Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (677)

Įdomu tai, kad kurhauzas Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininko Alfonso Žalio laikais, kaip ir daugelis po II pasaulinio karo išlikusių nesugriautų paveldo namų, buvo rekonstruotas, restauruotas. Kiek jame liko autentikos, galėčiau tik spėlioti. Bet kažkiek liko.

Tai štai - prieškariniam ir pokariniam kurhauzui šiemet kaip ir 120 metų jubiliejus. Koks jo tolesnis likimas - tik ateitis pasakys. O šiandien jame dar pasižvalgysime Montvilų šeimos pagrandukės Janinos Montvilaitės-Gudauskienės akimis.

Kita Smiltynės epocha

1959 m. gimusi Janytė augo jau visai kitoje epochoje. Ne tik kurhauzo žmonės buvo bent kiek atsitiesę nuo per karą ir pokariu patirtų stresų, šeimų išsiskyrimo ir išsibarstymo dėl tremčių ir emigracijos, iš dalies - dėl Stalino saulės šviesos tremčių baimių.

Juk jau karaliavo „kukurūznikas“ Nikita Chruščiovas. Ne, ne, kukurūzų auginti smiltyniškiai nepuolė. Beje, ir visa Lietuva totalinio kukurūzų auginimo vajaus išvengė. Pasak Lietuvos kompartijos „generalisimui“ Antanui Sniečkui artimos aplinkos teiginių, jis turėjęs gerus patarėjus, išmaniusius žemės ūkio reikalus. O ir pats juk buvo ūkininkų vaikis. Tad bulvių laukai nebuvo aparti kukurūzams auginti. Šia kultūra „puošėsi“ tik pakelės tam atvejui, jeigu kokia komisija iš Maskvos užgriūtų. Dronų juk dar nebuvo, komisijų „kukurūznikais“ irgi niekas neskraidino...

Gal kurhauze gyvenę Montvilai ir sunkiai dukreles augino, bet, pasak Janinos, joms tikrai nieko nestigo. Janinos MONTVILAITĖS-GUDAUSKIENĖS archyvo nuotr.

Tad ir smiltyniškai, kaip ir anksčiau, nedideliuose daržų sklypeliuose bulves savo reikmėms, o ne kukurūzus augino.

1959 m. naują epochą Smiltynei žymėjo ir keltas. Jau ne dvi baržos, sujungtos trosais ir apdengtos lentgaliais, o specialiai statydintas Klaipėdą su jos dalimi - Smiltyne - per marias jungti. Tai tuo naujuoju keltu Janytė spalio mėnesį krikštatėvių buvo plukdyta į Kristaus Karaliaus bažnyčią krikštyti. Juk toji viena iš beveik 40 įvairių religinių konfesijų bažnyčių ir tebuvo likusi. Na, dar cerkvė - buvusi sinagoga...

Trys... mamos

"Mano vaikystės tikrai niekas netemdė. Gal tėvai ir turėjo sunkumų, dirbdami keliuose darbuose. Bet aš to tikrai nejutau, nes ir maisto pakako, ir aprengta, papuošta buvau. Kaip ir mano vyresniosios sesės.

Galiu tik pasigirti - turėjau tris mamas: toji, kuri mus labai skaniai maitino, pyragus, sausainius kepė, dabindavo, vyriausioji sesė Birutė mane pasivaikščioti tempdavo, o Nijolė, kai jau pradėjau lankyti Smiltynės pradinę mokyklą, padėdavo pamokas ruošti.

Janina Montvilaitė krikštyti į Klaipėdos bažnyčią buvo plukdoma jau naujai pastatytu keltu.

Kai į penktąją klasę 4-ojoje vidurinėje keltu plaukdavau, ten kokia atsilikėle moksluose visai nesijaučiau. Mokytojas Paulikas, griežtas, bet teisingas, buvo visai neblogus pamatus paklojęs. O sesė Nijolė juos dar sutvirtino", - išpažino p. Janina.

