Kaip Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos pakeitė uostamiestį

Kaip pasikeitė pats Klaipėdos miestas po prijungimo prie Lietuvos 1923-iaisiais?

Galima kalbėti apie daugelį pokyčių. Vienas jų - miesto dydis. 1923 m. šis miestas turėjo apie 36 tūkst. gyventojų.

1939 m. tas skaičius jau buvo pasiekęs 52 tūkstančius. Augimas - beveik pusantro karto. Tai buvo daug, turint galvoje faktą, kad beveik visą buvimo Vokietijos reicho sudėtyje laikotarpį miesto gyventojų skaičius nesikeitė ir buvo apie 20 tūkst.

Pagrindinį augimo šaltinį sudarė atvykėliai iš už anapus buvusios sienos, „Kauno Lietuvos“.

Į Klaipėdą juos, daugiausia žydus ir lietuvius, viliojo didesni atlyginimai ir tankesnė pramonės koncentracija.

Viena pramonės šaka - tekstilės gamyba - tarpukariu sukurta iš esmės nuo nulio.

Jos plėtotojai buvo litvakai - broliai Feinbergai, Israelitai ir Jawschitzai, sukūrę Klaipėdoje tris stambias tekstilės apdirbimo įmones.

Mieste, kuriame iki karo dominavo medienos apdirbimas, jų veikla padarė tam tikrą perversmą: 4-ojo dešimtmečio pabaigoje nebe lentpjūvės, o tekstilės fabrikai kūrė daugiausia darbo vietų. Vietos žydai, beje, buvo sukūrę ir daugelį prekės ženklų, per kuriuos vartotojai atpažindavo Klaipėdą. Tą esame stipriai primiršę.

Teritorine prasme Klaipėdos augimas paskui gyventojų augimą nespėjo. Butų nuolat trūko. Bet atskiri nauji kvartalai buvo vystomi.

Špichuto žemėse (Smeltėje) pradėta statyti visą naują rajoną - vokiečiakalbiame mieste tam tikrą lietuvišką salą, kurioje turėjo iškilti ir nauja katalikų bažnyčia.

Be viso to, 1923 m. Klaipėdoje atsirado muzikos mokykla (konservatorija), o vėliau ir aukštasis mokslas: 1934 m. buvo įkurtas Prekybos institutas, o po metų pradėjo veiklą Klaipėdos pedagoginis institutas.

Miestui, kuris iki tol per visą istoriją buvo plėtojamas kaip tvirtovė, komercijos ir pramonės centras, tai suteikė naują raidos perspektyvą.

Tiesa, pamatyti jos vaisių nespėta, mat viską nutraukė 1939 m. aneksija. Pedagoginis institutas, tuo metu antra pagal dydį Lietuvos aukštoji mokykla, turėjo kraustytis į Panevėžį, kaip ir daugelis kitų lietuviškų įstaigų.

Ar turėjo tuometė Klaipėda geresnį raidos scenarijų?

Ir taip, ir ne.

Reikia suprasti, kad Klaipėda istoriškai visada augdavo dėl prekių tranzito. Reicho laikais sąlygų jam nebuvo, mat Klaipėda tada faktiškai buvo Vokietijos geležinkelio tinklo galutinė stotis.

Išskyrus nedidelius tradicinių prekių kiekius, kuriuos iš už anapus sienos buvusios Rusijos imperijos čia atplukdydavo upėmis, jokių kitų tranzito galimybių nebuvo. Tad Klaipėda buvo reicho užkampis.

Lietuvos sudėtyje miesto raidos perspektyva tikrai pasikeitė. Ji tapo antruoju pagal dydį kad ir nedidelės valstybės miestu. Atsirado patogesnės geležinkelio ir sausumos kelių jungtys su Lietuva. Jomis pajudėjo lietuviška žemės ūkio produkcija, ilgainiui paversdama Klaipėdą pagrindiniu punktu, per kurį vyko didžioji dalis nacionalinės užsienio prekybos.

Bet pasakius tai, reikia pasakyti ir kad apie 1920 metus klaipėdiečiai turėjo kur kas ambicingesnių planų.

Galvota ne tik apie geležinkelio linijas į Lietuvą. Svarstyta ne tik apie tai, kad Klaipėda gali tapti pagrindiniu visą Nemuno baseiną, o ne vien Lietuvą aptarnaujančiu uostu.

