Klaipėdoje atgims seniausio dvaro ansamblis

Pro Sendvarį kasdien Mokyklos gatve pravažiuoja daugybė žmonių, tačiau XIV-XV a. ištakas turinčio Tilžės turgaus pašonėje rymančio dvaro teritorija anaiptol neprimena istorinio inkliuzo: aplinka ir autentiški pastatai virtę įvairiausių transporto priemonių stovėjimo aikštele su gausybe įsikūrusių įmonių. Tokia situacija kardinaliai keisis: dalį dvaro komplekso neseniai aukcione įsigiję uostamiesčio verslininkai planuoja milijonines investicijas.

Po dvejų metų Klaipėda turės naują traukos tašką su restauruotais bei atstatytais dvaro pastatais, senoviniais takais, parku, fontanu, kavine istorinės karčemos vietoje.

„Vakarų ekspreso“ skaitytojams - išskirtinis reportažas iš šio šešėlyje tūnojusio Klaipėdos istorinio relikto.

Karališkas šleifas

Pastaraisiais metais Klaipėdoje pastebima nauja tendencija: verslininkai nebesikrato senų, istorinių bei į Kultūros vertybių registrą įrašytų pastatų, jų kompleksų, kuriuos įsigyja žinodami, kad teks investuoti nemažas sumas dėl griežtų paveldosauginių reikalavimų.

Pradėti tvarkyti dešimtmečius buvę apleisti Smiltynės kurhauzas, vadinamieji Labdarybės, arba Sveikatingumo, namai Uosto g. 22, o dabar atėjo eilė ir ypatingam objektui - Sendvariui.

Mokyklos ir Tilžės gatvių kampe esanti itin įdomi savo istorija teritorija su įvairios paskirties dvaro pastatais saugoma valstybės, tačiau viešojo pažinimo erdvėje nuo pat pokario taip ir liko paraštėse.

Jau daug metų dvarvietė virto įvairiausių auto- ir motomechanikos, elektros ir kt. specializuotų paslaugų teikimo sala, nuolat prigrūsta technikos, nukabinėta reklaminėmis iškabomis, tad praeiviams ji net nesudarydavo verto dėmesio istorinio objekto įspūdžio. O be reikalo.

3,85 ha užimančioje paveldosauginėje teritorijoje yra Sendvario dvaro rūmai, trys ūkiniai pastatai ir dvejos kapinaitės. Išlikę ir dvaro sodybos parko fragmentai su kaštonų alėja, šimtamečiu ąžuolu.

Šios istorinės oazės ištakos siekia Vokiečių ordino laikus nuo 1376 m., todėl Sendvaris pagrįstai laikomas seniausiu visose Klaipėdos apylinkėse.

Pradžioje tai galėjo būti tik aptvaras, kuriame laikyti gyvuliai Mėmelburgo pilies įgulai. Vėliau šalia jo buvo pastatyti administraciniai-gyvenamieji pastatai juos aptarnavusiems žmonėms bei ūkiniai statiniai. 1402 m. toje vietoje buvo įkurtas avininkystės ūkis, kuris Klaipėdos pilies riterius aprūpindavo maistu ir kailiais.

XVII a. Sendvarį valdė Jakobas Tiede, Friedrichas Werneris. Pastarasis save kildino iš kilmingos Werner von Ursel giminės, tarp kurių būta ir Vokiečių ordino magistrų. 1723 m. buvo įkurtas naujas administracinis vienetas - Sendvario valsčius.

Jis nebuvo tiesiogiai valdomas, bet išnuomotas. Nuo 1804 m. nutarta Sendvarį išnuomoti paveldimai: dvaras atiteko pirkliui, kariuomenės tiekėjui Johnui Ruppelui. Šios giminės atstovai tapo Klaipėdos pirklių gildijos nariais.

Anot Sendvario sklypo istorinius-urbanistinius bei ikonografinius tyrimus rengusio kultūros paveldo eksperto, istoriko Kęstučio Demerecko, dvare 1807 m. lankėsi tuo metu nuo Prancūzijos imperatoriaus Napoleono Bonaparto bėgusi bei Klaipėdos rotušėje rezidavusi karališkoji Prūsijos šeima: karalius Friedrichas Wilhelmas III su ikoniškąja žmona Luize. Tuometis dvaro valdytojas, Klaipėdos pirklys bei tiekėjas J. Ruppelis karaliaus vaikams net įrengė specialų jodinėjimo maniežą.

