Bučiuojant pelenus“ – vienas iš daugelio galimų pasakojimų apie miesto praeitį, kuri galėjo būti.

Spektaklis – tarsi poetinė dedikacija Klaipėdos miestui, tačiau, pasak spektaklio dramaturgijos bendraautorės, režisieriaus asistentės Linos Lauros Švedaitės, būdų, kaip kalbėti apie prarastą miesto atmintį teko paieškoti: „Pirmas iššūkis buvo užkoduotas pačioje bendradarbiavimo idėjoje – kaip prancūzų režisieriui ir... vilnietei kalbėti apie Klaipėdą ir Antrojo pasaulinio karo įvykius šiame mieste?  

Itin subtili tema. Bet, regis, tas pats iššūkis pasitarnavo galvojant apie spektaklio audinį. Daug diskutavome ir nusprendėme, kad protingiausia bus atsispirti nuo tikrų pasakojimų, nuo Klaipėdos istorijos, dokumentikos, tačiau kurti fiktyvią erdvę, fiktyvius personažus ir ieškoti tos paliečiančios ir universalios tikrovės absurdiškuose nutikimuose, sapne, kolektyvinėje atmintyje. 

Galų gale, visi žinome, kad ir atmintis yra taki, kintanti, nuolat besikurianti. Ir šiuo atveju mums labai svarbus klausimas buvo – ką atmintis daro su traumine patirtimi, su siaubu. 

Žinau, šiandien labai populiarus klausimas. Ir į šį klausimą, drįstu teigti, mūsų komanda rado gražų ir prasmingą atsakymą. 

Dramaturgija radosi iš labai daug įvairių bandymų papasakoti Klaipėdos miesto istorijos epizodą, kai šis karo metu prarado didžiąją dalį savo gyventojų, ir tam tikra prasme prarado atmintį.“ 

Režisierius Renaud Herbin akcentuoja, kad kurdamas spektaklį siekė sukurti daugiasluoksnį kūrinį: „Kalbant apie mūsų spektaklio temas, mums buvo svarbu, kad jos būtų universalesnės, neapsiribotų vien lokaliu Klaipėdos istorijos įvykiu. 

Galvojome apie Europos žiūrovą, Ukrainos karo kontekstą ir ieškojome taško, kuris visus paliestų. 

Pagrindinė tema tapo atmintis, o mes tyrinėjome, kaip žmonės bando pakilti iš pažeminimo, kaip jie gyvena praradę orumą, negalėdami kurti šeimų ar auginti vaikų dėl patirto siaubo. 

Man kūryboje svarbiausia – intuicija.

Koncepcija nėra tai, į ką gilinuosi sąmoningai, nes manau, kad ne viskas turi būti aišku – tiek man, tiek žiūrovui. 

Nesiekiu sukurti tokių spektaklių, kuriuose viskas iki galo surišta, palieku erdvės interpretacijoms ir poezijai. Noriu, kad prasmės susikurtų pačios, o kūrybos procese sąmoningai palieku tam tikras „dėmes“. 

Tas „dėmes“ neretai užpildo pačios lėlės, veikiančios spektaklyje. Lėlės, man – ypatinga raiškos priemonė. 

Per jas patiriame gyvybės ir mirties ribą: lėlė be lėlininko yra negyvas objektas, bet kai lėlininkas prisiliečia, ji iškart atgyja. Man svarbu, kad lėlė padiktuotų savo istoriją ir emociją, o lėlininkui liktų tik jas išgirsti. 

Deformuotos šio spektaklio lėlės yra atminties metaforos – tarsi vaiduokliai, tarsi trapios kolektyvinės atminties nuotrupos.“

Tiek spektaklyje, tiek spektaklio kūrimo procese daug kalbėta apie atmintį – jos objektyvumą ir subjektyvumą, jos tikrumą ir perkūrimą. 

Spektaklyje vaidinantis aktorius Vytautas Kairys pastebi, kad procesas kvietė susimąstyti ne tik apie miesto, bet ir savo paties istoriją bei atminties liudijimus toje istorijoje, tai – universalūs klausimai ir temos: „Viso spektaklio sprendimas paremtas fragmentiniu istorijos vaizdavimu, kuri buvo, bet nebūtinai išliko iki šių dienų. 