Buvo mąstoma apie Oginskio kanalo panaudojimą, t. y. galimybę tranzitui per Klaipėdą išnaudoti jungtį tarp Nemuno ir Dniepro.

Klaipėdoje tuo metu atsiranda oro linijų susisiekimas, kurio įvairovė, manau, galėtų pritrenkti šiandieninius Palangos oro uosto klientus. Kurti ambicingi uosto plėtros pietinėje dalyje planai ir jau tada svarstyta apie pietus kaip apie perspektyvinę miesto plėtros kryptį.

Kitaip tariant, klaipėdiečiai regėjo perspektyvą kur kas platesniame, Lietuva neapsiribojančiame, regione. Lietuvos rinka jiems atrodė per maža. Mažų mažiausiai Klaipėdos ekonominis užnugaris turėjo apimti ir Lenkiją. Būtent todėl Klaipėdos pirkliai ir pramonininkai 1921-1923 m. visai be jokio entuziazmo žiūrėjo į krašto prijungimo prie Lietuvos perspektyvą.

Kodėl visi šie planai nebuvo įgyvendinti? Kalti ne vien Lietuvos veiksmai 1923 m. pradžioje. Dėl to kalta ir 1922-1923 m. infliacija regione, ir faktas, kad tarp Lietuvos ir Lenkijos nebuvo normalių tarpvalstybinių santykių. Siena tarp šių valstybių buvo uždaryta, o klaipėdiečių bandymai atsverti tai kuriant sąlygas Sovietų Sąjungos tranzitui buvo trumpalaikiai ir iš esmės nesėkmingi.

Taigi, klaipėdiečių vertinimu, prijungimas prie Lietuvos nebuvo panacėja. Bet, mano galva, to meto geopolitinėje situacijoje, kurioje tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo konfliktas, t. y. iš esmės nepalankioje geopolitinėje situacijoje Klaipėdai prijungimas prie Lietuvos kūrė bene geriausias raidos galimybes.

Ir vis dėlto. Dažnai teigiama, kad Lietuvos dėmesys Klaipėdai tuo metu nebuvo pakankamas. Ar sutiktumėme su tuo?

Jeigu tai klausimas apie tai, ar Lietuva visu šimtu procentų išnaudojo Klaipėdos buvimo Lietuvos sudėtyje naudą, tai, žinoma, ne.

Tiesą sakant, ir to meto sąlygomis Klaipėda turbūt galėjo keistis dar sparčiau. Pasiūlymų Kaunui tvirčiau ir ryžtingiau įsitvirtinti Klaipėdoje vietos lietuviai buvo prirašę labai daug. Tik daugelis jų nuguldavo į stalčių.

Mat Klaipėdos integravimo politika buvo nenuosekli, o Kauno veiksmų laisvę labai ribojo iš pradžių ekonominė priklausomybė nuo Vokietijos, o paskui nepalanki Europoje geopolitinė situacija.

Be to, Lietuvoje anuomet tikrai nebuvo daug žmonių, kurie gerai suprato, kam Klaipėda Lietuvai reikalinga ir ką su ja reikia daryti.

Pridurkime ir tai, kad tarp dviejų Lietuvos dalių būta psichologinio barjero.

Nepasaint visų lituanizavimo pastangų, Klaipėda tarpukariu liko vokiečiakalbiu miestu, o daugelis klaipėdiečių labiau integruotis į Lietuvą visai netroško.

Lietuvos sudėtyje tai buvo tarytum užsienis.

Daugeliui lietuvių buvo sunku susitaikyti su tuo, kad to niekaip neįmanoma pakeisti, mat norint tai padaryti, reikėjo gilesnių sprendimų nei gatvių iškabų keitimas ar paminklų griovimas.

Tam tikrų svarstymų, kaip tą būtų galima daryti, būta. Bet jų įgyvendinti vėlgi neleido nepalanki ir įtempta nacionalinio saugumo situacija, dėl kurios Lietuva tarpukariu buvo labai pažeidžiama.

Vizualizacija iš leidinio „Tautos ūkis“ (1930, Nr. 5, p. 168).ir  MLIM archyvo (pirmos dvi) nuotr.