Kad išgirstum siuvinėto paukštelio giesmę...

Profesoriaus kolekcijoje šiuo metu - jau 18 kryželiu išsiuvinėtų paveikslų, žymių dailininkų kūrinių kopijų.

„Paveikslo siužetas yra pateiktas schemos pavidalu ant popieriaus. Kiekviena siūlų spalva schemoje turi savo kodą. Ši schema yra perkeliama ant drobės. Drobė tarsi šachmatų lenta padalinta kvadratais, kurie pažymėti raidėmis ir skaičiais. Septyni mėnesiai darbo - ir paveikslas išsiuvinėtas. Klaidų čia būti negali. Jeigu nors vienas kryžiukas bus ne savo vietoje - teks viską ardyti“, - dėsto siuvinėjimo technikos subtilybes etnomuzikologas.

Kaip jūs, vyras, apskritai sugalvojote tokia, sakyčiau, moteriškos kantrybės ir kruopštumo reikalaujančia veikla užsiimti?

Susidomėjau siuvinėjimu prieš keliolika metų. Beje, sudomino mane šiuo pomėgiu taip pat vyras - Gintaras Stankaitis, folkloro ansamblio „Kuršių ainiai“ dalyvis (šiaip jis statybininkas). Vieną kartą jis atsinešė į repeticiją gražiai kryžiuku išsiuvinėtą skiautę.

Man labai patiko, bet kad pats pabandyčiau, užtruko dar gal metus ar dvejus. Visada juk sunkiausia žengti pirmuosius žingsnius. Tačiau kai pabandžiau, išsiuvinėjau pirmą, trečią, aštuntą... paveikslą - pagavo azartas, atsirado savotiška priklausomybė. Jau negaliu sustoti.

Žinoma, nesiuvinėju nuo ryto iki vakaro. Būna, kad savaitėmis siuvinys laukia. Bet progai pasitaikius vis prisėdu, dažniausiai, kai reikia ko nors laukti. Pavyzdžiui, žmonos Halynos sūnus Liubomiras eina į muzikos mokyklą. Kol jis groja, reikia 45 minutes laukti. Ką veltui sėdėsiu, tai per tą laiką 50 kryžiukų išsiuvinėju. Nemoku sėdėti ir nieko neveikti.

Aštuoniolika įspūdingų paveikslų. Galima jau ir parodą surengti.

Tai, kad daugumą paveikslų jau padovanojau...

Manau, kad parodas turėtų rengti tie žmonės, kurie kažką kuria, o aš čia nieko nekuriu.

Šis siuvinėjimas - tai tik technika, kuri leidžia galvai atsipalaiduoti, pabėgti nuo kūrybinių mokslinių minčių. Kas alų geria, kas mezga, o aš siuvinėju. Toks mano hobis. Pastebėjau, kad siuvinėdamas visiškai atsipalaiduoju ir apie nieką negalvoju. O tada, visai netikėtai, ateina pačios geriausios mintys ir idėjos, susijusios su mano moksline veikla. Tad prilyginčiau šį siuvinėjimą meditacijai.

Siuvinėjate pagal paruoštas schemas. O nekyla minčių sukurti savo kompoziciją?

Galima būtų, bet man dar mokykloje piešti sekėsi sunkiai. Visada stipresni buvo mano muzikiniai gebėjimai. Schemos, pagal kurias aš siuvinėju, man regis, yra net ne pieštos, o sukurtos kompiuterine programa.

Tai tikrai sudėtingas dalykas originalų menininko paveikslą, visus jo atspalvius perteikti schematiškai.

Ar tai brangus hobis?

Vienam paveikslui gali prireikti iki 50 atspalvių siuvinėjimo siūliukų. Viename ritinyje yra 18 metrų siūlo. Vienas kainuoja 62 ct. Dar kainuoja schemos, drobė, rėminimas. Na, savikaina turėtų būti apie 100 Eur. Bet kaip įvertinti darbą?

Vadinasi, šie paveikslai neparduodami?

Ne, ne. Nė vieno nežadu pardavinėti. Kai aš kam nors padovanoju - tai žinau, kur tas paveikslas nukeliavo. Man svarbus kiekvieno paveikslo likimas, nes norisi, kad jis suteiktų žmonėms kažką šviesaus, gero.

Kaip pasirenkate paveikslų siužetus?

