Jubiliejų švenčianti grupė „Skylė“: „Mūsų publika nėra masinė, tačiau ištikima“

Savaitgalį Klaipėdoje, kino teatre „Arlekinas“, vykusiame dokumentinio filmo „Anapus laiko ir šviesos“ seanse dalyvavo ir grupės „Skylė“ nariai - įkūrėjas Rokas Radzevičius, dainininkė Aistė Smilgevičiūtė ir fleitininkas Kęstutis Drazdauskas.

Filme, režisuotame Aistės ir Skaistės Jauraičių, rodomi unikalūs kadrai iš grupės gyvenimo nuo pat jos formavimosi iki šių dienų. Ryškiame kūrybiniame kelyje būta ir roko operų, vaidinimų, dainų vaikams, ir skambių patriotinių, melodingų žemaitiškų dainų.

Grupė palaiko ir broliškas tautas - 2013-aisiais koncertavo Maidane, 2015-aisiais rengė koncertus kariams Rytų Ukrainos pafrontėje. Palaikymą Ukrainai muzikantai reiškia ir šiuo metu. „Keliavome su ta pačia mintimi - su parama, su noru dalintis dainomis, su pasipriešinimo istorija ir lietuviška, baltiška, vakarietiška kultūra“, - yra sakiusi A. Smilgevičiūtė.

Po filmo peržiūros Klaipėdoje ir bendravimo su gerbėjais grupės įkūrėjas R. Radzevičius ir dainininkė A. Smilgevičiūtė sutiko pasidalinti mintimis ir su „Vakarų ekspreso“ skaitytojais.

Filme minėta ir rodyta, kad vienas iš pirmųjų jūsų didelių projektų buvo įgyvendintas Klaipėdoje 2002 metais, miestui švenčiant 750 metų jubiliejų. Koks dabar yra jūsų santykis su pajūriu, Žemaitija?

R. Radzevičius: Klaipėdoje visų pirma buvo didelis lūžis mūsų kūryboje, nes turėjome galimybę sukurti roko operą „Jūratė ir Kastytis“. Klaipėda buvo mecenatas, finansavo tą projektą. Nors buvom jauni, bet patikėjo mumis ir idėja, patikėjo, kad gerai padarysim.

Tai buvo milžiniškas postūmis, pirmą kartą turėjome tokį finansavimą ir galėjome pastatyti visą operą. Aš pats susikviečiau atlikėjus, prodiusavau pastatymą. Po to buvo ir daugiau įvairių koncertų Klaipėdoje.

A. Smilgevičiūtė: Esame ir vėliau Jūros šventėje koncertavę. „Skylės“ dvidešimtmečio proga buvome paruošę programą ir po to ją rodėme ir Klaipėdoje. Aš pati esu iš Plungės, iš Žemaitijos kilusi. Man čia daug kas brangu, gimta, o dabar turiu ryšį, nes Klaipėdoje gyvena mano brolis ir dažnai lankomės.

R. Radzevičius: Dar tikimės, kai tik leis aplinkybės, Klaipėdoje parodyti žemaitišką roko operą „Gervaza dūzgės“. Kai ją įrašėme ir išleidome albumą, prasidėjo karantinai, o dabar Ukrainoje vyksta karas, daug neaiškumų. Tikimės, kad pavyks jį parodyti, nes tai tikrai geras kūrinys, o ir Klaipėdoje gyvena nemažai žemaičių.

Filme nuskambėjo frazė, kad jūsų grupė „darė nesąmones ir tuo džiaugėsi“. Kiek tas „nesąmonių darymas“ buvo svarbus grupės veikloje? Ar tiesiog smagus laiko leidimas, sykiu kuriant, buvo pagrindinis dalykas?

R. Radzevičius: Siekėme, kad būtų smagu, bet tai nebuvo vien tik pasilinksminimas. Mes buvome tokie... Net nežinau. Gyvenome normalų jaunatvišką gyvenimą. Jei tai būtų buvęs tik pasilinksminimas, mes būtume seniai nustoję groti.