Vieni tą pačią istoriją gali atsiminti vienaip, kiti – kitaip, tačiau fragmentai, kurie išlieka, gyvena toliau. Ir net mano paties gyvenimo linijoje yra išlikusių fragmentų, kurie vis iškyla mano sąmonėje, tačiau detalės nyksta ir galų gale lieka pelenų laukas su iškilusiais apanglėjusiais kalnais, kurie vis primena, jog patirta visko daug. 

Įdomu tyrinėti tai, kas išlieka ir kaip tai kuria žmonijos, visuomenės, asmens identitetą. Kas mes esame ir kas liks po mūsų? 

Trys kartos – žmogus pamirštas. Man, tikriausiai, didžiausias klausimas, tai ką man reikia po savęs palikti, kad mano gyvenimas nebūtų praėjęs veltui, kaip skersvėjis pro durų tarpą? 

Net ir tai, kad mes kūrėme šį spektaklį – bus pamiršta, bet tikiuosi, jog liks kažkas. Bent mažas taškelis lėlių teatro peizaže.“

Renaud Herbin yra žinomas prancūzų lėlininkas, režisierius ir kūrėjas, garsėjantis savo eksperimentiniu požiūriu į lėlių meną, derinantis tradicinį lėlių teatro meną su šiuolaikinėmis, inovatyviomis meninės raiškos priemonėmis. 

Pirmą kartą su R. Herbin kūrę Klaipėdos lėlių teatro lėlininkai pastebi įgavę ir naujos patirties, ir išbandę naujus būdus savitai atverti spektaklio temas, lėlių judėjimą. 

Pasakodama apie pažintį su R. Herbin, spektaklio aktorė Monika Mikalauskaitė-Baužienė pastebi: „Kiekviena patirtis yra nauja patirtis. 

Kiekvienas režisierius turi savitą darbo stilių ir discipliną, tad ir šio spektaklio proceso metu teko mokytis naujos rutinos, ieškoti nepatogių prisitaikymų, suprasti, ko reikalauja režisierius. 

Šis procesas ir režisieriaus darbas reikalavo išlįsti iš komforto zonos, daryti tai, kas kartais mums atrodė nepriimtina, kas kartais smarkiai skyrėsi nuo mūsų aktorinės kultūros. Bet kiekvienas toks užduoties atlikimas labai sustiprino ir užaugino. 

Mane asmeniškai labai traukia tema ir netikėta spektaklio forma, ieškojimas ir gilinimasis į personažų istorijas. Tad labai įdomu, koks šis spektaklis pasirodys ir kitiems.“ Monikai antrina ir spektaklio aktorė Renata Kutaitė-Raudonienė:  „Šiame procese kiekvienas kūrėjas ieškojo savo srities gylių, sluoksnių. Gal tuo ir skyrėsi šis procesas nuo kitų. 

Nemažai dirbome kaip aktoriai, individualiai ieškodami personažų charakterių. 

Dirbome su režisieriumi, turinčiu kitokią metodiką – mums tai buvo nepaprasta, neįprasta, kartais netgi sudėtinga, tačiau, manau, kad visus sunkumus įveikėme: jungdami savo metodiką ir režisieriaus, pasiekėme tokį rezultatą, kuris tenkina ir mus, ir režisierių.“

Svarbi Renaud Herbin kūrybos ypatybė yra tai, kad Herbin žiūri į lėles ne tik kaip į animuojamus objektus, bet kaip į esminius pasakojimo elementus. 

Jo spektakliuose lėlės turi savo savarankišką istoriją ir emocinę išraišką, Herbin nuolat ieško naujų būdų, kaip lėlės gali perteikti filosofines ir egzistencines temas. 

„Dirbant su kūrėjais, kurie svečio teisėmis kuria mūsų teatro pastogėje, visada yra įdomu. Kiekvienas kūrėjas turi savo kelią iki užsibrėžto rezultato (šiuo atveju – spektaklio) ir man visada įdomu pamatyti, kaip kuria kiti, koks yra jų vidinis procesas, kokius ingredientus atsineša į „virtuvę“, ar kiaušinį praskelia su peiliu, ar trenkia jį į keptuvės kraštą. 

