Kaip Neringa per naktį pražilo: verta priminti istorinį detektyvą

Būtent šios keturios gyvenvietės bei Alksnynės viensėdis 1961 m. lapkričio 15 d. buvo sujungtos į vieną municipalinį darinį - Neringos miestą. 1951 m. gimęs nidiškis, buvęs Neringos meras Vigantas Giedraitis juokaudavo, jog yra senesnis už... pačią Neringą.

Tačiau lygiai prieš metus, lapkričio mėnesį, įvyko dešimtmečius lauktas lūžis: istorikų ir visuomenininkų iniciatyva, politikų pritarimu Neringa savo gimtadieniu laiko 1437 m. lapkričio 11-ąją.

Tradicija – vos užgimusi, tad verta priminti istorinį detektyvą, mat atspirties tašku pasirinktas net ne dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijoje buvusios Nidos smuklės paminėjimas.

Sovietmečio spąstai

Okupantas okupantui nelygus. Sąlyginai galima brėžti tam tikrą ribą tarp kuršių žemes bei Kuršių neriją XIII-XIV a. užvaldžiusio Vokiečių ordino ir nuo 1946 m. pusiasalyje ėmusio šeimininkauti sovietų režimo.

Vokiečiai nebuvo linkę keisti vietovardžių: palikdavo autentiškus pridėdami vokiškas galūnes. Visiškai kitaip elgėsi raudonieji okupantai.

Iš dabartinių nidiškių teko girdėti sklandančią anekdotinę istoriją, kaip archajiškus gyvenviečių pavadinimus perdarinėjo pietinėje Kuršių nerijos dalyje.

Esą į pusiasalį 1946 m. atvyko išlenkti taurelę mėgstantis valdininkas, kuris pirmiausia aplankė Pilkopę (vok. Pillkoppen).

Ten jį nusivedė prie jūros ir, vadovaudamiesi geriausiomis sovietinėmis tradicijomis, dosniai pavaišino bei pagirdė. Ilgai nesukdamas galvos nomenklatūros atstovas mostelėjo ir suteikė gyvenvietei Morskojė (liet. jūrinė) pavadinimą.

Nuvykus į Rasytę jau įšilusį vyriškį pasitiko krūva žvejų su rūkyta žuvimi ir vaišėmis, tad atsidėkodamas už šį svetingumą gyvenvietei davė Rybačij (liet. žvejų) vardą.

Vos ant kojų bepasotovinčiam veikėjui Šarkuvoje jau buvo „tamsus miškas“, todėl ši viena seniausių nerijos gyvenviečių tapo Lesnoje (miškinė).

Pramanytas ar tikras šis pasakojimas, nėra taip svarbu: esmė - buvo ištrinti iš atminties ir kartografijos autentiški, šimtmečius skaičiavę pavadinimai.

Panašus likimas grėsė ir lietuviškajai nerijos daliai: yra išlikęs (saugomas Klaipėdos regioniniame valstybės archyve) 1948 m. birželio 28 d. dokumento originalas, kuriame savo užmojus bandė pademonstruoti Nidos deputatų tarybos (ją sudarė vien rusakalbiai) nariai.

Posėdyje jie nusprendė kreiptis į Klaipėdos miesto tarybą ir prašė pervadinti Nidą į Sovetskij (liet. sovietinis).

Šis sumanymas neišdegė.

1968 m. buvo patvirtintas ir Neringos herbas, puikiai atskleidžiantis to meto požiūrį į nerijos istoriją. Heraldikos funkcionieriai pasinaudojo šešiais dar 1844 m. vyriausiojo Kuršių marių inspektoriaus Ernsto Wilhelmo Beerbohmo (1786-1865) sukurtais vietoviniais Nidos, Purvynės, Preilos, Pervalkos ir Juodkrantės ženklais, tačiau dėl visiškai neaiškių priežasčių į Nidos herbą įdėjo Lietuvos Respublikai nepriklausiusios Pilkopės (dešiniajame, viršutiniame kampe) ženklą.

Keistenybė: buvo iškraipytas Juodkrantės vietovininis ženklas. Originaliai jis atrodo taip: baltame stačiakampyje – juodas kryžius, tačiau sovietinei cenzūrai galimai ši kombinacija kėlė alergiją, nes priminė Livonijos ordino herbą: juodą kryžių baltame skyde.

Tad nuspręsta „patobulinti“ Juodkrantės ženklą kryžiaus kampuose įpiešiant keturis juodus taškus.

Dabartiniame 1997 m. patvirtintame herbe vietoje Pilkopės ženklo panaudotas baltas stačiakampis, simbolizuojantis išnykusių nerijos gyvenviečių atminimą.

Užpustyta istorija

Keisti oficialų Neringos gimtadienį ir atsikratyti sovietinio šleifo lengva nebuvo. Istorikų, politikų diskusija tęsėsi kone dešimtmetį.

Priežastis - tam tikras istorinis faktas, paminėjimas turėjo signalizuoti apie bent kažkokias savivaldos užuomazgas.

