Jonas Sakalauskas: žinau, kad man dabar nenaudinga kalbėti, bet prieš išeidamas tikrai iškelsiu klausimą

„Aš eisiu ir išeisiu iš šitos sistemos, bet aš prieš išeidamas tikrai iškelsiu retorinį klausimą, ar mes tikrai norime, kad sistema atsinaujintų, kad ateitų nauji vadovai, kad įtrauktume daugiau talentų, kad kultūros įstaigos būtų labiau šiuolaikiškos ir atsinaujinančios, ar realybė visgi yra kitokia“, – kalbėjo jis.

– Eina paskutinės savaitės, kol dar esate LNOBT vadovu – po to šias pareigas perims konkursą laimėjusi Laima Vilimienė. Konkurso rezultatus esate apskundęs, teatre tęsiasi įvairios protesto akcijos, bet ar tikite, kad dar gali įvykti kažkokie pokyčiai?

– Vienintelis įmanomas scenarijus galėtų būti, jei teismas greičiau pasakytų kažkokį savo verdiktą ir tada galimai tektų paskelbti kitą konkursą. Bet, man atrodo, greitai šitie dalykai nevyks.

Manau, tiesiog viskas vyks kaip numatyta darbo sutartyje – kovo 1-ą baigiasi mano darbai čia, aš tiesiog išeinu daryti kitų darbų, o LNOBT bus kitas vadovas. Teismų maratonas, tikėtina, tęsis ilgai, bet kadangi ne aš teisėjas, nežinau, kuo tai pasibaigs ir kiek tai truks.

Teismas vėliau pripažins, kad konkursas įvyko neteisėtai ir paskelbs iš naujo, arba ne. Kol kas tokie paprasti scenarijai.

Tačiau dabar, kai, man atrodo, visuomenė šiek tiek pavargo nuo visos tos informacijos, svarbu pažymėti, kad čia, priešingai nei sakoma, nėra vadovo, kuris įsikibęs į savo vietą.

Tiesiog yra vadovas, tai yra, aš, pasirašęs penkerių metų sutartį, ir dabar ji baigiasi. Aš pats asmeniškai dabar esu tokioje labai sudėtingoje situacijoje. Iki konkurso buvo begalė pasiūlymų, turėjau ir planų, jei konkursas įvyks taip, kad nugalės stipresnis.

Tikrai nenoriu girtis, bet turiu pasiūlymų ir Lietuvoje, ir Europoje, tiek kaip vadovas, tiek kūrybinių, be to, atnaujinu savo dainavimo karjerą, kam intensyviai ruošiuosi.

Mano veikla man niekur nesustoja – turiu galimybę veikti toliau kaip vadovas, prodiuseris, dainininkas ar kompozitorius.

Visgi, kas šitoje situacijoje man atrodo sudėtingiausia, kad išeinu iš tos vietos lyg su suformuotu naratyvu, kad jos besilaikantis vadovas surinko jaunimėlį, juos paskatino protestuoti, kurti visokias akcijas, skleisti vienokią ar kitokią man palankią ar naujam vadovui nepalankią informaciją, ir lyg tokia istorija net kai kas patikėjo.

Bet iš tiesų teatras kaip veikė, taip veikia, darbuotojai kaip dirbo – taip dirba, repertuaras nesugriautas, visi žmonės toliau normaliai dirbo, atliko savo funkcijas, žiūrovai patenkinti, laimingi ateina į teatrą.

Neįvyko nieko tokio, bet tiems, kas neina į teatrą, nedalyvauja toje veikloje, susidaro įspūdis, kad čia įvyko streikai, mitingai, vyksta kažkoks nesibaigiantis maištas, teatras sustojo.

Realybėje nieko to nėra, teatras kaip dirbo prieš mane sėkmingai šimtą metų, taip ir dirbs.

Aš iš viso nebūčiau nei ėjęs į spaudą, nei kalbėjęs, nei rašęs kažkokius postus – na, įvyko konkursas, koks įvyko – bet visų pirma didžiajai daliai kolektyvo visgi iškilo klausimas, kaip tas konkursas buvo sukonstruotas, ir tiek jo rezultatai, tiek pats procesas iškėlė labai daug klausimų ir reakcijų pačiame teatre.

