Klaipėdietiška nostalgija - Žvejybos uosto rajonas

Pirmas blynas ne tik neprisvilo, bet iškepė toks skanus, kad jo paragavę klaipėdiečiai laižė pirštus ir klausinėjo, kada vėl galės pasmaguriauti.

Į prieš kelias dienas surengtą unikalią ekskursiją po Žvejybos uosto rajoną susirinko per šimtą žmonių.

Tokio didžiulio susidomėjimo renginio organizatoriai tikrai nesitikėjo. Nors ekskursija buvo nemokama, vargu ar tai tapo pagrindine priežastimi ilgiau nei pusantros valandos vaikščioti visiems klaipėdiečiams gerai žinomo rajono gatvėmis ir kiemais.

Spontaniška idėja

Klaipėdiečius į netradicinę ekskursiją pakvietė Žvejybos uosto rajono seniūnaitis Saulius Liekis. Ją vedė Klaipėdos universiteto profesorius, istorikas Vygantas Vareikis.

„Ekskursijos idėja gimė gana spontaniškai, socialinėje erdvėje diskutuojant su Žvejybos uosto rajono gyventojais. Žmonės pradėjo dalintis savo prisiminimai, nuotraukomis. Užsiminta, kad būtų puiku pasivaikščioti po vaikystės vietas. Supratau, kad reikia imti iniciatyvos“, - „Vakarų ekspresui“ sakė S. Liekis.

Dar prieš renginį S. Liekis ir V. Vareikis patys įveikė visą maršrutą ir vylėsi, kad į ekskursiją geriausiu atveju susirinks iki 50 žmonių. Ir gerokai apsiriko.

Paaiškėjo, kad klaipėdiečiai labai domisi savo miesto istorija.

Numatytu laiku Strėvos gatvėje šurmuliavo dvigubai didesnė minia. Kaip ir buvo galima tikėtis, didžiąją jos dalį sudarė nuostalgijos kamuojami vyresnio amžiaus žmonės.

Tačiau pasiklausyti Žvejybos uosto rajono istorijos ir po jį pasivaikščioti atvyko ne tik iki šiol jame gyvenantys ar kažkada čia gyvenę klaipėdiečiai.

Planuoja pakartoti

Vedami V. Vareikio ekskursijos dalyviai Strėvos gatve patraukė link Klaipėdos jūrų uosto teritorijos, pasuko į Nemuno ir Žalgirio gatves, iš kurių Kalnupės gatve nužingsniavo iki Minijos gatvės.

Sustodami įvairiose vietose, klaipėdiečiai įdėmiai klausėsi V. Vareikio pasakojimo. Pastarajam nesutrukdė net užkimęs balsas.

Monologo profesoriui sakyti nereikėjo. Ekskursijos dalyviai smalsiai klausinėjo ir patys aktyviai dalinosi prisiminimais bei pasakojo apie savo ar artimųjų gyvenimą Žvejybos uosto rajone, įdomesnius, išlikusius ir ne, jo pastatus.

Ekskursija finišavo Minijos gatvėje esančioje kavinėje „Pinta“. Jos vietoje kažkada veikė restoranas „Jūra“, kuris kur kas plačiau buvo žinoma pavadinimu „Ržavaja vilka“ („Surūdijusi šakutė“).

Joje klaipėdiečių prisiminimai liejosi kaip iš gausybės rago. Gražia staigmena tapo buvusios „Surūdijusios šakutės“ konditerės paskojimai ir jos išsaugotos tuos laikus menančios nuotraukos.

"Ekskursija visus lūkesčius viršijo su kaupu.

Ekskursijoje po Žvejybos uosto rajoną dalyvavę žmonės dėkojo, o negalėjusieji dalyvauti labai apgailestavo ir prašė ją pakartoti.

Matyt, to neišvengsime. Gali būti, kad kitą kartą prisiminsime ne tik sovietinių laikų istorijas, bet ir kaip Žvejybos uosto rajonas gyveno Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje. O gal kažkas paseks mūsų pavyzdžiu ir surengs tokias ekskursijas po kitus Klaipėdos gyvenamuosius, ir ne tik, rajonus", - teigė Žvejybos uosto rajono seniūnaitis S. Liekis.

Miestas mieste

Pasak V. Vareikio, Žvejybos uosto rajonas gimė, kai buvusios Sovietų Sąjungos vadovai Klaipėdą nusprendė padaryti žuvies pramonės - gaudymo ir apdirbimo - centru.

Klaipėdos jūrų uoste bazavosi didžiulis žvejybos laivynas. Prie krantinių švartavosi okeaniniai žvejybiniai laivai, dideli transportiniai refrižeratoriai ir net plaukiojančiosios žvejybinės bazės.

