Kaip Kuršių nerija virto Užmariu

Viena sparčiausių permainų - vietovardžių pakeitimas. Jau gegužės mėnesį sudaryta komisija, kuri iki vasaros pabaigos privalėjo parengti vietovardžių sąrašą lietuvių ir vokiečių kalbomis. Lietuvos visuomenę apie tai informavo „Trimitas“ (1923 m. rugsėjo 13 d.): „Nuo rugsėjo 1 iki 15 d. visi iškabų ir keliarodžių parašai bus užrašyti dviem kalbom: lietuvių ir vokiečių. Taip pat dviem minimom kalbom bus rašomi ir kiti viešų vietų parašai: rūkyti draudžiama, eiti iš dešinės ir t. t.“.

Šių nuostatų įgyvendinimas reiškė, jog greta senųjų pavadinimų vokiečių kalba turėjo būti rašomi ir įprasti vietos lietuvių vartoti pavadinimai. Vis dėlto būta ir naujadarų: pvz., Schwarzort virto Juodkrante.

Vietovardžių, gatvėvardžių ir kt. sulietuvinimu buvo siekiama išnaudoti savus kozirius - dalis Klaipėdos krašto gyventojų šimtmečius kalbėjo lietuviškai, ir nustumti į paraštes vadinamąją „vokiškąją krašto praeitį“. Lietuviškos toponimikos „svorio“ padidinimas Klaipėdos krašte Lietuvai buvo svarbus uždavinys siekiant greitesnio šio krašto integravimo į valstybės gyvenimą.

Šiame kontekste svarbu buvo padėti Lietuvos visuomenei „atrasti“ ir Kuršių neriją, apie kurią žinota mažai, o vokiškas nerijos vasarviečių įvaizdis, sukurtas per pusę amžiaus iki Pirmojo pasaulinio karo, daugumai lietuvių buvo nepatrauklus dėl įtampų, susijusių su Klaipėdos kraštu.

Kuršių nerijos atradimo ir „prisijaukinimo“ kontekste reikia vertinti ir „Užmario“ termino išpopuliarinimą spaudoje, įvairiuose leidiniuose apie Klaipėdos kraštą, siekiant išvengti šimtmečius vartoto pusiasalio pavadinimo - Kuršių nerija (vok. Kurische Nehrung). Jautri geopolitinė Klaipėdos krašto situacija po 1923 metų vertė ieškoti pakaitalo šiam terminui, kuris asocijavosi su Klaipėdos krašto priklausymu Vokiečių ordinui (jo dokumentuose ir fiksuotas terminas „Neria Curoniensis“ 1283 m.), Prūsijos hercogystei, Prūsijos karalystei ir galiausiai 1871-1920 m. Vokietijos reichui.

Užgožiant Kuršių nerijos pavadinimą „Užmario“ terminu labai svarbus vaidmuo teko Juozo Pronskaus knygai „Lietuvos Sahara. Kuršių Užmaris“ (spaudė ir išleido akcinė bendrovė „Rytas“ Klaipėdoje 1923 m.). „Kuršių nerijos“ termino knygos pavadinime buvo išvengta pasiūlant alternatyvas: pirmoji knygos pavadinimo dalis - alegorija „Lietuvos Sahara“ - tai nuoroda į leidiniuose vokiečių kalba jau anksčiau išpopuliarintus terminus „Šiaurės Sahara“, „Rytprūsių Sahara“. Antrojoje pavadinimo dalyje atsirado „Kuršių Užmaris“.

Knygos autorius Juozas Pronskus (1893-1984) - žurnalistas, vertėjas, politikas, 1922 metų pabaigoje atvyko į Klaipėdą, čia padėjo organizuoti Vyriausiąjį Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetą ir buvo aktyvus Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos įvykių dalyvis.

Rašydamas „Lietuvos Saharą“, J. Pronskus Kuršių neriją jau buvo išvaikščiojęs, todėl pagrįstai įžangoje pažymėjo, jog remiasi „savo tenai patirtais įspūdžiais“, o jo tikslas - „su šiuo Lietuvai naujai atrastu kampeliu supažindinti plačiausią visuomenę“. Garsioji Wilhelmo von Humboldto frazė, kuria prasideda J. Pronskaus „Lietuvos Saharos“ įžanga, taip pat pateikta be „Kuršių nerijos“ termino: „Kuršių Užmaris yra tiek įstabus, jog pamatyti jį verta lygiai kaip Ispaniją ar Italiją.“

J. Pronskus, sudėjęs svarbiausius, politinės situacijos paveiktus, akcentus knygos pavadinime, jos turinyje vis dėlto naudojo ir terminą „Neringa“, bet ne „Kuršių nerija“. Didelė leidinio dalis skirta Kuršių nerijos kraštovaizdžiui aprašyti beletristine forma, kurią atspindi ir skyrių pavadinimai: „Kalnų vienuma“, „Šiaurės Sahara“, „Kopų kalnai“. Knygoje esama ir šiokių tokių istorijos intarpų apie smėliu užpustytus nerijos kaimus ir Liudviką Rėzą.

Vis dėlto tai buvo politiškai „karšta“ tema, todėl knygoje ji užbaigiama legenda apie Neringą: „Laima savo aukuro vyriausiajam Kryvaičiui ir jo žmonai davė stebuklingą dukrelę, kuri buvo pavadinta Neringa, ir paaugusi buvo milžiniško didumo ir darė daug gera savo viengenčiams, o šie savo dievų duotos geradarės amžinai atminčiai pavadino visą salą (Užmarį) Kuršo Neringa.“ Galima sakyti, kad taip užgimė tendencija tarpukariu Kuršių nerijos istoriją interpretuoti legendų pagrindu.

Išpopuliarinęs savo leidiniu kitokius Kuršių nerijos įvardus - „Kuršių Užmaris“ ir „Lietuvos Sahara“ - J. Pronskus suformavo tradiciją, kuri turėjo tęsinį. 1932 m. jaunas žurnalistas ir publicistas Petras Babickas išleido savo fotografijomis iliustruotą knygą apie Lietuvos pajūrį „Gintaro krantas“, kurioje daugiausia vietos skyrė Kuršių nerijai.

Joje autorius taip pat vengė Kuršių nerijos pavadinimo: „Neringos grožį ir žavingumą tegali atvaizduoti dailininko teptukas, spalvota filma ar kompozitoriaus poeto simfonija. Reikia pačiam pereiti Gintaro Krantą.“ Beje, 1932 m. pasirodžius „Gintaro krantui“, recenzentai tarytum susitarę pabrėžė, jog ši knyga padės geriau pažinti terra incognita (suprask, Kuršių neriją), kurios „ir nesistengiame pažinti“.

Taigi, po J. Pronskaus „Lietuvos Sahara. Kuršių Užmaris“ publikavimo jau buvo praėję beveik dešimt metų, o Kuršių nerija (Užmaris) vis dar buvo nepažinta. Antrojoje knygos laidoje (1938) P. Babickas rašė: „Nors vieną kartą gyvenime lietuvis turi aplankyti Neringos karalystę, kaip kad arabai lanko Meką.“

Neabejotina, kad minėti abiejų autorių leidiniai dar tarpukariu tvirtai įrašė į lietuvių kultūrinę savimonę Neringos vardą. Ačiū jiems už tai, nes kitaip nebūtų miesto Neringa ir nebūtų populiaraus moteriško vardo Neringa, o istorinis pusiasalio pavadinimas - Kuršių nerija - toliau gyvuoja, primindamas mums beveik aštuonių šimtmečių šio krašto istoriją.