Sendvaris garsėjo ir vienu gražiausių Klaipėdos apylinkėse parkų-sodų, kuriame Prūsijos karalius 1807 m. rusų karininkams surengė puotą.

Pokyčių kaleidoskopas

Dvaras išgyveno ne vieną istorinį laikotarpį: buvo plėšiamas, deginamas, atstatomas, vėl deginamas.

Septynmečio karo (1756-1763 m.) pradžioje, 1757-aisiais, dvare įsikūrė rusų kariuomenės dalinys, kuris sodybą apiplėšė, nuniokojo dvaro valdytojo namus ir sudegino dvare veikusią karčemą. K. Demereckas pateikia ir pikantiškų detalių: jo duomenimis, rusai išvarė 120 galvijų bandą ir prieš supleškindami karčemą iš jos rūsio išrideno 15 statinių alaus. Tuo metu dvaro ansamblį sudarė 7 pastatai, 4 iš jų buvo mūriniai. Tais pačiais metais sudeginta dvaro komplekso dalis buvo atstatyta, dabartinėje vietoje iškilo pagrindiniai rūmai.

J. Ruppelio rūpesčiu 1817 m. Sendvariui suteiktas bajoriškojo dvaro rangas. 1860-1912 m. dvaras plėtėsi, pastatyti nauji pastatai. 1875 m. Sendvaryje veikė arklininkystės ūkis ir sėklinimo stotis su dviem eržilais.

Per Pirmąjį pasaulinį karą, 1915 m., piečiau Sendvario vyko atkaklios kautynės tarp vokiečių ir rusų kariuomenių. Patrankų sviediniais apšaudyti dvaro rūmai bei tvartai buvo sudeginti, o 1902 m. dvarą nusipirkusį Antoną Conradą rusai išsivarė į nelaisvę.

Po metų grįžęs iš tremties Simbirske (dab. Uljanovskas) dvarininkas A. Conradas sudegusį dvarą pradėjo atstatinėti, tad dauguma ūkinių pastatų ir dvaro rūmai buvo atstatyti apie 1920 m.

Sendvaris ir toliau negalėjo atsikratyti karinių konfliktų magneto etiketės: vadinamojo Klaipėdos sukilimo metu 1923 m. sausio 13-14 d. lietuvių savanorių būrys staigiai įsiveržė į dvarą ir paėmė į nelaisvę 6 prancūzų kariškius, 17 policininkų, laisvanorių bei perėmė 9 kulkosvaidžius. K. Demereckas siūlo įamžinti šio, jo žodžiais tariant, didžiausio Lietuvos savanorių 1923 m. sausio 14 d. laimėto mūšio vietą atminimo lenta, skirta 100 metų jubiliejui 2023-iaisiais.

Po Klaipėdos krašto prijungimo prie Didžiosios Lietuvos šios vyriausybė siekė išpirkti strategiškai geroje vietoje buvusį dvarą su jo žemėmis, tačiau iš tėvo dvarą paveldėjęs A. Conrado sūnus Heinrichas atsisakė net derėtis. Dar daugiau: Sendvaris buvo tapęs provokiškai nusiteikusios krašto visuomenės lyderių susitikimo vieta.

Per Antrąjį pasaulinį karą Sendvaris stebuklingai beveik nenukentėjo, tad išliko dauguma pastatų, tačiau dar vieną smūgį istorinis pastatų ansamblis gavo sovietmečiu. Sendvario šeimininkai Conradai pasitraukė 1945 m. (Heinrichas žuvo 1941 m).

Buvo nugriauta, rekonstruota (išardytos konstrukcijos, kertamos angos kapitalinėse sienose ir kt.) dalis pastatų, o patys dvaro rūmai 1956 m. rekonstruoti pastatant antrąjį aukštą (restauruoti 1987-1990 m.).