Man atrodo, didžioji dalis kolektyvo pasijuto, kad nors tai yra pagrindinė kultūros įstaiga, čia nugalėjo kažkokios siauros grupės interesai.

Bet viso to rezultatas paveiks labai didelį kolektyvą, kuris ir taip per trisdešimt metų buvo mėtytas vėtytas, buvo begalės visokių skandalų ir perversijų.

Dabar kolektyvas per penkerius metus jau buvo apjungtas, apramintas, ir oponentai buvo kiek aprimę ir, man atrodė, teatras pradėjo rodyti kažkokius gerus rezultatus.

Žiūrovai patenkinti, teatras – tikrai labai matoma įstaiga, apie kurią labai geri atsiliepimai Europoje, be to, nuotaikos kolektyve pasikeitė. Žmonės pradėjo nebebijoti kalbėti, reikšti savo nuomonę, būti aktyvūs, daryti savo iniciatyvas.

Iš tikrųjų teatrui, atrodė, sekėsi labai gerai, ir tas konkursas tikrai šokiravo žmones, jiems iškilo klausimų ir normali reakcija į esamą rezultatą.

Žmonės, matyt, visais būdais klausia: klausykit, kodėl su mumis niekas nesiskaito, kas mes esame visame tame dalyke?

Kaip pamatėme vėliau, tokių žmonių yra tikrai labai daug – tų, kurie nepabijojo pasirašyti, nors puikiai supranta, kad po to jie galimai ir nukentės.

Bet jie vis tiek reiškia savo mintis ir užduoda valstybinėms įstaigoms, jų vadovams klausimus, kurie daug kam matomi plika akimi. Ir didžiausias klausimas visame tame, kad niekas į tai nesureagavo.

Visa tai buvo nurašyta, kad vadovas įsikibo į kėdę, nenori išeiti ir judina vandenis. Man atrodo, kad tai yra be proto nesąžininga tų žmonių atžvilgiu.

Tai, kad aš dabar ir apskritai kalbu, man, kaip žmogui, tikrai nėra naudinga.

Juk kokią aš siunčiu žinutę tiems žmonėms, kurie galbūt kada nors mane norėtų kviesti dirbti kaip vadovą ar įdiegti kažkokius projektus – piešiamas paveikslas, kad tai yra reakcingas vadovas, kuris negali išeiti iš savo vietos.

Aš turiu daug darbų ir planų, tad išeiti su tokia etikete man, prisipažinsiu, labai neapsimoka.

– Tad kodėl netylite?

– Negaliu tylėti. Gerai, aš išeisiu, manęs nebus, ir tada, tarkime, įsivaizduokime blogiausią scenarijų – teismas pripažįsta, kad nors gal yra kažkokių neatitikimų, bet teisės aktai nepažeisti.

Tada kur lieka tie žmonės, kurie reiškė savo mintis?

Galime palyginti, jei Nacionaliniame dramos teatre vieno vadovo atleidimas tampa nacionaliniu klausimu, jis kviečiamas į visas televizijas, o čia mažiausiai 370 žmonių iš didžiausios įstaigos klausimai eina į niekur, į orą, nurašomi vadovui, nors realybėje turinys visai kitas.

Niekas neginė manęs, nebuvo čia kažkokių „pasilik, Jonai“.

Žmonės net nebūtų taip sureagavę, jei būtų išrinkę bet kurį kitą vadovą. Tiesiog žmonės kelia klausimus apie konkursą, kurie, be abejo, man taip pat kyla.

Jei iš aštuonių konkursų visus vadovus palieka tose pačiose vietose po trečią, ketvirtą, penktą kadenciją ir tai nėra jokia problema, viskas yra gerai, nes stabiliai dirba įstaiga ir mes paliksime žmogų, kas čia įvyko?

– Patikslinsiu, kad trečiai ar daugiau nepaliktų, nes pasikeitė įstatymas ir dabar daugiausiai yra leidžiamos dvi kadencijos.

– Taip, bet kadangi įstatymas buvo priimtas prieš penketą metų, tai automatiškai tos prieš tai buvusios kadencijos nesiskaito ir kažkam ketvirta ar penkta kadencija nėra jokia problema. Bet žiūrint į dabartinę situaciją, aš galvoju, koks signalas yra siunčiamas jauniems vadovams.