Procese teko susidurti su įvairiais iššūkiais, siekiant surasti konsensusą tarp mūsų įprastinių darbo metodų ir režisieriaus atsineštos teatrinio proceso vizijos. 

Šio spektaklio kūrimo procese atradau tai, jog abipusis pasitikėjimas yra labai svarbus elementas kūryboje ir, be abejonės, atvirumas. Abipusis atvirumas. Tikiu, jog visa kolektyvinė kūryba privalo būti kolektyvinė. 

Sutinku, jog būna momentų, kur visi pasimetame bekraščiame spektaklio sprendimų galimybių vandenyne, ir reikia žmogaus, kurio žodis būtų paskutinis. 

Tačiau visame procese, manau, turi dominuoti bendruomeniškas požiūris į kūrinį. Renaud Herbin įdomus kūrėjas. 

Viso proceso metu buvo akcentuojama lėlės bei aktoriaus emocija ir judesys. Dažnai lėlininkai, dirbdami su objektais, turi perteikti tam tikrą mintį ar temą ir tik tuomet ieško, kaip objektas gali judėti ir perteikti lėlininko idėją. 

Bet dirbant su Renaud, įdomiausia buvo ieškoti judesio, kurį diktuoja pati lėlė ar objektas, stengiantis „neprimesti“ savo idėjos, kaip turėtų judėti objektas. 

Tai buvo sudėtinga ir įdomi kelionė. Jaučiuosi įgijęs vertingos patirties“, – dalijasi aktorius Vytautas Kairys.

Spektaklyje veikia Agnės Jablonskytės ir Gintarės Radvilavičiūtės kurtos marionetės. Su šia elegantiška, tačiau ir įnoringa lėlių rūšimi – marionetėmis – Klaipėdos lėlių teatro aktoriai jau susidūrė, kurdami marionečių spektaklį „Karvė yra meilė“. 

Vis dėlto lėlininkė M. Mikalauskaitė-Baužienė pastebi, kad šiame spektaklyje marionečių valdymas kiek paprastesnis, o ir veikimo principas visai kitoks: „Spektaklyje „Bučiuojant pelenus“ svarbesnė personažo-marionetės emocija, gyvenimo istorija, aktorių santykis į šią istoriją ir aktoriaus santykis su marionete. 

Tad procesas ir patirtis visai kitokia. Kaip ir spektaklio forma. Nors šio spektaklio marionetės yra paprastesnio valdymo, bet anaiptol ne lengvesnio suvaldymo. 3 ar 4 siūlelius sunku stabilizuoti, reikia atrasti marionetės svorio centrą, taip pat ir natūralią kūno padėtį. 

Paimti naują kūną, naują sielą ir suteikti jai gyvenimą yra didelė atsakomybė. Įgyvinti ją savo emocijomis, išgyvenimais yra labai jautru ir trapu. 

Tad aš labai džiaugiuosi turėdama galimybę prisiliesti prie kiekvienos gyvenimo istorijos ir tapti jos dalimi.“

Jaunimui ir suaugusiesiems skirto spektaklio „Bučiuojant pelenus“ premjera – paskutinį rugsėjo savaitgalį Klaipėdos lėlių teatre. 

Spektaklio kompozitorius – Arturas Bumšteinas, šviesų dailininkas – Vilius Vilutis, prodiuserė – Agnė Pulokaitė, techniniais scenografijos sprendimais rūpinosi Aušra Bakanaitė ir Gintarė Radvilavičiūtė. 

Spalio 10–20 d. ir lapkričio 5–7 d. „Bučiuojant pelenus“ bus pristatytas Lietuvos kultūros sezono programoje Prancūzijoje, „Le Mouffetard“ teatre Paryžiuje ir „TJP Centre Dramatique National“ Strasbūre. 

Spektaklį finansuoja Lietuvos kultūros institutas, Klaipėdos miesto savivaldybė, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos pirmininkavimas Europos Tarybos Ministrų komitetui, Prancūzų institutas Lietuvoje. Bilietus platina www.bilietai.lt.