Kuršių nerijos atvejis – unikalus: žmonės joje gyveno nuo akmens amžiaus (apie 3,5 tūkst. m. pr. Kr.), pats pusiasalis („Neria curoniensis“) pirmą kartą rašytiniame šaltinyje paminėtas 1283 m., o pirmųjų gyvenviečių užrašymai siekia XIV a.

Tiesa, istorikas Tomas Baranauskas 1253 m. Kuršo dalybų akte paminėtą vietovę „Negelite“ sieja su Senųjų Naglių kaimu, tačiau ši teorija nėra įrodyta. Agilos kaimas anksčiausiai paminėtas 1447 m.

Tad kiekvienas Kuršių nerijos kaimas turi savo ištakas, kurios paprastai sietinos su keliais aspektais: pirmuoju vietovės arba smuklės paminėjimu.

Situaciją komplikavo tai, jog anksčiausiai paminėti kaimai buvo užpustyti, o dabartiniai geografiškai yra visai kitose vietose.

Pavyzdžiui, pirmą kartą 1429 m. užrašyta Juodkrantė (vok. Schwarzort) egzistavo apie 2,5 km nuo dabartinio kurorto ir buvo prie jūros.

Nidos atvejis – panašus: pirmoji Nida buvo įsikūrusi į pietus nuo Grobšto rago (dab. Kaliningrado srityje), kurią užpusčius žmonės įkūrė antrąją Nidą Sklandytojų kopos šiaurinėje papėdėje.

Dabartinė Nida – jau trečioji, ir ji įkurta po 1730 m.

Prieš metus vykusios viešos diskusijos metu nutarta apsispręsti ir susitarti, jog atskaitos tašku laikomas dabartinio administracinio centro Nidos paminėjimas.

Mero atitikmuo

Didžiojoje tarnybinėje Vokiečių ordino knygoje (vok. „Das Grosse Amterbuch des Deutsches Ordens“) įvardytas konkretus faktas: 1437 m. lapkričio 11 d. fiksuotas Nidos smuklės mokesčių (7 markių) mokėjimas Klaipėdai.

Remtasi vieno praeityje žymiausių ir autoritetingiausių 40 vasarų Kuršių nerijoje praleidusio archeologo Adalberto Bezzenbergerio (1851-1922) surinkta informacija, kuri pateikta 1889 m. išleistoje knygoje „Kuršių nerija ir jos gyventojai“ (vok. „Die Kurische Nehrung und ihre Bewohner“).

Svarbu pabrėžti, kad kurtis gyvenvietės nerijoje pradėjo tik po 1422 m. Melno taikos sutarties tarp Vokiečių ordino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK), mat iki tol pusiasalis buvęs pavojinga vieta, karo kelias, jungęs LDK ir Ordino žemes.

Kita data – 1529 m. birželio 7 d., kai buvo atnaujinta Nidos smuklės privilegija.

Šiame Prūsijos kunigaikštystės dokumente atskleidžiama jau detalesnė informacija: smuklininku buvęs Philippas Poppenas.

„Ši data – gal net svarbesnė nei 1437 m., nes P. Poppenui pagal Magdeburgo teisę buvo suteikta privilegija valdyti smuklę, laisvai žvejoti jūroje ir mariose.

Taip pat parašyta, kad smuklininkas buvo įpareigotas savo kaštais ir savo pastangomis apgyvendinti, plėsti kaimą, ne tik aptarnauti Klaipėdos valdininkus. Jis buvo kaimelio gyvenimo organizatorius ir tai darė sėkmingai, nes 1540-1541 m., be jo paties, gyveno jau 18 žvejų, 4 pusiau žvejai ir 1 samdinys.

Tačiau pirmasis smuklės paminėjimas yra ankstyvesnis, todėl mes turime susitarti“, - pernai vykusioje diskusijoje savo mintimis dalijosi Klaipėdos universiteto (KU) doc. dr. Nijolė Strakauskaitė.

Taigi, 2022 m. lapkričio 11 d. vykusio Neringos savivaldybės tarybos posėdžio metu vienbasiai nutarta Neringos ištakų data laikyti 1437 m. lapkričio 11-ąją.

Tiesa, KU istorikas doc. dr. Vacys Vaivada sukūrė naują intrigą: galimai rado dar ankstyvesnę Nidos paminėjimo (tik nepatikslino, kokiame kontekste ir ar minima smuklė) datą.

„Hipotetiškai kėliau mintį, kad reiktų peržiūrėti tiek istoriografiją, o gal net ir atidžiau padirbėti Vokietijos archyvuose, gal ten būtų galima aptikti ir ankstesnių paminėjimų. Ilgai netruko.

Jau turiu dokumentų kopijas iš Prūsijos kultūros paveldo slaptojo valstybės archyvo (Geheimes Staatsarchiv Preußischer Kulturbesitz).

Juose Nida (dokumente Klaipėdos komtūras įrašė su klaida - Nedin) ir Juodkrantė paminėtos 1429 m.”, - šių eilučių autoriui rašė mokslininkas.