Juozas Šikšnelis: „Man tai tarsi bandymas atsistoti šalia“

Klausimai Ievos Simonaitytės literatūrinės premijos laureatui (du kartus) Juozui Šikšneliui:

Ką asmeniškai Jums reiškia Ievos Simonaitytės premija?

Simonaitytės literatūrinė premija reiškia labai daug. Visada stebėjausi ir nenustoju stebėtis tais broliais ir sesėmis kūrėjais, kurie gavę vieną ar kitą apdovanojimą, ima paistyti, jog tai nieko nereiškia, tai tik toks žaidimas ir panašiai. Gal reikėtų pagalvoti apie pagarbą skiriantiems premiją ir vardą, kurio laureatu tampi. Man tai tarsi bandymas atsistoti šalia. Ne bandymas pasimatuoti literatūrinę reikšmę, bet tik pabuvimas netoliese, nes prilygti Simonaitytei nelabai kas gali. Turiu prisipažinti, jog Ieva Simonaitytė niekada nebuvo pati mylimiausia rašytoja, kurios veikalus skaičiau po kelis kartus ir knygas laikiau po pagalve, bet negaliu paaiškinti fakto, kad tiek vidurinės baigiamajam, tiek stojant į universitetą, rinkausi temas iš Simonaitytės kūrybos. Kažin, kaip dabar atrodytų tie rašiniai? Ir dar: aukštų įvertinimų už abu darbus negavau, nes privėliau daug klaidų – gramatinių. Juk padorus būsimas rašytojas yra vertinamas ne už sintaksės, leksikos bei gramatikos mokėjimą.

O paskui beveik pusę amžiaus pradirbau jos vardu pavadintoje bibliotekoje. Magija ir tiek. Labai džiaugiuosi vienu savo sumanymu: Simonaitytės suoleliu, kurį įrengėme mažajame bibliotekos kiemelyje kartu su bendraminčiu Romu Klimavičiumi ir idėjos rėmėju Aldu Kliuku. Suolelio papėdėje puikuojasi užrašas: „Paskutinio taško niekada nepadėsiu“, tai lyg priesakas mums nenustojant rūpintis Simonaitytės kūrybos sklaida.

Didžiuojuosi ir džiaugiuosi tapęs Simonaitytės literatūrinės premijos laureatu.

Kaip vertinate Ievos Simonaitytės indėlį į lietuvių literatūrą?

Simonaitytė lietuvių literatūroje užsiėmė sau vietą iš kurios niekas jos neištrins, o juk buvo ne vienas bandymas: trynė iš mokyklinių programų, visaip niekino ne tik nevykę šoumenai, bet ir pseudofilosofės. Ir kas iš to? Simonaitytė liko kur buvus, o tų bandytojų suniekinti istorijoje nė dulkių neliks. Simonaitytė atvertė visą klodą mūsų krašto istorijos. Kitus dar gyvus bei leisgyvius klasikus galiu aprėpti jų kūrybos fone, tai Simonaitytė man visais laikais buvo neaprėpiama. Nežinau kodėl ir nebandau gilintis. Kategoriškai atmetu priekaištus, kad buvo godotina tuometinės partinės valdžios, atvirai kalbant, dėl manęs ji galėjo sėdėti ne tik šalia Sniečkaus ar Griškevičiaus, bet ir jiems, atleiskite, ant kelių – jos kūrybos reikšmė ir jos didybė mano akyse nuo to nė kiek nebūtų nukentėjusi. Ir dar: ar žinome nors pastraipą, nors eilutę, šlovinančias tarybų valdžią? Išskyrus cenzoriaus Gurvičiaus sudrapalintą „Paskutinę Kūnelio kelionę“, kurią lydi anekdotas iš mano asmeninės patirties. Anūkė Kotryna dar pradinėje rašė žavias pasakaites, vieną jų nusiunčiau į „Laimiuką“, atspausdino, su džiaugsmu rodau Kotrynai, ji perskaito ir ima raudoti. Kas atsitiko, klausiu. Jie pakeitė vieną žodį. Raminu, nurimsta, sakau: ką padarysi štai Simonaitytei visą kūrinį perrašė. Anūkė vėl į ašaras, ko šį kartą: Simonaitytės gaila, kūkčioja Kotryna.

Visi smerkiantys, drabstantys kolaborantės etiketėmis, turėtų akimirkai sustoti ir bandyti įsivaizduoti save ne sėdintį saugiame užpečkyje, bet esantį žvėries nasruose. Bepigu smerkti, mokyti ir vaidinti superpatriotus, tautinio atgimimo žadintojus, kai už lango šviečia saulė, čiulba paukšteliai ir niekas tau negresia, bet pabandyk įlįsti į svetimą kailį, kada jį svilina?

Nežinia kaip kitiems, bet Simonaitytės kūryba tai ne plokščiame ekrane slenkantys vaizdai, o vaikščiojimas po klaipėdiškių Skanseną, tai, modernia kalba, 3D projekcija, giluminis vaizdas.

