Jonas Brindza – lituanistas, kurio vardu vadinama visa Palangos senosios gimnazijos epocha

Tai jis pakėlė gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros ugdymo lygį ir nei jis pats, nei pagarba jo vardui, net pačiam nebedirbant, nebeleido ir neleidžia tos kartelės nuleisti. Kas tai buvo per mokytojas, išugdęs tokius talentus, kaip žinomą rašytoją Rolandą Rastauską, žurnalistus Laimoną Tapiną, Rimvydą Valatką? 

Prisiminimais apie Joną Brindzą dalijasi ir kolegos, ir buvę mokiniai. 

Buvusi Palangos senosios gimnazijos direktoriaus pavaduotoja, lietuvių kalbos mokytoja Zinaida Bružienė: mokytoją Joną Brindzą sutikau daugiau negu prieš trisdešimt metų, nors legendas apie jį ir jo užsienio literatūros fakultatyvą sovietmečiu girdėjau gerokai anksčiau.

Kaip ir apie kiekvieną tikrą mokytoją žinia apie jį sklinda dar iki jam pasirodant tavo gyvenime. „Brindza su D, – pažindinantis pasakė Jonas. – Tuo ir skiriuosi nuo sūrio.“ Supratau, kad liūdna su šituo žmogumi tikrai nebus. 

Praėjo beveik trys dešimtmečiai viename kolektyve, leidę pažinti mokytoją kaip labai mokinių mylimą, atsidavusią savo veiklai, neplaukiančią pasroviui, mažiausiai susirūpinusią savo patogumais ir šlove asmenybe.

Visiškai nemokėjo ir nesistengė pakovoti už save, už materialius dalykus, savo mokiniams jautė ypatingą nesentimentalią pagarbą. Jo santykis net su didžiausiais išdykėliais klasėje buvo ramus, išlaikytas, pagarbus, niekada nekėlė balso, niekada nerėkė, nepriekaištavo ir niekada nesiskundė.

Tas žemaūgis, tyliai kalbantis, beveik negestikuliuojantis ir išoriškai nesinervinantis mokytojas klasę valdė savo inteligencijos, erudicijos, subtilaus humoro  ir iškalbos galia. Gimnazija buvo jo pirmoji ir paskutinė darbovietė.

Didžiųjų pertvarkų metais, kai mokyklos likimas buvo pasidaręs neaiškus ir žmonės pamąstydavo, kas būtų, jeigu būtų,  – Jonas sakydavo: „Būsiu nors valytoju, bet niekur neisiu iš šios mokyklos.“ Ir nėjo. Kai šiandien matau Joną, kantriai minantį savo kasdieninius kilometrus jūros link, visada pagalvoju ir pasidžiaugiu, kad neprasilenkė mūsų keliai, kad jo asmenybės žavesys palietė ir mano gyvenimą.

Palangos miesto savivaldybės Švietimo skyriaus vedėja, buvusi Gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Laima Valužienė: Gimnazijoje mokslus baigiau 1993 metais. Tai buvo permainų ir eksperimentų švietimo sistemoje laikotarpis, naujos ugdymo programos ir nemažai pokyčių.

Jonas Brindza buvo mano lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas paskutinius dvejus metus iki mokyklos baigimo. Iš tiesų, prisimenant mano mokyklos laikus, tai buvo Mokytojas, kuris sugebėjo atverti mūsų širdis ir pajusti literatūros grožį, kiekvieną mokinį pastebėdavo ir paskatindavo, ištikus nesėkmei mokėdavo palaikyti ir motyvuoti, duodavo puikių patarimų ir mokė kritiškai mąstyti ir vertinti ne tik literatūros kūrinius, bet ir gyvenimo aktualijas.

Pamokose daug buvo atvirai kalbama ir apie pokarį, Mokytojas dalinosi ir savo asmenine patirtimi, todėl lengviau mums, jauniems žmonėms, buvo suvokti ir istorinį kontekstą. 

Nebuvau kūrėja, t.y. nerašiau nei eilėraščių, nei prozos kūrinių, bet Mokytojo įskiepyta meilė lietuvių kalbai ir literatūrai lėmė ir mano pasirinkimą profesinėje srityje. Tiesa, pasirinkau kalbotyros sritį.

Rašytojas Rolandas Rastauskas, buvęs Palangos senosios gimnazijos mokinys: lituanistą Joną Brindzą prisimenu kaip demokratišką mokyklos literatų būrelio vadovą ir baigiamosios mūsų 11 b auklėtoją – su juo vykdavome į Respublikinius jaunųjų literatų konkursus, su juo aptardavome paskutines literatūrines naujienas (jis skaitydavo viską), su juo galėjome būti atviri.

Paskutinioji sąlyga bręstančiai asmenybei lemiama – jei mokytojas praranda pasitikėjimą kaip žmogus, jokie profesiniai gebėjimai nepadės. Štai tą žmogiškąjį Jono Brindzos taurumą atmintis ir išsaugojo. Beje, mes abu – vaikštūnai, dažnai prasilenkiantys gražiausiose Palangos alėjose. Žinoma, daug kas liko neišsakyta, laiko apgriaužta, jūros bangų nuplauta…

Ligita Sinušienė, Gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja