Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (704)

Taigi šiandien toliau su Vida Sake „ausime“ gobelenus buvusioje jos dirbtuvėje S. Daukanto g. name. Meno vertintojai teigia: tiek vienas žmogus išvis nesugebėtų sukurti, kiek nuveikė Vida.

Jos didžiuliai gobelenai buvo Klaipėdos gimdymo namuose, Jūrų muziejaus bibliotekoje ir kontoroje, Juknaičių ūkio bibliotekoje, Elektrėnų restorane, „Lino“ poilsio namuose, „Palangos“, Palangos „Neringos“ sanatorijose, Klaipėdos „Lūgnės“ viešbutyje ir kt.

„Rankas susibadydavau iki kraujų“

Paklausta, kurį kūrybinį laikotarpį šiandien p. Vida laiko „kiečiausiu“, nė nemirktelėjusi pripažino:" Žinoma, jaunystės. Tuomet idėjos, sumanymai tiesiog, kaip šiandien sakoma, rovė stogą.

„Dailės“ kombinato užsakymų pasiūlymų nestigo. O „statyti“ savo gyvenimą troškimų irgi nestokojau. Kad ir drabužių spintai, padoresnei kėdei, virtuvės rakandams įsigyti reikėjo pinigų. Kaip tų užsakymų nesistversi? Nors ir abejodama „apžioti“ įsipareigodavau. O tuomet jau darbas iki kruvinų rankų", - neslėpė tekstilininkė.

Kai išgirstame banalų posakį - menas reikalauja aukų, beveik nesuklūstame arba ir visai praleidžiame pro ausis. Nes juk nežinome, kad dirbančiam skulptoriui gali ant kojų užsiristi akmens luitas ir tą koją sugurinti, nelabai įsivaizduojame, kaip jau ten raizgydama, mazgydama gali susibadyti, susikruvinti rankas, kai matai tik nuostabų spalvų derinį, kompoziciją jau ant sienos...

Taigi menas, reikalaujantis aukų, turi ir daug paslapčių. O kur dar kūrybinės kančios, irgi taip banaliai skambančios.

Paklausta, kiek užtrukdavo procesas „nuo-iki“ - austi, mazgyti gobeleną, kiek abejodama Vida sakė: „Įvairiai. Juk, kai imiesi darbo, reikia apžiūrėti erdves, kuriose bus įkurdintas gobelenas. Paspėlioti, kaip jis atrodys saulei šviečiant ar prieblandoje. Kaip regėsis ir iš kurių erdvių perspektyvos. O tada jau imiesi eskizų. Juos pateikti reikėjo meno tarybai“, - aiškino p. Vida.

Be kita ko, ji daug išmaniusi ne tik įvairaus meno sferose. Išmanė ir apie tapybos, grafikos, taip pat ir tekstilės „santykius“ su erdvėmis.

Kartais gobeleno darymas „nuo-iki“ užtrukdavo, kartais devynių mėnesių ar metų pakakdavę...

Ką reiškė „Aš visai kalioše“?

Dažniausiai tokius pareiškimus „skelbdavo“ į tekstilininkės dirbtuvę viesulu įsisukęs skulptorius Lionginas Alfonsas Garla, su kuriuo p. Vida, nepaisant ūmaus jo charakterio, gerai sutarė.

Ir tai visai nereiškė idėjų stygiaus ar kūrybinių kančių pertekliaus. Tai reiškė, kad nebeturįs už ką duonos pirkti.

„Alfa nebuvo išimtis - į kaliošus patekdavome dažnas mūsų. Uodegą pabrukęs spūdini pas kurį nors “pridavusį„ užsakymą ar pardavusį paveikslą skolintis“, - neslėpė p. Vida.

Kaip tie „kaliošai“ atrodė, puikiai žinojau iš priešais mano buto Turgaus g. langus gyvenusios talentingos keramikės Sigutės Talandytės. Ne, ji neatviraudavo. Gyvendama, galima sakyti, atsiskyrėlės vienišės kiautelyje, ji retai tepasirodydavo „menininkų kolonijoje“ S. Daukanto g. 9. Nebent po kokios bendros klaipėdiečių dailininkų parodos jos aptarti atkakdavo. Prisiklausiusi meno gerbėjų liaupsių dėl kokio „Šakalinio“ parodoje, aptariant trigrašio nekaišiodavo. Nebent pakuždėdavo kolegai, kas jai ir dėl ko patiko. Gal ir Vida tų kuždesių yra sulaukusi.

O pati Sigutė labai sunkiai vertėsi. Dar nebuvo turtuolių su pilimis, keramika nebuvo paklausi interjerams, eksterjerams. Tik kartą prie Turgaus g. kampo susitikus ir pakalbintai jai išsprūdo: „Susiruošiau duonos nusipirkti, tai kad kišenėje net grašių neturiu“, - juokėsi.

„JŪRŲ VĖJAI“ buvo įkurdintas Jūrų muziejaus bibliotekoje.

Jau nebepamenu, ar tuomet dar kapeikomis, ar jau centais rokavomės, įbrukau kažkurio pinigo kupiūrą. Nenorėjo priimti, kratėsi, bet nusileido, matyt, priėmusi kažkokį sprendimą.

Visai netikėtai, kai savo 38 kv. m butuke, pasidavus arkų kapojimo madai, prisikirtau jų ir aš bent kiek erdvėms praplatinti, jų apžiūrėti užsuko Sigutė. Bedė į vieną pasakydama: „Va čia.“ Neturėjau supratimo, apie ką ji. Už keliolikos minučių atitempė keraminę obuolių girliandą, kuriai kaip tik tiko vieta virš arkos virtuvėlėje.

Klausiu, kiek turėčiau susimokėti? „Nieko. Tą girliandą buvo užsisakiusi viena ponia. Jai ji nepatiko todėl, kad obuoliai ne raudoni“, - kiek sarkastiškai išdaužė. O man - net labai prie širdies. Ir prie arkos, kurią įrėmino toji girlianda.

Praėjo jau daug metų, o Sigutė, išsikrausčiusi į kažkokią trobelę miškuose prie Druskininkų, vis dar linkėjimus per ką nors atsiunčia... Tuo pačiu atsakau ir aš. Ir vis neprisiruošiu nukakti į jos dabartinį gyvenimą ir kūrybą. Truputį nuklydau. Bet juk prie tos temos - „visai kalioše“...

Anonsas

Kitą penktadienį - atmosfera S. Daukanto g. 9 Vidos Sakės akimis ir jausmais. Kokie principai vyravo „Dailės“ kombinato meno taryboje, priimant užsakymų eskizus, o vėliau - vertinant jau atliktą darbą, V. Sakės sukurtų gobelenų likimą ir daug ką kita - būsimose „Akvarelėse“. „JŪRŲ VĖJAI“ buvo įkurdintas Jūrų muziejaus bibliotekoje. „PAVASARIS“ dabino Juknaičių ūkio biblioteką. „VAKARAS“ puošė Anulėnų ūkio kontorą. „SKRYDĮ“ įsigijo „Lūgnės“ viešbutis, o gobeleną „Regata“ (vilna, linas) - dar LTSR dailės muziejus.