Šiame sudėtingame, prieštaravimų bei įtampų pilname pasaulyje nereikėtų skatinti separatistinių nuotaikų, teigiant, kad klaipėdiškiai – ypatinga padermė, gal netgi išsiskirianti iš kitų lietuvių, bet Simonaitytės kūryba tebūnie tas lakmuso popierėlis, žadinantis meilę šiam kraštui, žadinantis ir verčiantis paneigti nūnais gajų suvokimą: kur gerai – ten tėvynė. Ne, skaitykite Simonaitytę, permąstykite, ką perskaitę ir galop, labai tikiuosi, suvoksite, kad tėvynė yra čia. Tik čia.

Ir jeigu mes eilinį kartą bandysime trinti iš istorijos Simonaitytę tai žiojančių atminties duobių nepajėgs užpildyti niekas ir karta po kartos gyvens televizijos šou pseudorealybėje, be Viliaus Karaliaus, be Aukštujų, be Mažosios Lietuvos.  Daug be ko.

Juk atminties duobės gali užželti tik užmaršties žole.

Mes galime prigalvoti aibę naujų epitetų Ievai Simonaitytei, mes galime statyti jai naujus paminklus, mes galime rengti jai vienadienius pompastiškus minėjimus, galime prisiekinėti jai savo neblėstančią meilę ir pagarbą, bet visa tai tebus dabarties margo, skubraus  gyvenimo pasekmė, o priežastis – Ieva Simonaitytė dabartinio gyvenimo banalybės bei tuštybės fone yra nekintantis ir orus dydis.

Raskime savyje jėgų ir pavokime akimirką stabtelti ties ja...

Tarsi prieštaraudamas pats sau, iniciavau akciją: mažajame bibliotekos kiemelyje, kur stovi Simonaitytės  suolelis, akmens plokštėse iškalti retus, Simonaitytės kūryboje vartojamus žodžius. Pradėjau pirmas, po manęs laureatė pasekė pavyzdžiu, nežinia kaip bus toliau...

Beje, 1936 m. už romaną „Aukštųjų Šimonių likimai“ Simonaitytei paskirta Lietuvos valstybinė premija. Dabar tikėtina valstybinės  premijos nė už ką negautų, nes pasikeitė ne tik literatūrinės mados, bet ir premijų skirstymo principai, kurių dažniausiai niekas negali dorai paaiškinti, o mes suprasti.

Ką rašote šiuo metu? Kaip apibūdintumėte rašytojo vaidmenį  dabartinėje epochoje?

Visose epochose rašytojo vaidmuo buvo panašus ne į vėliavnešio, vado, bet į pilkojo kardinolo. Mokantiems skaityti ne tik kas parašyta, bet kas tarp eilučių jie galėjo patarti, bet ne įtakoti. Neteko  girdėti, kad rašytojai sukeltų revoliucijas, organizuotų perversmus ar teroro aktus, nebent prieš  Salmaną Rushdį Irano ajatolų paskelbta fatva – mirties bausmė už pranašo suniekinimą. „Kekšės ir  rašytojai, Mahoundai. Jiems tu negali atleisti. Rašytojai ir kekšės, atsakė Mahoundas, nematau  skirtumo“. (Rushdis „Šėtoniškos eilės“). Kaip matome iš šios citatos, kliūva ir rašytojams, ne tik  pranašui. Galima teigti, jog rašytojo vaidmuo yra svarbus tik skaitantiems juos. O tai ne tokia didelė  žmonijos dalis.

Ką dabar rašau? Bandau atsikratyti ydos ką nors rašyti, nes perkeltine prasme stalčiuose greitai neliks  vietos rankraščiams. Taip, taip, parašyti kūriniai baigia užsmaugti kūrėją, jų nėra kam siūlyti –  leidyklos reikalauja pinigų, kultūriniai leidiniai skundžiasi perpildytais portfeliais. Belieka facebook;as.

Publikuok ir skaičiuok patiktukus, kuriuos deda neskaitę tavo draugai.  Parašiau versijų romaną apie Prelato Konstantino Olšausko painią ir iki šiol neišaiškintą bylą bei  mirtį, pateikdamas visiškai naują požiūrį. Kultūros taryba neskyrė finansavimo, pasiūliau kelioms  leidykloms – irgi mirtina tyla, net ne neigiami atsakymai, bet tyla. Romano į facebook;ą neįdėsi,  todėl snaudžia kompiuterio kietajame diske. Nešiojuosi dar vieno smagaus detektyvo sumanymą, bet  nedrįstu pradėti, nes tai beprasmiškas darbas, tegul kūrybos procesas it teikia malonumą, bet ir  prasmės norėtųsi. Dar rašinėjus visokius trumpus tekstukus, kartais juos publikuoja jūsų laikraštis.

 Tad klausimas būtų toks: ko Lietuvoje per daug? Rašančių ar išmanančių kaip reikia rašyti? Ko  Lietuvoje trūksta? Skaitančių ar galimybių publikuotis? Atsakymą įrašykite patys.