Nors su Smiltynės mokykla pažintis prasidėjo visai nekaip...

Bausmė - stovėti kampe

Kai Janytei buvo penkeri, ji su dar dviem kaimynkom iš kurhauzo nutapeno ant užšalusių marių. Gal pro mokyklos langus pamatęs, gal kur pro šalį ėjęs mokytojas „nurinko“ mergičkas nuo ledo, atsivedė į mokyklą ir pastatė klasės kampuose. Pamoka ir ikimokyklinukėms penkiametėms, ir kitiems mokinukams - kad ir apledėjusios tos Kuršių marios, bet lipti ant tų ledų nevalia.

Janytė puikiai įsidėmėjo tą pamoką kampe, nusigręžus į sieną. Bet dėkinga už ją iki šiol. Ir penkiametė ant mokytojo egzekutoriaus nepyko, - suprato pelnytai tame kampe riogsanti.

„Ir apskritai Smiltynėje augome kaip kokios gubojos - be ypatingos tėvų priežiūros. Nei kas iš kurhauzo vaikų nuskendo, nei kokių ypatingų eibių prisikrėtė“, - vaikystę Smiltynėje apibendrino J. Montvilaitė-Gudauskienė.

Jūros šventės laukimas

Oi, kaip smiltyniškiai vaikai laukdavo Jūros šventės... Ne tiek visokių laivų paradų Kuršių mariose, kiek gausybės ledų pardavėjų vežimėlių Smiltynėje.

„Per Jūros šventę Smiltynę užplūsdavo minios. Tai atitinkamai pasistengdavo ir Klaipėdos prekybininkai, - kad limonado, ledų, visokių kringelių pakaktų. Jūros šventei stengdavomės kapeikų, o kartais ir rublių prisitaupyti svajonių ledams. Puikus taupymo šaltinis buvo pliažai po audros, o ir šiokių tokių potvynių bei atoslūgių. Tuomet jūros nuskalautos saulėje sužibėdavo iš pliažininkų kišenių, terbelių išbyrėjusios kapeikos. Su kurhauzo draugėmis, o kartais ir sesutėmis, žinoma, jas susirinkdavome. Ir laukdavome tos Jūros šventės su gausiais ledų vežimėliais“, - nerūpestingos vaikystės Smiltynėje įspūdžius pasakojo ponia Janina.

Taip atrodė baliukas kurhauzo „komunalkėje“ po krikšto ceremonijos.

1973 m., kaip ir kitos kurhauzo šeimos, Mantvilai išsikraustė į žemyną. Butas buvo skirtas Naujakiemio gatvėje. Janinai jau buvo keturiolika. Nebereikėjo vandens kibirais į trečią aukštą tempti, nebereikėjo malkomis rūpintis ir jas iš sandėliuko nešioti... Šiltas ir šaltas vanduo, ak, vonia. Irgi savotiškas rojus.

Bet mielesnis, kur kas mielesnis buvo tas Smiltynės - su pušynais, beržynais, grybais, tėvo sumeškeriotomis žuvimis.

Janina buvo ir yra tikra smiltyniškė. Nesvarbu, kad ne prieškarinė. Kaip ir daugelis įvairiomis aplinkybėmis Smiltynėje šaknis suleidusių tėvų vaikų, ji - klaipėdietė, smiltyniškė. Pokarinukė.

Kurhauzo istorijos štrichus vienos šeimos gyvenimo jame sakme baigsime kitą savaitę pasakojimu apie Brunhildą Miuler (Brunhilde Muller), kuri kurhauze su šeima gyveno iki 1940-ųjų. Tuomet, suvokiantys neišvengiamą karo grėsmę ir Lietuvoje, Miulerių šeima iš Klaipėdos pasitraukė į Vokietiją, į Veimarą. Žinoma, jie net nutuokti negalėjo, kad šis Getės ir Šilerio atminimą saugantis miestas pokariu taps Rytų Vokietijos dalimi, SSRS įtakos zona...