Buvusios dvaro sodybos kieme įrengta aikštelė tuometei Klaipėdos autotransporto kontorai: sodybos kiemas paverstas krovos aikštele, pristatytas konteinerių, įrengtos automobilių stovėjimo vietos, dvaro teritorija sudalinta sklypais.

Iš buvusių kapinaičių beliko tik teritorijos su medžiais: nebėra nei antkapių, nei tvorelių ar kitokio paveldo. Toje vietoje, kur buvo vienos iš kapinaičų (kita versija - koplytėlė), nuo seno turgaus dienomis prekiauja žmonės: pardavinėja ant žemės padėtus įvairius senus, nebenaudojamus rakandus.

Dvarvietės renesansas

Šiuo metu buvusio dvaro paveldosauginė teritorija - tai trys sklypai, turintys skirtingus savininkus. Didžiąją dalį dvarvietės su pagrindiniais dvaro rūmais, dviem autentiškais ūkiniais pastatais, buvusio parko fragmentu neseniai įsigijo Klaipėdoje registruota UAB „Augama“.

Jau yra atlikti bei įdomių radinių pateikę teritorijos archeologiniai tyrimai, skirtingų istorikų parengti du istorinės-urbanistinės raidos, ikonografiniai tyrimai, kultūros paveldo tvarkybos darbų projektiniai pasiūlymai, kuriems jau pritarė Kultūros paveldo departamentas ir išdavė tvarkybos darbų projektavimo sąlygas.

Minėtos bendrovės direktorė Jūratė Kazbaraitienė „Vakarų ekspresui“ pasakojo, jog pagrindinis siekis yra atgaivinti istorinę dvaro dvasią bei atverti sklypą visuomenei.

„Vaizdas, kurį matome dabar, tikrai pasikeis: nebeliks tos gausybės transporto priemonių. Bus restauruoti autentiški pastatai, išsaugoti visi buvusio dvaro parko medžiai, atkurti tam tikri jo fragmentai: pavyzdžiui, atstatytas buvęs fontanas.

Planuojama atstatyti ir kuo labiau prie senosios architektūros priderinti dar tris sodyboje buvusius pastatus, kurių likučius rado archeologai. Naujam gyvenimui prikeltame komplekse daugiausiai bus administracinių patalpų ir parduotuvių, tačiau vieną ypatingą statinį norime paversti kavine“, - pasakojo verslininkė.

Ji turėjo omenyje vieną (vadinamąjį antrajį) iš Sendvario ūkinių pastatų, kurio vietoje veikė sudeginta karčema, bet yra išlikęs autentiškas XVIII a. rūsys su kolonomis, skliautuotomis lubomis. Tas pats, iš kurio rusų kariai neva išrideno 15 statinių alaus. Viena (nebūtinai to laikotarpio) statinė tarsi simboliškai iki šiol stovi. Verslininkai planuoja šį rūsį, jo fragmentą atverti visuomenei - suteikti galimybę požemius apžiūrėti.

Dvarvietėje esama ir mįslių: ant pirmojo ūkinio pastato vienos iš plytų įrėžti greičiausiai metus reiškiantys romėniški skaitmenys MDCCLXVII (1767). Tačiau tyrimai atskleidė, kad šis namas statytas tik 1860 m. (nuo tada žymimas žemėlapiuose), o atstatytas po Pirmojo pasaulinio karo. Taigi, sunku pasakyti, kas ir kodėl taip paženklino plytą, kurioje rėžiai yra padaryti jau po statybinės medžiagos išdegimo proceso, t.y. ją jau įmūrijus. Galimai ši plyta į namą atkeliavo iš kito pastato griuvėsių.

Dvaro rūmai datuojami 1920 m., tačiau Pirmojo pasaulinio karo laikų ikonografinė medžiaga rodo, kad pirmojo aukšto mūrai (jų statybai panaudotos ir Mėmelburgo pilies plytos) po gaisro išliko, o rūsys mena XVIII a.

