Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (690)

Man atrodo, jame yra buvę VISI Lietuvos gyventojai. Netgi buvusieji, šiandien išsibarstę visoje planetoje.

Nors Lietuvos jūrų muziejus savo gyvavimą skaičiuoja nuo 1979 m. liepos, tačiau kurtis jis pradėjo žymiai anksčiau. O kaip - mažai kas bežino. Nes ir daugelis liudininkų jau TENAI.

Pradžių pradžia

Kai 1973-1976 metais dabar jau šviesaus atminimo žurnalisto Vytauto Bajoro, nušviesdavusio miesto statybas, klausdavome, kas vyksta Kopgalyje, jis tik paslaptingai šypsodavosi ir sakydavo: „Ne jūsų reikalas. Ir niekieno reikalas.“ Tuomet svarstydavome: gal kokį karinį objektą toje Smiltynėje renčia?..

Dabar iš metų aukštumėlės galvoju: kiek Klaipėdoje žmonių žinojo apie „legalią-nelegalią“ Jūrų muziejaus statybą? Tikrai daug. Bet skundikų neatsirado nė vieno. O 1979 m. liepos 28 d. įvyko didinga Jūrų muziejaus atidarymo ceremonija, į kurią tarsi į atlaidus plūdo ne tik klaipėdiečiai, bet ir šimtai žmonių iš visos Lietuvos.

Pastatėlis Herkaus Manto g.

Praeidamas pro Herkaus Manto g. 14-ąjį namuką dabar jau šviesaus atminimo Jūrų muziejaus direktorius Aloyzas Každailis nesusiturėdavo jo nepastuksenęs. Jam šis pastatėlis buvo šventa vieta, nors ir labai sunkiai sekėsi jį remontuoti.

„Remontininkai - girtuokliai, darbų vykdytojas - melagis“, - šypsodamasis yra pasakojęs tuomet Kraštotyros muziejaus Jūrų skyriaus vedėju tituluotas A. Každailis.

O tada labiau norėjosi turbūt verkti, o ne šypsotis: kol remontininkai leisdavo sau visai neateiti į darbą, o ir atėję dažniausiai stikliukus „į sveikatą“ kilnodavo, jau virė paruošiamieji muziejaus ekspozicijos darbai.

Pirmajame aukšte - laivybos istorija nuo seniausių laikų iki šių dienų, antrajame buvo planuojama įkurdinti locmano Felikso Rimkevičiaus surinktų kriauklių kolekciją.

Buvo galvojama ir apie pirmųjų specialistų - biologo ir ichtiologo - viliones: iš Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto pavyko prisikviesti Eugenijų Buivydą, Algirdą Stankevičių. Bet tai buvo vėliau, kai Kraštotyros muziejaus Jūrų skyrius jau egzistavo. O jam atidaryti, galima sakyti, rengėsi vienas A. Každailis - pats vadovas, pats ir darbininkas, ir krovikas. Tiesa, smulkiems techniniams darbams moksleivių buvo prisiviliojęs. Štai ir visa Jūrų skyriaus kūrimo komanda.

Australietiškojo trimito duženos

Nenumaldomai artėjo skyriaus atvėrimo diena - 1971 m. liepos 11-oji, per Jūros šventę.

„Viskas strigo, viskas vėlavo. Paskutinį vakarą prieš atidarymą kabinete karpiau etiketes prie eksponatų. Ir... girdžiu baisiausią žvangesį, bildesį. Vitrinų projektuotojui netiksliai apskaičiavus konstrukcijų atsparumą, sugriuvo lentynos. Sudužo Felikso Rimkevičiaus kriauklių kolekcijos pasididžiavimas - australietiškasis trimitas“, - yra pasakojęs A. Každailis.

Kriauklių savininkas - pažaliavęs, Jūrų skyriaus vedėjas - perbalęs. Na, susipakuos atgal kriaukles į dėžes, ir ką rytoj pamatys lankytojai? Bet F. Rimkevičius kriauklių nesusikrovė, o baigė dėlioti į vitrinas. Muziejukas duris lankytojams atvėrė, - kaip ir buvo numatyta.

Šia vamzdžių raizgalyne vanduo iš jūros patenka į muziejų.

