Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (682)

1954 m. gruodžio 31 d. Aldona Kretingoje ištekėjo už Antano Donelos. Ten ir gyveno dvejus metus kruopščiai, atrodo, prižiūrima anytos nuo Kartenos. Po poros metų abu jaunavedžiai apsisprendė kraustytis už, kaip sakoma, jūrų, marių.

Smiltynės g. 18-asis namas jau pokariu statytas. Nors lyg ir iškristų iš tarpukario paveldinių namų istorijų, tačiau aplenkti šio namo tikrai negalėjau. Nes Donelų šeimos, išauginusios tris dukras - Loretą, Ritą ir Vilmą, saga - tiesiog pokarinio Smiltynės gyvenimo, labai atšiauraus gyvenimo, atspindys.

Siekė mokslų

Apie tą atšiaurų gyvenimą, kam įdomu, jau rašyta ciklo ankstesnėse dalyse. Galite susirasti. Ne tik Donelų šeimai jis buvo atšiaurus: ūkai, rūkai, štormai, uraganai, užšalusios Kuršių marios, kai reikia gimdyti ar ką kelti į kitą krantą laidoti. Dar 1968 m. kovo 8-ąją aplinkybės sukrito taip, kad Aldonos Donelienės pasimirusią mamą teko į Akmenę lydinčiai procesijai per Kaliningradą dangintis. Oi, visokių cūdų toje Smiltynėje gyvenantys patirdavo...

Bet tai visai neatkratė Donelų dukterų - Loretos ir Vilmos - savo ateitį kurti toje pačioje Smiltynėje. Tik Rita, taip jau susiklostė, gyvena žemyne, o ne pusiasalyje. Mat rinkosi studijas tuometinėje Žemės ūkio akademijoje. Baigusi mokslus, važiavo dirbti į Ramučių tarybinį ūkį.

Kai dabar taip baisimės kolchozais ir sovchozais, teisybės dėlei reikia pripažinti, - įvairių jų būta. Tuose, kuriuose valdžia ne tik sau naudos žiūrėjo, bet ir žmonėms stengėsi, nieks dėl vergijos nerypavo.

Rita į Ramučius atvažiavo „ant gatavo“ - darbo vieta, butas. Taip ir susiklostė, kad tenai, o ne Smiltynėje kaip kokia guboja šaknis suleido. Tą dieną, kai kalbėjausi su A. Doneliene, ji kaip tik buvo atbildėjusi mamos lankyti.

Valentinas Gvozdevas baigęs mokslus gyvenimo kelią pradėjo „Baltijos“ laivų statykloje. Nors seniai jau ten nebedirba, laivų modelius tebekonstruoja - savo malonumui.

Dvi dukterys nusėdo Smiltynėje

Na, o Loreta su Vilma įsikūrusios vos per kelis namus nuo buvusios miškų ūkio kontoros, kurioje iki šiol mama tebegyvena.

Kaip atsikraustė 1956 m., taip ir tebegyvena. Tiesiog pavydėtinas pastovumas... Manau, ir prisirišimas: tame nameliuke iščiūčiuotos dukrelės. Jame dirbo, žemyniniu papročiu drauge ir daržus puoselėjo, gyvulius augino.

1989 m. dėl onkologinės ligos pasimirusiam sutuoktiniui, regis, priekaištų neturėjo. Nebent tiek - ne nuosavo ūkelio žmogus buvęs. Labiau skaičių poeziją mėgęs. Ir, kaip jau ankstesnėse „Akvarelėse“ minėta, - tvirčiau prie knygų, teatrų ir fotoaparato prisirišęs. Bet tai kur kas geriau, nei butelį alkoholio ant stalo pasistatęs...

Sako, kad šeimos modelį vaikai atkartoja, kurdami savuosius. Tai štai - lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Vilma Donelaitė-Gvozdevienė, gyvenanti už kelių namų nuo mamos, irgi visai ne paveldinėje viloje, o sovietmečiu statytame gyvenamajame name, visai panašiai, kaip ir jos tėveliai, su sutuoktiniu tas pačias knygas skaito, jas aptarinėja. O su būsimuoju vyru, „Baltijos“ laivų statyklos inžinieriumi, esperanto kalbos besimokydama susipažino.