Nežinau, ar iš viso mes norime dalyvauti valstybės kultūros lauke su tokiais konkursais ir tokiu požiūriu į darbą, su tokiu vertinimu.

Juk kas realiai įvyko, kad nors rezultatai yra geri, visi dirba gerai, bet vadovas dirba blogai – pakeiskime jį geresniu. Vis tiek kažkiek, matyt, vadovas irgi prisidėjo prie to, kad teatre ar kitoje įstaigoje įvyktų pokytis – jis turėjo laiduoti už vadovus.

Šiuo atveju realiai dalis tų vadovų, kurie atidavė visą širdį, jie realiai pasijuto apgauti sistemos. Vienoje pusėje teigiama, kad mums reikia konkursų, mes norime, kad ateitų nauji žmonės, kad jie kurtų, plėtotų Lietuvos kultūrą, bet realybėje sistema rodo, kad nereikia čia tokių žmonių. Yra įsitvirtinę kažkokie vadovai,

Kultūros ministerijoje yra įsitvirtinusios kažkokios interesų grupės ir jie juos realiai valdo. Tie žmonės, kurie tiesiog reiškia savo mintis, kurių yra daug – jie yra niekas. Tai man yra skaudžiausia.

Aš eisiu ir išeisiu iš šitos sistemos, bet aš prieš išeidamas tikrai iškelsiu retorinį klausimą, tad ar tikrai mes norime, kad sistema atsinaujintų, kad ateitų nauji vadovai, kad įtrauktume daugiau talentų, kad ta sistema, valstybinės kultūros įstaigos būtų labiau šiuolaikiškos, atsinaujinančios – ar tikrai mes to norime?

Man atrodo, iš viršaus to noro nėra.

Norima gyventi ramiai, nes kiekvienas pokytis, kiekvienas naujų talentų pritraukimas, aišku, kuria kažkokius konfliktus ir atsiranda nepatenkintų žmonių.

Aišku, kažkas negauna vaidmens, darbo, užsakymo, ir tai kelia turbulencijas. Bet čia ir yra klausimas, ar mes norime kažkokio pokyčio, atsinaujinimo ir gyvybingos kultūros, ar nenorime.

– Kultūros ministras Simonas Kairys interviu LRT teigė, kad būtų pavojingas precedentas į vadovo rinkimo procesą įtraukti darbuotojus. Kaip į tai reaguojate, kokios yra įprastos praktikos Europoje?

– Praktikų yra įvairių, bet normalūs teatrai daro normalius konkursus ir aiškiai pasako: klausykit, mes norime išrinkti geriausią vadovą, gal ir dabar buvo gerai, bet norime naujo, tad mes renkame tą vadovą, vyks konkursas, kuriame nėra favorito – pasirodyk geriausiai ir tave išrinks. Natūralu.

Tada komisijose susirenka tikrai įvairių sričių atstovai, paprastai tai būna su daug suinteresuotų grupių – niekada nedominuoja kuri nors viena, kad būtų, tarkime, tik tiesiogiai ministrui pavaldūs žmonės, kuriems galima suformuoti kažkokį požiūrį. Šiai dienai mes turime konkursą, kuris buvo sudarytas išimtinai iš vienos ministerijos žmonių, iš vienos jai pavaldžios įstaigos ir iš vieno lyg iš šono, pavadinkime, socialinių partnerių atstovo.

Nebuvo nei vieno realiai dirbančio operos kritiko, kuris domėtųsi, analizuotų, vertintų, nebuvo nė vieno rimto rinkodaros specialisto.

Man atrodo, tai tikrai gerokai nuvylė dalį teatro bendruomenės ir asmeniškai mane. Jei būčiau žinojęs, kad konkursas yra dėliojamas taip, kad tiek aš, tiek kiti kandidatai, sudalyvausime kaip statistai, nes favoritas buvo aiškiai įvardintas jau prieš konkursą, mielai būčiau daręs kažką kita.