Nustebino lankytojų gausa

Kraštotyros muziejaus Jūrų skyrius lankytojų gausa pranoko visus lūkesčius:atvykstantieji į Klaipėdą pirmiausia ieškodavo Herkaus Manto g. 14-ojo namo. O ypač jaunieji klaipėdiečiai kasdien atbėgdavo pasižiūrėti, kas tame muziejuke naujo.

„Toks ir buvo tuometinio Klaipėdos vadovo Alfonso Žalio sumanymas - sudominti. O jau paskui imtis ir grandiozinio darbo Kopgalyje“, - tarsi antspaudą uždėdamas kadaise kalbintas tvirtino A. Každailis.

Startinis penketas

Muziejaus statybos startiniam penketui Aloyzas Každailis priskyrė architektą Petrą Lapę, restauracinių dirbtuvių vadovą Algirdą Aukštuolį, restauratorius Laimą ir Vytautą Šliogerius, save ir, žinoma, Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininką Alfonsą Žalį. Miesto vadovas A. Žalys buvęs ir žaidėjas, ir komandos treneris.

Kiek reikėjo išradingumo, fantazijos, kad visa tai, kas sumanyta, virstų tikrove. Projektai gulė ant stalo, tačiau jiems įgyvendinti, atrodė, gyvenimo nepakaks.

Visų pirma tvirtovę Kopgalyje reikėjo išminuoti, nes ten buvo dar vokiečių suslėptų šaudmenų, artilerijos sviedinių saugyklos. Gal jos buvo papildytos ir sovietinės armijos „bojepripasais“, kai čia pat buvo pasienio užkarda.

Iškviesti išminuotojai paskėsčiojo rankomis, tuo viskas ir baigėsi. O norint pradėti statyti architekto P. Lapės suprojektuotą akvariumo pastatą visų pirma reikėjo išvalyti tuos pavojų slepiančius griuvėsius. P. Lapė autokranininkui sukonstravo šarvuotą kabiną. Reikia įsivaizduoti, kokia turėjo būti komanda, kad savo fantazijomis, įkarščiu apkrėstų ir kitus statybų dalyvius... Kad jie, net rizikuodami gyvybe, ryžtųsi tokiems „eksperimentams“.

Ekskavatorininko išraustus artilerijos sviedinius ar šaudmenų dėžes neutralizuoti jau rasdavosi specialistų...

Muziejų projektavo už dyką

Šiandien jau Lietuvos nepriklausomybės metais gimę architektai, už nemažus pinigus projektuojantys „šuns būdas“ ar „slovikus“ klaipėdiečiams gyventi, nė už ką nepatikėtų - P. Lapė už Jūrų muziejaus projektą negavo nė rublio. Nepaisydamas to, dešimt metų P. Lapė sėdėjo prie muziejaus brėžinių.

Ilgai svarstė architektas su tuometiniu miesto vadovu A. Žaliu, kur galėtų stovėti Jūrų muziejus. P. Lapė, beje, pirmasis iš civilių įsibrovęs į Klaipėdą dar 1945 m. sausį, pasiūlė Kopgalio švedų tvirtovę. Jūrų muziejų analogų SSRS nebuvo. Ir „gūglų“ nebuvo. Nė kokios nors literatūros...

Architekto brolis, gyvenęs JAV, atsiuntė Bostono muziejaus-akvariumo nuotrauką. Įžvalgiam ir sumaniam P. Lapės protui tai buvo labai vertingas „sufleris“. Pirmiausia jis sumojo - vanduo į muziejaus baseiną turėtų patekti tiesiai iš jūros. Sąlygos atrodė tinkamos, bet pastatyta vandens pumpavimo stotis buvo sugriauta po pirmosios audros.

„Prisimenu netikėtai naktį prasidėjusią audrą. Iš pat ryto uždusę - ir aš, ir Alfonsas Žalys - atlėkėme pasižiūrėti, kokie audros padariniai. Visos mūsų pastangos buvo nuplautos... Stotį aptikome už beveik trijų kilometrų“, - kadaise patirtą nesėkmę ir kartėlį prisiminė dabar jau šviesaus atminimo inžinierius architektas P. Lapė.