Vis tiek buvo kažkoks bandymas išsilaisvinti. Buvo irgi lūžio momentas, kai vertėsi visas pasaulis - perėjimas iš sovietmečio, Lietuvos nepriklausomybė, kūrėsi Lietuva iš naujo.

Buvo daug sovietinio marazmo, kompleksavimo. Norėjosi išsiveržti, daryti kažką kitokio.

Kūryba buvo viena iš savojo identiteto paieškų, vienas iš būdų susikurti savo dvasinį pasaulį. Buvo visiškas vakuumas - nebuvo nei normalios muzikos, nei grupių, buvo tokia skylė (juokiasi). Reikėjo tą skylę kažkuo užpildyti.

Norėjome, kad ir mums patiems būtų faina, siekėme dvasinio komforto. Mes ne tik muzikavome, bet ir paišėme, laikraščius leidome, rengėme festivalius. Prisigalvodavome visko.

Kaip prasidėjo domėjimasis rimtesnėmis temomis - tautiškumu, patriotiškumu, jų puoselėjimu? Kaip tai atėjo į jūsų kūrybą? Turiu omenyje albumą „Broliai“.

R. Radzevičius: Su metais, su branda. Tai buvo natūraliai, nebuvo taip, kad vieną dieną atsikėlę sugalvojome.

A. Smilgevičiūtė: Tokie pirmi žingsniai galbūt buvo ir „Povandeninėse kronikose“, kur atsirado baltiškų dalykų. Mes apskritai mokėmės, domėjomės, kuo gyvenam. Yra ir šiek tiek antikinių dalykų, nes aš studijavau klasikinę filologiją.

Dabar, kai žiūriu, viskas buvo gana romantiškai. Po to išsivyniojo tautinė linija. Rokas, kaip istorikas, turėjo gilesnių domėjimosi temų, taip pat ir apie partizanus, bei kitų. Atsirado idėja perdainuoti partizanines dainas, bet Rokas pagalvojo, kad reikia sukurti naujų, paieškoti savo santykio.

Įdomių dalykų mūsų mitologijoje, istorijoje yra labai daug.

Pavyzdžiui, albumas „Dūšelės“ - besidomint atsiranda dalykų, kurie suvirpina, sužadina, tu užsikabini ir toliau darai.

R. Radzevičius: Dar yra momentas, kad visada ieškai kažko naujo. Mūsų visi projektai kuo toliau, tuo darosi sudėtingesni. Atsiranda chorai, šokėjai... Vis sudėtingiau ir sudėtingiau. Gal nebegali daryti paprastai, o gal tiesiog nebeįdomu. Patys sau prisikuriam problemų (šypsosi).

A. Smilgevičiūtė: Kai kūrėme „Gervaza dūzges“, galvojome, kad viskas bus paprasčiau, bet išėjo nepaprastai (juokiasi).

Galbūt trūksta kokių nors iššūkių?

A. Smilgevičiūtė: Nežinau, galbūt Roko vizijos yra didelės.

R. Radzevičius: Užsikeli kartelę ir tada nebegali jos leisti - reikia dar aukščiau.

A. Smilgevičiūtė: Gal kartais ir galima, nieko čia tokio. Bet taip išeina, kad nenuleidžiame.

Jūsų buvimas kartu gyvenime ir kartu kūryboje, scenoje - ar tai pranašumas? Ar būna atvejų, kai gali atrodyti, jog tai trukdo?

A. Smilgevičiūtė: Aišku, kad visokių situacijų yra, bet per tiek metų esame viską išsiaiškinę ir viskas susistygavo.

R. Radzevičius: Jei nebūtume šeima, tai tikriausiai daug ko nebūtų. Mes labai daug dalykų padarome, nes yra tam tikras pasišventimas, dviese kryptingai darai. Yra ne tik kūryba.

Kūryba yra kaip žiedeliai, o kasdien yra daug juodų darbų, kad galėtum ta kūryba džiaugtis.

Kiek esame privargę su visokiais administravimais, organizaciniais dalykais...

Galbūt ir grupė išsilaikė 30 metų dėl tokio atsakingo požiūrio?

A. Smilgevičiūtė: Ko gero. Visi grupės nariai labai džiaugiasi jubiliejumi. Tiesą sakant, mes visi esame šiek tiek apakę, kad tiek ilgai išsilaikėm (juokiasi).

Ar netikėjote, kad tiek gyvuosite?

A. Smilgevičiūtė: Atrodo, būni, būni ir apie tai negalvoji. Kita vertus, grupėje nėra atsitiktiniai žmonės. Yra visokių paprastų komercinių formulių, kaip sudaryti grupę - pasikvieti klavišininką, dar tą, aną, turi grupę ir groji.

R. Radzevičius: Komercijoje apskritai grupės nereikia, darai solinę karjerą. Išmeti visus muzikantus, pasivadini Aiste Smilgevičiūte... (šypsosi).

A. Smilgevičiūtė: Taip, gali pasisamdyti muzikantų, važinėti po Lietuvą ir groti tas pačias dainas. Pas mus yra viskas kitaip. Mes labai vertiname tuos žmones, kurie yra su mumis. Kai kurie net nėra profesionalūs muzikantai, pavyzdžiui, Kęstutis Drazdauskas ar Mantvydas Kodis, kurio sodyboje „Mėnuliškėse“ renkamės į kūrybines stovyklas.

Jie yra nuo pirmų grupės įkūrimo dienų, tai žmonės, kuriais gali pasitikėti. Kartais net ne muzikiniai įgūdžiai viską lemia, o tas susicementavimas, bendrystė, idėjos palaikymas.

Ar galima sakyti, kad ši bendrystė ir yra gausios „Skylės“ šeimos pagrindas?

A. Smilgevičiūtė: Nors esame skirtingi, mes susivienijame dėl kokio nors tikslo. Galbūt nebūtinai visiems sekasi bendrauti šeimomis, bet kūrybinėje erdvėje mums sekasi, yra kitas bendravimo lygis. Manau, jei nebūtų tikslų, kurie visus įkvėptų, galbūt ir dalies žmonių nebūtų. Visi tie dalykai vienas kitą papildo.

R. Radzevičius: Tos kūrybinės stovyklos yra vienas gražiausių laikotarpių - nuvažiuojame, pabūname, atsigauname.

Šiuo metu važinėjate po Lietuvą pristatydami dokumentinį filmą, toliau kuriate, leidžiate albumus, turite tikrai nemažą klausytojų ratą. Vis dėlto sakote, kad nesijaučiate žvaigždėmis.

R. Radzevičius: Niekada nebuvo ir, manau, niekada nebus mūsų muzika masinis reiškinys. Tai yra gilesni dalykai ir bus ribotas ratas žmonių, kuriems tai patinka. Bet tas ratas stabilus - žmonės ateina į koncertus.

Mūsų publika nėra masinė, tačiau ištikima.

Kokių dar planų turite, ką norėtumėte nuveikti, padovanoti klausytojams?

R. Radzevičius: Kol kas labai didelių planų neturime. Pernai įrašėme lopšinių vaikams albumą, tik dar neišleidome. Dar pradėjome didelį projektą, kuriame dainas skautams. Galvojome, kad bus paprasta, bet jau kuriame dvejus metus ir žiūrim, kad projektas auga ir sudėtingėja, tai vėl nebus vien paprastos dainos.

A. Smilgevičiūtė: Taip, dabar yra tokia fazė pabaigti tai, kas pradėta. Po tokių didelių projektų kaip „Gervaza dūzgės“, kurias ruošėme ne vienerius metus, reikia laiko. Reikia pagyventi, pajusti pulsą, kad susiformuotų nauja stipri idėja, prie kurios norėtum dirbti.