– Kalbėdami apie finansinius rezultatus, ne kartą Jūs ar Jūsų komandos atstovai akcentavo, kad Jūsų vadovavimo metu teatras išlipo iš skolų. Vėlgi, ministras atkreipė dėmesį, kad 2020 m. LNOBT gavo milijono vertės dotaciją iš valstybės, didesnę, nei bet kuri kita įstaiga.

– Pradėkime nuo to, kad pats teatras kaip toks yra daugiau nei 80 proc. dotuojamas iš valstybės. Nereikia turėti iliuzijų, kad įmanoma iš kažkur staigiai atrasti tiek milijonų ir teatro vadovas iš kažkur juos atranda.

Nors 2022 metais mes turėjome rekordinį skaičių rėmėjų, jų indėlis į teatro veiklą buvo beprecedentis – surinkome apie 400 tūkst. eurų iš privačių rėmėjų, kas yra tikrai nemaži skaičiai kultūroje – bet mes vis tiek esame didžiąja dalimi priklausomi nuo valstybės finansavimo.

Ir gauti tą finansavimą, įtikinti finansų ministrą, premjerą, vyriausybę, kad reikia prisidėti prie teatro, kad teatras nebuvo pakankamai finansuojamas, irgi yra rimtas darbas.

Buvo viešai įrodinėjama, pasakoma labai rimtų argumentų ir net tie finansai neatėjo šiaip sau – dabartinė finansinė situacija yra penkerių metų nuoseklaus darbo rezultatas.

Tai ir atstovėjimas biudžeto, kad valstybė skirtų lėšų, ir darbas su rinkodara, kad ateitų publika ir iš bilietų uždirbtume daugiau, ir darbas su rėmėjais, kad jie ateitų, ir darbas, kad neleistume per daug pinigų ir tiesiog tilptume į tuos biudžetus, kurie yra.

Teatras chroniškai neturėjo pinigų. Tai rodė 2011-ų, 2012-ų, 2017-ų metų auditai – jeigu ministras norėtų, tikrai galėtų tai pasiskaityti, įsivertinti, juk tai nėra jokia paslaptis.

Tai jei dabar sakoma, kad tiesiog Finansų ministerija pridėjo lėšas ir čia nieko neįvyko, aš galiu pasakyti, kad įvyko – mūsų kolektyvas, mūsų teatro bendruomenė labai daug padarė,

O tai dabar nurašyti... Jei tai yra atsidėkojimas už tai, kad mums pavyko kažką padaryti, tai čia, kaip sakoma, geri darbai nebūna nenubausti.

– Renkant vadovą buvo vertinamos jų penkerių metų programos. Tad gal tikrai galima paskelbti tą, kurią siūlėte Jūs, kad visi norintys galėtų palyginti su laimėjusia?

– Man tikrai nėra problemos kažką paviešinti: mano programoje išsakyti punktai yra ne kartą išsakyti viešai, ir ministerijai, ir per interviu – čia nėra jokios paslapties, jei visuomenė norėtų žinoti, aš galėčiau ją ir paviešinti. Vienintelė bėda, kad kai tu nematai kitų programų, negali įvertinti, gerai čia parašė ar blogai.

Tad, manau, problema yra ne viešinimo. Didžiausia problema man atrodo ta, kad siaura interesų grupė nusprendė, kas turi būti vadovas arba kas neturėtų juo būti.

O dabar viskas yra taip, kad du žmonės, aš ir ministras, esame tie, kurie eina į eterį. Natūralu, kad ministras turi ginti savo poziciją, jis dabar negali neatstovėti savo komandos, savo intereso.

Juk jei jie pasako, kad konkursas įvyko blogai, tai automatiškai ir tas žmogus, kuris laimėjo, gali duoti į teismą ir sakyti, klausykit, aš praėjau konkursą, aš irgi turiu teisę į savo interesų gynimą.

Tad ministras negali atsitraukti ir bet kokiu atveju ieškos įvairiausių priemonių – žmonių, kurie palaiko tokią nuomonę, argumentų, kaip aš nelabai gerai dirbau, o nauja vadovė dirbo labai gerai, užsirekomendavo ministerijoje ir ją išrinko.