Pernai vykdytų archeologinių tyrimų metu buvo atidengtos ir užfiksuotos Sendvario dvare XX a. I pusėje stovėjusių pastatų liekanos, aptiktas XIX a. pab. - XX a. vid. akmenų grindinys. Tyrimų metu fiksuoti nuo 0,4 iki 1,4 m storio kultūriniai sluoksniai, kuriuose rasta XVII-XX a. datuojamų radinių (įvairi keramika, kaolino pypkių kandiklių fragmentai ir kt.). Sklype buvo aptiktos 3 pastatų liekanos - dvaro senojo ūkinio pastato, inspektoriaus gyvenamojo namo ir I gyvenamojo namo pamatai.

„Turime nemažai tiriamosios medžiagos, kuri padės atkurti autentiškus dvaro elementus. Prieš įsigydami sklypą su paveldosauginiais objektais žinojome, kad jų rekonstrukcija, restauracija kainuos didžiulius pinigus, tačiau jie atsipirks.

Sutvarkius teritoriją, ją atvėrus visuomenei bus sukurta didelė pridėtinė vertė tiek mums, tiek miestiečiams, nes bus sukurtas naujas traukos centras su išsaugota dvaro autentika. Manau, ir dirbti tokioje aplinkoje bus maloniau. Žmonės galės susipažinti su buvusiu dvaru, jo įdomia istorija, pasivaikščioti. Projektą planuojame baigti 2024-aisiais“, - teigė J. Kazbaraitienė.

Pasak UAB „Uostamiesčio projektas“ vadovės Snieguolės Stripinienės, rastas akmeninis grindinys driekėsi tarp išlikusių dviejų ūkinių pastatų ir priešingoje pusėje buvusių neišlikusių, tačiau planuojamų atstatyti.

„Buvo toks pasažas, kurį ketinama atkurti, tik panaudojant patogesnius vaikščioti akmenis. Kadangi pagrindiniai rūmai buvo rekonstruoti sovietmečiu pastatant antrąjį aukštą, vizualinėmis priemonėmis pabandysime atskirti, kuri dvaro dalis yra autentiška, o kuri - ne: fasadą nudažysime skirtingomis spalvomis. Bus restauruota ir rūmų laiptinė, pabrėžtos autentiškos detalės visame pastate. Daug darbo bus ūkiniuose pastatuose, nes reikės atkurti subjaurotas jų dalis, panaudoti panašią į senovinę statybinę medžiagą“, - „Vakarų ekspresui“ pasakojo ji.

Architektės manymu, tikslinga būtų atkurti visą buvusio dvaro sodybos urbanistinę struktūrą, tačiau tai priklauso nuo kitų dviejų dvaro teritorijoje esančių sklypų savininkų planų.

Kitoks požiūris

Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio skyriaus vedėjas Almantas Mureika teigė, jog pastaruoju metu įžvelgia džiugią paveldosauginius objektus įsigijusių verslininkų požiūrio į juos tendenciją.

„Sendvario atveju labai svarbu, kad siekiama ne tik pačius pastatus sutvarkyti, bet ir atkurti buvusią urbanistinę dvaro struktūrą. Dabar ta teritorija tikrai nė iš tolo neprimena dvaro, todėl tikimės, kad pavyks atkurti jo aurą. Labai linkėčiau savininkams atsakingai pažiūrėti ir į buvusių želdinių atkūrimą. Gerai, kad savininkai nori ne griauti, kitaip žiūri į paveldą ir siekia kažką savito sukurti to paveldo pagrindu“, - „Vakarų ekspresui“ sakė jis.

Be kita ko, prof. Romualdas Deltuvas savo 2019 m. Klaipėdoje išleistoje knygoje „Miško ūkis ir medžioklė Mažojoje Lietuvoje“ mini pikantišką su Sendvariu susijusią detalę: gali būti, jog būtent jame kabojo paskutiniojo Kuršių nerijos elnio ragai.

„Žinios apie paskutinį sumedžiotą Kuršių nerijos elnią - prieštaringos. Remiantis vienais šaltiniais, paskutiniai elniai nušauti 1807 m. prancūzų okupacijos metu, kitais - paskutinis elnias sumedžiotas Juodkrantės apylinkėse XIX a. antrojo dešimtmečio pabaigoje. Pastarojo ragai dar 1820 m. puošė Klaipėdos pietinėje pusėje buvusio Sendvario rūmų menę“, - rašė mokslininkas.