Tokių jūros nugludintų akmenukų Baltijos pakrantėje gali rasti kiekvienas. Bet juos išdabinti piešiniais ne kiekvienas terliotųsi. O tai - vienas iš Gvozdevų šeimos pomėgių. Vilmos DONELAITĖS-GVOZDEVIENĖS archyvo nuotr.

Buvo tokia utopija - išmoks visas pasaulis esperanto ir galės puikiai susikalbėti, kad ir kokiame krašte būtų. Tos esperanto daug kas griebėsi, nes tai buvo galimybė megzti ryšius užsieniuose. Nežinau, kiek tos kalbos klubeliai buvo paplitę pasaulyje, bet vadinamajame soclageryje esperanto mokytis tikrai buvo populiaru. Ir susirašinėti.

Na, panašiai buvo ir su šachmatų klubais, kai šachmatininkai laiškais šachus ir matus dalino. Jeigu kas dar pamena šviesaus atminimo prelatą Bronių Burneikį, dėl Marijos Taikos Karalienės bažnyčios statybos „tiurmoj“ nepelnytai kalėjusį, tai jis, susirašinėdamas su šachmatininku iš Vokietijos, sugebėjo mokytis varpų liejimo technikos. Ją puikiai pritaikė Kadagynėje, jau grįžęs iš įkalinimo vietos ir vėl paskirtas Marijos Taikos Karalienės bažnyčios klebonu...

Taigi, Vilma su Valentinu Gvozdevu sukibirkščiavo jachtoje „Aušra“, priklausiusioje minėtai „Baltijos“ laivų statyklai. Jachtos komandoje ir buvo Valentinas. O paskui ir kelionės jachta. Ak, tos jachtos, tokia prabanga ir retenybė galėti ant jos denio vėjo pagaudyti. Nežinau, kuris pirmas labiau širdį pravėrė. Bet rezultatas - vedybos.

Juk žinome, kaip mūsų gyvenimai keitėsi. Perversmai vyko ir „Baltijos“ laivų statykloje. Valentinas seniai nebe laivų inžinierius ir ne konstruktorius. Tačiau jis juos konstruoja. Pačius įvairiausius modelius, pradedant kurėnu. Gvozdevų namuoe tie modeliai pastatyti garbingose vietose. Vienas dalykas tuos modelius matyti Nyderlandų gyvenamuosiuose namuose ir visai kas kita regėti ne masinės gamybos pirktinius, o savo rankomis darytus. Su tikra smiltyniška meile ir pagarba tiems laivams. O sykiu - jūreivio profesijai ar amatui.

Juk dabar jūrininkams nebesimeldžiama. Klūpoma prie elektronikos. Kaip sakoma - progresuojame. Tik kartais dėl pačių įvairiausių priežasčių pagalvoju: lyg ir progresuojame, bet kiek tame progrese esti regreso? Tačiau tai - visai ne „akvarelinė“ tematika...

Taigi, Gvozdevų bute puikiai sugyvena ir laivų modeliai, ir knygos. Ir dar - jūros nugludinti akmenukai, padabinti man nežinoma technika. Ant tų akmenukų ir visai didokų jų šmotų esu tapiusi, klijavusi pajūrio augmenijos. O matyti smiltyniškių namuose padabinti visai kitaip. Neišsiklausinėjau. Nes žinau, kad aprėpti neaprėpiama neįmanoma. Man atrodo, Gvozdevai - vietą po saule suradę žmonės. Smiltynėje.

Lankydamasi Smiltynės 18-ajame name, buvusioje miškų ūkio kontoroje, išsiteiravau ir apie Donelų dukterų likimus. A. Donelienė išdidžiai pareiškė turinti aštuoniolika atžalų. Jas ir laikanti didžiausiu užgyventu turtu. Bet apie tuos turtus - kitą savaitę.