Pripažinti, kad kažkas konkurse vyko blogai, tai pripažinti, kad komanda dirbo blogai – iš esmės jie šiai dienai šioje situacijoje nuomonės pakeisti negali ir viskas, ką jie darys, tai sakys, kad viskas yra gerai.

Aš savo ruožtu atsakingai pasakau – ne viskas vyko gerai. Labai linkėčiau ateityje, jei yra deklaruojama, kad norima, kad ateitų geri vadovai, suprasti, kad tai yra tas precedentas, kuris parodys, kad dalis naujų potencialių vadovų į tokius konkursus net neis.

– Vienas dalykas yra klausimai apie sisteminius pokyčius. Bet konkrečiai šiuo atveju, kokiais argumentais remdamiesi apskundėte konkurso rezultatus?

– Pradėkime nuo to, kad komisijos pirmininkė, tai yra, viceministrė Daina Urbanavičienė, vien etine prasme negalėjo eiti tokių pareigų – ji ir konkurso laimėtoja yra kolegės Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vadybos katedroje, dirba kartu.

Tegu teisininkai įvertina tai teisine prasme, bet etine prasme tai yra negeras precedentas.

Taip pat tai, kad renkant vienos nacionalinės įstaigos vadovą, dalyvauja kitos, irgi etine prasme neaiškus klausimas.

Juk mes su Nacionaline filharmonija vis tiek kažkuria prasme esame konkurentai – konkuruojame dėl muzikantų, darbuotojų, žiūrovų. Tikrai buvo dalykų, kurie galėjo nepatikti, kad kažkas išeina iš Filharmonijos ir atėjo pas mus.

Apskritai tikrai nepasakyčiau, kad aš turėčiau palankumą konkrečiai šiuo atveju iš Filharmonijos vadovės Rūtos Prusevičienės – norėčiau tikėti, kad ji bandė besąlygiškai gerai atlikti savo pareigas, bet man šitas aspektas irgi atrodo dviprasmiškas etine prasme, žinant ilgalaikę žmogaus poziciją mano atžvilgiu.

Be to, didžioji dalis komisijos buvo sudaryta iš Kultūros ministerijos, žmonių, kurie tiesiogiai pavaldūs ministrui, viceministrei, ir viena iš vadovių, kuri dirba tiesiogiai ministerijai pavaldžioje įstaigoje – vėlgi galimybė daryti įtaką. Tad vien komisjos sudarymo principas, koks, mano nuomone, neturėtų būti.

Aišku, komisijose yra ir daugiau žmonių, kurie buvo ir yra vieni su kitais susiję, bičiuliai, tad padaryti tokiame konkurse įtaką ar pasiekti norimą rezultatą buvo tikrai galima. Tad aš keliu tuos paprastus punktus, kurie kelia klausimų man ir, matyt, bendruomenei.

– Su kokiomis mintimis dabar ruošiatės palikti pareigas?

– Galvoju, kad šitame kare, jei jį taip galima pavadinti, nors čia joks ne karas, nukentės tik operos ir baleto bendruomenė, ministras ir, kažkuria prasme, aš.

Realiai visa tai, kas dabar vyksta viešojoje erdvėje, nesustiprins kultūros padėties visuomenėje, o kai du pešasi, visada laimi trečias – ir tai tikrai nėra kultūra ar jos ateitis.

Mano palinkėjimas dabar, praėjus Vasario 16-ai, būtų, kad mylėkime savo šalį, priimkime sprendimus, kurie bus jai naudingi.

O dar labiau norisi, kad mums realiai rūpėtų žmogus, teatro darbuotojas, ar tai būtų choristas, ar muzikantas, ar dirbantis grimerinėje, o ne kažkokios suinteresuotos grupės.

Aš labai linkiu, kad tiek ministrui, tiek ateinančiai naujai vadovei ir apskritai kultūros žmonėms, kurie gali priimti kažkokius sprendimus, rūpėtų žmogus, kad jie būtų jautrūs tam žmogui ir tie žmonės būtų išgirsti.

Nes dabar po viso šito, aš galiu pasakyti, kad išeinu iš teatro, įvyko konkursas toks, koks įvyko, aš teisme kažkaip bandysiu įrodinėti savo nuomonę, bet kas gins tuos žmones, aš nežinau.