Uoste buvo statomi ir remontuojami laivai, atsirado konservų, taros bei visos kitos su žvejybos pramone susijusios gamyklos.

Apie uostą formavosi ir visa miesto infrastruktūra bei kitos pramonės šakos.

"Žvejybos ir prekybiniai laivynai bei pats uostas Klaipėdai davė didžiulį ekonominį impulsą. Kiek žmonių čia dirbo ir su šios pramonės šakomis buvo labai glaudžiai susiję.

Užtenka tik prisiminti, kokias algas tuo metu gaudavo jūreiviai.

Jie ne tik krante lengvai išleisdavo sunkiai jūroje uždirbtus pinigus, bet ir išlaikydavo šeimas, statėsi namus soduose.

O kur dar parvežami doleriai ar užsienietiški drabužiai bei daiktai, spekuliacija. Visa tai užtikrino didesnę klaipėdiečių gerovę", - sakė V. Vareikis.

Žvejybos uosto rajonas buvo Lietuvos žvejybos pramonės pagrindinė bazė. Tai buvo miestas mieste, nes čia buvo viskas - darbas, namai, prekybos centrai, restoranai, barai, valgyklos, vaistinė, žvejų poliklinika ir ligoninė, vaikų darželiai, vidurinės mokyklos, jūreivių mokykla, miesto bibliotekos filialas, paštas ir kitos įstaigos.

Išnyko, lyg ir nebuvo

Prieš tris dešimtmečius, Nepriklausomybės pradžioje, Lietuva turėjo kone pusę tūkstančio laivų, o jos okeaninis laivynas buvo vienas didžiausių visame pasaulyje.

Kas jam nutiko, geriausiai iliustruoja apie 160 laivų valdžiusios valstybinės žvejybos įmonės „Jūra“ pavyzdys.

Prasidėjus privatizacijai, jie išnyko lyg mostelėjus burtininko lazdele - vieni pusvelčiui parduoti, kiti supjaustyti ar paprasčiausiai pavogti. O pati įmonė skandalingai bankrutavo.

"Laivyną praktiškai išvogė. Laivai buvo pusvelčiui parduoti, o jūreiviai neteko darbo ir algų. Pasipelnė tik apsukrūs vertelgos ir niekas iki šiandienos dėl to neranda kaltų. O ir nelabai nori ieškoti.

Pramonės žlugimas buvo smūgis ne tik miesto biudžetui, bet ir jo gyventojams. Ypač jūreiviams. Darbo netekę jauni žmonės bei geri specialistai degradavo ir prasigėrė", - tikino V. Vareikis.

Truputis istorijos

I kategorijos žvejybos uostas Klaipėdoje įkurtas 1945 metais. Po poros metų jam perduota buvusio „Maisto“ fabriko ir lentpjūvių teritorija Smeltėje.

1949 m. Sovietų Sąjungos valdžia Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos žuvies pramonės ministerijai leido Klaipėdoje statyti naują žvejybos uostą.

Statybos prasidėjo Smeltės rajone, kuris iki karo buvo gyvenamasis rajonas. Apie tai byloja iki šiol išlikęs 1905 metais pastatytas III Smeltės mokyklos pastatas (Nemuno g. 145).

1949 m. Nemuno gatvėje įsteigtas Žuvų konservų kombinatas (vėliau - Konservų fabrikas). Po poros metų čia atsirado ir žvejybos laivyno bazė, skirta silkių žūklei Šiaurės Atlanto vandenyne (1951-1957 m. Silkių žvejybos valdyba; 1957-1963 m. - Ekspedicinė silkių žvejybos bazė; 1963-1989 m. - Klaipėdos okeaninio žvejybos laivyno bazė).

„Pradėta galvoti, kaip pamaitinti tarybinę liaudį. Pigiausia tai buvo padaryti žuvimi, silke. Taip Klaipėdoje ir atsirado žvejybos pramonė. Ji buvo orientuota į visą TSRS, nes Lietuvos rinka jai buvo per maža“, - teigė V.Vareikis.

1952 m. pagal tipinius projektus prasidėjo mūrinė gyvenamųjų namų statyba Žvejybos uosto rajone. Minijos gatvės rajone (Nidos gatvė) buvo statomi suomiški dviejų aukštų surenkamų namų kvartalai, skirti žuvies pramonės įmonėms. Namai buvo su bendra virtuve, koridoriumi ir be komunalinių patogumų.

Juos statė ir II pasaulinio karo vokiečių belaisviai.

„1959-1960 metais, Nikitos Chruščiovo vadovavimo laikais, atsigręžta į tarybinę liaudį. Kad žmonės turėtų kur gyventi, pradėtos statyti “chruščiovkės", - sakė V. Vareikis.