Visi paveikslai, kuriuos aš siuvinėjau, yra kokių nors dailininkų kūrinių kopijos. Tai - klasika. Schemų yra įvairių stilių, siužetų, spalvų. Taip pat ir su visokiais liūtais, agresyviais, ryškiais vaizdais. Aš tokių niekada nesirenku.

Man patinka ramūs gamtos ar miestelių peizažai. Man svarbu, kad vaizdas skleistų harmoniją. Noriu, kad žiūrėdamas į išsiuvinėtą paveikslą išgirstum jame išsiuvinėto paukštelio giesmę, pušų ošimą.

Na, štai ir etnomuzikologas prabilo... Papasakokite apie savo pagrindinę mokslinę veiklą. Girdėjau, kad rengiate monografiją. Kas šiuo metu yra jūsų tyrimų objektas?

Gaila, tačiau su Klaipėdos regiono problematika jau nesu susijęs. Dvi dešimtis metų atidavęs Klaipėdos universitetui tapau nereikalingas...

Asmeninio gyvenimo pokyčiai padiktavo ir mokslinę kryptį. Vienoje iš mokslinių ekspedicijų susipažinau su žmona Halyna. Ji yra ukrainietė. Tapome ne tik šeima, bet ir moksliniais bendradarbiais. Ji tiria Čerkasų krašto tradicines dainas, o aš - gimtojo Dzūkijos krašto vienbalses giesmes.

Dabar kartu su žmona užrašinėjame ir tyrinėjame ukrainiečių dainas. Jau esame įrašę šimtus terabaitų ukrainiečių dainų ir tautosakos pavyzdžių. Šie įrašai saugomi ir Ukrainoje, ir Lietuvoje, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Žinoma, iki visapusiško vaizdo dar reikėtų pridėti baltarusių dainas, tačiau leistis į ekspediciją Baltarusijoje šiuo metu itin komplikuotas reikalas.

Atliekame lietuviškų ir ukrainietiškų dainų lyginamąją analizę. Taip pat bendradarbiaujame su mokslininke Irina Klimenko iš Kijevo, kuri parašė disertaciją apie tai, kad egzistuoja bendras tradicinių dainų arealas, geografiškai apimantis Ukrainą, Baltarusiją, Lenkijos pakraštį, Dzūkijos bei Rytų Aukštaitijos regionus Lietuvoje.

Taigi, gali būti, kad pavyks paskelbti net ne vieną monografiją iš šių tyrimų.

Sakykite, ar tarp baltų ir slavų dainų daugiau panašumų, ar skirtumų?

Daugiau panašumų. Lietuvoje bet kurią dainą išgirdęs, galiu lengvai identifikuoti, iš kurio ji regiono. Ukrainos provincijoje išgirdęs močiutes dainuojant, atpažįstu tą pačią dzūkišką dainą. Jos tekstas kone žodis žodin toks pat, tik melodija pakitusi. Vadinasi, kažkada šios dainos buvo bendros tiek mūsų protėviams, tiek gyvenusiesiems dabartinėje Ukrainos teritorijoje. Lyg to paties medžio skirtingos šakos.

Manau, kad kažkada mes buvome kaip sesės ir broliai ir su baltarusiais, ir su ukrainiečiais, Lenkijos krašteliu, ir su Rusijos dabartinių Novgorodo, Psokovo sričių gyventojais. Tiesa, ne visa Lietuva, o būtent Dzūkijos kraštas ir Rytų Aukštaitija. O Žemaitija - jau visai kitas pasaulis.

Ar dzūkai ir Rytų aukštaičiai yra suslavėję baltai, ar subaltėję slavai?

Anksčiau lyginau dzūkų vienbalses ir lenkų dainas. Lietuviškoje dainoje yra tokie žodžiai, sesulė sako: „Dar nesėsiu, nevažiuosiu, dar nedėkojau tėveliui, mamulei, broleliui, sesulei, jaunimėliui, rūtų vainikėliui“. Lenkiškoje analogiškoje dainoje ši seka ilgesnė. Joje po jau išvardytų padėkų seka tekstas: „dar slenksčiui, krosniai.. nedėkojau“. Tai labai seni simboliai. Slenkstis - tai riba tarp gyvenimo tėvų namuose ir santuokos, krosnis - tai namų širdis. Tad tikėtina, kad lenkiška daina senesnė, nors Lietuvoje ją laikome grynai lietuviška tradicine daina.

Bus daugiau.