Klaipėda trumpam grįžo į prancūzmetį

Ant pastato plėvesavo iškelta Prancūzijos vėliava, o prie įėjimo stovėjo juodai-baltais dryžiai nuspalvintas sargybinio postas. Tiek iš Teatro aikštės, tiek iš Sukilėlių gatvės pusių budėjo žmonės, kurie mandagiai prašė arba palaukti, arba apeiti prancūzų kariškius ratu.

Tai – scenos iš filmuojamo atkuriamosios istorinės dokumentikos filmo „Audra prie Mėmelio“, kuris yra skirtas Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui. Jį minėsime kitais metais. Filmą prodiusuoja Edmundas Jakilaitis, režisuoja Andrius Lygnugaris.

Įkvėpė apybraiža

„Vakarų ekspresui” filmavimo komandos nariai prasitarė, jo šeštadienį, nepaisant prognozuojamos audros, toje pačioje vietoje turėtų būti filmuojama ir pagrindinė scena, iliustruojanti 1923 m. sausio 15-ąją įvykusį Prancūzijos prefektūros šturmą.

Žinia, po Pirmojo pasaulinio karo, pagal 1919 06 28 Versalio taikos sutartį Klaipėdos kraštas (šis terminas atsiranda būtent tuo metu) buvo atskirtas nuo Vokietijos ir laikinai perduotas Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos valdymui.

Ambasadorių konferencija 1920 sausį nusprendė Prancūzijai pavesti atstovauti krašto gyventojų diplomatiniams reikalams, o nuo 1920 vasario krašto valdymą perėmė Prancūzijos generolas Dominique Joseph Odry.

Į Klaipėdos kraštą pretendavo ir Lenkija, todėl 1923 m. sausio 10-15 m. buvo organizuota viena mįslingiausių, drąsiausių ir sumaniausių karinių operacijų atkurtoje Lietuvos valstybėje. 1923 m. sausio 15 d. apie 11 val. nuo 1920 m. Klaipėdos kraštą administravusi Prancūzija iškėlė baltą vėliavą: sukilėliai paėmė jos prefektūrą.

Šturmo metu žuvo 3 vadinamieji sukilėliai lietuviai ir 2 prancūzai. Viso per karinę Klaipėdos krašto užėmimo operaciją žuvo 12 lietuvių sukilėlių, 4 civiliai (tarp jų – 13 metų mergaitė, kuriai rikošetu atšokusi kulka smigo į krūtinę, smalsus bankininkas, išlindęs pro langą pažiūrėti, kas vyksta ir kt. atsitiktinės aukos), 2 prancūzai ir 1 vokietis.

Kadangi viskas buvo labai slapta (kai kurie ne klaipėdiečiai specialiai nelaidoti dab. Skulptūrų parke, o išvežti į gimtinę Didžiojoje Lietuvoje), tiksliai nėra žinoma, kiek realiai operacijoje dalyvavo Klaipėdos krašto gyventojų, o kiek – iš Didžiosios Lietuvos. Svarstoma, kad galėjo būti apie 1 500 kovotojų.

„Filmą inspiravo Alfonso Eidinto istorinė apybraiža „Pūga prie Mėmelio“, tačiau filme akcentuosime ne tik sėkmingos Lietuvos karinės operacijos veiksmą. Norime pabrėžti ir politinį aspektą – Ernesto Galvanausko vaidmenį, atspindėti įvykius, gyventojų skirtumus, santykį Mažojoje ir Didžiojoje Lietuvoje, parodyti, kokia buvo Klaipėda, kai tapo lietuviška.

Tikimės, kad šis itin platus spektras sutilps į 60 min. trukmės dokumentinį pasakojimą“, - „Vakarų ekspresui“ vykdant pirmuosius filmavimus šio mėnesio pradžioje yra sakęs A. Lygnugaris.

Amžininko prisiminimai

Ištrauka iš sausio 15-osios operacijos dalyvio Jono Vanagaičio (1864-1946 m.) pasakojimo. Šis vyras buvo vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto narys ir lemtingąją dieną sirgo (buvo smarkiai persišaldęs).

„Vos prašvitus parbėgo keletas policininkų ir prancūzų kareivių. Aš tuojau bėgau pasitikti sukilėlių ir įvesti į miestą. Sutikau juos bežygiuojančius stačiai Griovių gatve į prefektūrą. Čia eiti, sakau, negalima. Ten už aikštelės stovi sustatyti kulkosvaidžiai, gali visus išskinti. Einam dešine, sutinkame antrą grupę. Visi susijungiame Kūlių vartų gatvėje. Mūsų tikslas – užimti vyriausią valdžios vietą – prefektūrą, iki jos apie ½ kilometro.

Vaidas Bajoras siunčia prefektūrai užimti vieną grupės vadą ir apie 20 grenadierių. Slenkame siaurutėmis pašalinėmis gatvėmis. Vedu į prefektūrą siauručiu uždaru taku. Nuo kokio 100 metrų jau apšaudome prefektūrą. Iš ten taip pat atsišaudo.

„Grenadieriai, pirmyn“, - sukomandavo vadas ir pasileido su keliais vyrais bėgti į prefektūrą atvira gatve. Prefektūros name išstatyti kulkosvaidžiai paleido ugnį. Kulkos pataikė į vidurį gatvės bėgusį vadą ir jis negyvas krito žemėn, kiti vyrai bėgę namų pasieniais buvo laimingesni.

Bet tuo tarpu sukilėlių granatos pasiekė prefektūrą: išdaužė langus, suplaišino sienas. Žiūrime, prancūzai jau kelia baltą vėliavą. Sukilėliai veržėsi pirmyn ir apstatė prefektūros namą. Sukilėlių vadas Bajoras ir aš įbėgome į prefektūrą. Kareiviai ir policininkai buvo tuojau nuginkluoti.

„Nuėję į vyriausiojo komisaro Petisné kabinetą radome jį labai išsigandusį. Tuojau mes pareiškėme sukilėlių norus, kurie jam buvo jau anksčiau pranešti per sukilėlių parlamentarus. Vienkart pareiškėme, kad sukilėliai dabar paima valdžią į savo rankas. Tai buvo apie 11 ½ val. sausio 15 d.

Čia pat buvo ir visi kiti prancūzų kariuomenės karininkai. Mes dar perspėjome, kad nesipriešintų ir garantavome, kad sukilėliai nieko nedarys. Mane prancūzai gerai asmeniškai pažinojo, jie tik Bajoro klausė, ar jis ne Budrys, kaip šis pasakė, kad ne, tai Petisné paprašė jo dokumentų parodyti. Bajoras atkišdamas brauningą griežtai pareiškė: „štai mano dokumentai“. Šio dokumento pakako Petisné padaryti sukalbamesniu.“

(“Lietuvos aidas“, 1933 01 14 d.)