Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (702)

Sakralinė tematika

Kai dar nebuvo atėjusi mada visiems lėkti į bažnyčias, V. Pinkevičiaus kūryboje jau radosi sakralinės temos. Viena didelių gabaritų drobė man buvo labai prie širdies, bet ją įsigyti „netempė“ biudžetas. Kaip apsidžiaugiau, kai tą drobę aptikau draugų bute. Visada galėjau ir galiu ją pamatyti, kai to pareikalauja vidinė būsena. Kadangi abi seserys - Felicija ir Irena Kačenauskaitės niekados neslėpė savojo katalikiško tikėjimo, Felicijos pasiteiravau, ar tik ne jų įtaka buvo Pinkevičiui bristi į tas sakralines temas. „Vidas nebuvo iš tų žmonių, kurie “raunasi„ į bažnyčią. Jo bažnyčia buvo jo viduje. Bene tris kartus skaitė Bibliją, gilinosi į Senąjį ir Naująjį testamentus. Manyčiau - iš ten ir parėjo tos sakralinės temos“, - sakė F. Kačenauskaitė-Pinkevičienė.

Kurso draugo vertinimas

Išskirtinio talento tapytojo J. Vosyliaus, kurso draugo, V. Pinkevičiaus darbų vertinimas: „Kas buvo jo dirbtuvėje, sukrėsti ir apstulbę matė - čia visas jo gyvenimas, jo dienos ir naktys, mėnesiai ir metai. Čia jo gaiva, rankos ir širdis tarp tūkstančių gilių, prasmingų, ryškių, spalvomis žėrinčių tapybos drobių, dešimčių tūkstančių meistriškų, puikios plastikos ir turinio piešinių. Kūrinių, pripildžiusių beveik visą jo dirbtuvės erdvę ir įelektrinusių orą…“

Apytikris dosjė

Vidas Pinkevičius gimė 1949 m. lapkričio 9 d. Gruzdžių miestelyje, Šiaulių rajone. 1968-1973 m. studijavo freską ir mozaiką Vilniaus valstybiniame dailės institute pas profesorę Sofiją Veiverytę. 1973 m. atvyko gyventi į Klaipėdą. Čia visą tolesnį gyvenimą dirbo pedagoginį darbą - dėstė tapybą Adomo Brako dailės mokykloje. Dailininkas mirė 2012 m. balandžio 12 d. Klaipėdoje. V. Pinkevičius nuo pirmųjų dienų aktyviai įsitraukė į meninį uostamiesčio gyvenimą. Klaipėdiečiai dar atsimena M. Mažvydo alėjoje garsiąją vaikų kavinę „Du gaideliai“ su nusidriekusiomis eilėmis norinčiųjų papietauti su vaikais. Jos sienas puošė V. Pinkevičiaus kartu su tapytoju monumentalistu Juozu Vosyliumi sukurtos freskos (privatizavus pastatą, freskos buvo uždažytos). Mažėjant sieninės tapybos užsakymų, dailininkas perėjo prie molbertinės tapybos. V. Pinkevičius buvo surengęs per 50 personalinių parodų, jo darbų yra įsigiję Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos, JAV, Olandijos, Rusijos, Vokietijos, Švedijos, kitų šalių kolekcininkai. V. Pinkevičiaus kūrybos palikimą, kurį sudaro šimtai drobių, piešinių ir eskizų, saugo dailininko našlė grafikė Felicija Kačenauskaitė-Pinkevičienė. Buvęs vienas ryškiausių Klaipėdos menininkų, V. Pinkevičius pasižymėjo neįtikėtinu darbštumu. Pasak F. Kačenauskaitės-Pinkevičienės, „su juo buvo taip ramu, toks kasdienis ritmas - darbo diena ar sekmadienis, lietus ar sniegas, šaltis ar kaitra“.

Dirbtuvės kalinys

Menotyrininkės Kristinos Jokubavičienės įžvalgos: „Kūryba Vidui Pinkevičiui buvo ir džiaugsmas, ir kančia, ir išsilaisvinimas. Nuolatinis darbas, uždaras gyvenimo būdas, apsiribojęs namais, mokykla ir dirbtuve, profesinis sąžiningumas davė išskirtinį rezultatą. Kolegos jį juokais vadindavo dirbtuvės kaliniu, tapybos atsiskyrėliu, gyvenimo asketu ar dailės misionieriumi. Jo stulbinantis darbštumas, piešinio raiška ir spalvos jėga kėlė pagarbų susižavėjimą. Pasak tapytojo Aloyzo Stasiulevičiaus, V. Pinkevičius “tarnavo Tapybai lyg ištikimas riteris. Nesimetė į eksperimentus ir todėl neprarado mokyklos, meistrystės. Atkakliai siekė aukščiausio rezultato, padarė viską, kad maksimaliai išskleistų savo talentą."