Jauna režisierė pristato spektaklį, kuriame galima medituoti

Gabrielė Lukošiūtė-Pūrienė, šiais metais įgijusi režisūros bakalauro specialybę Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultete, šiuo metu ten pat tęsia studijas džiazo ir populiarios muzikos programos magistrantūroje.

„Vis dar ieškau savęs, manau, kad geriau pabandyti nei gailėtis nepabandžius“, - šypteli jauna menininkė, derinanti studijas su motinystės džiaugsmais ir išbandymais.

Idėją apie spektaklį kūdikiams režisūros studentei taip pat padovanojo sūnelio gimimas.

„Juk mes kuriame dalykus apie tai, kas mus jaudina“, - sako G. Lukošiūtė-Pūrienė.

Bendradarbiauja su „Judesio erdve“

Nors pati nėra šokėja, bet susidomėjimas teatru kūdikiams Gabrielę atvedė į šokio teatrą „Judesio erdvė“, kurio repertuare jau buvo spektaklis patiems mažiausiems žiūrovams ir jų tėvams.

"Džiaugiuosi, kad spektakliai kūdikiams tampa vis populiaresni ir jie kuriami ne dėl to, kad mamos turėtų kur nueiti, o iš idėjos, kad mažas žmogus labai daug supranta ir gali labai daug pasisemti iš teatro.

Nežinantiems teatro vaikams specifikos gali pasirodyti, kad spektaklį kūdikiams sukurti labai lengva, tačiau taip nėra.

Reikia labai įsigilinti į vaiko raidos ypatumus, atrasti, kas gali juos sudominti, nes žaisti vaikas gali ir smėlio dėžėje", - sako G. Lukošiūtė-Pūrienė.

Teatro „Judesio erdvė“ vadovė Laura Geraščenko pakvietė jauną dramos teatro režisierę atlikti praktiką. Mažosioms šokėjoms Gabrielė vedė vaidybos ir scenos kalbos užsiėmimus.

Tad gavusi studijų užduotį parašyti projektą Gabrielė nedvejodama pasiūlė „Judesio erdvei“ savo spektaklio kūdikiams idėją. Projektas gavo Klaipėdos savivaldybės finansavimą.

„Tai padėjo užauginti mano diplominį darbą, pradėtą su studentais, iki tikro spektaklio, kuriame dalyvauja profesionalios “Judesio erdvės„ šokėjos Kamilė Andriuškaitė, Viktorija Bružaitė, Elinga Serapinaitė, muzikos atlikėjai Aurimas Bareikis, Elzbieta Girkantaitė, sukurti scenografiją, kurios autorė - Viktorija Venckutė, ir kostiumus, kuriuos sukūrė Birutė Jašinskaitė“, - pristatė kūrybinę komandą režisierė.

Repetavo su vaiku

Kartu su ilgai augintu spektakliu užaugo ir Gabrielės sūnelis.

„Spektaklis “Drugio kelionė" skirtas kūdikiams nuo 6 iki 18 mėnesių, o maniškiui jau vieneri metukai ir 10 mėnesių. Jis dalyvavo repeticijose ir buvo pagrindinis mūsų spektaklio žiūrovas ir kritikas, padėjo suprasti, kurios vietos spektaklyje veikia, kurios - ne. Kur veiksmo per daug, kur reikia švelniau ir ramiau elgtis.

Repeticijos, kuriose dalyvaudavo sūnus, būdavo daug produktyvesnės.

Gal įdomiausia man patirtis buvo - pastebėti, kaip aktoriai pasikeičia, kai juos stebi žiūrovas, ypač vaikas. Vaiko akivaizdoje mes visi tampame natūralesni, tarsi patys grįžtame į savo vaikystę", - dalijosi režisierė.

Spektaklis patiks ir tėvams

G. Lukošiūtė-Pūrienė teigia, kad norėjo sukuri tokį spektaklį, kuriame atsipalaiduotų ir kūdikiai, ir tėvai.

"Mažylius auginantys tėvai patiria nuolatinę įtampą. Jie nuolat skuba, išpila kavą, pamiršta raktus. Norėjosi pakviesti juos į kitokią aplinką, į švarią erdvę, kurioje ir pats pasijunti švaresnis.

Teatre nieko nereikia daryti: nei skalbti, nei gaminti maisto. Spektaklio metu gyvai atliekama ksilofono ir kalimbos muzika veikia labai raminamai. Tad tėveliai gali medituoti", - tikino režisierė.

Spektaklio dramaturgija ir judesys, anot pašnekovės, gimė ir keitėsi repeticijų metu. "Pradinė spektaklio idėja buvo apie trapumą. Mažytis vaikelis yra tarsi drugelis, kuris - labai trapus, gražus, spalvingas. Mes jį turime šildyti, prižiūrėti, labai saugoti.

Drugelis yra ir transformacijos simbolis. Kai kur tikima, kad drugelio pavidalu mus aplanko ar gerą žinią siunčia protėviai. Man atrodo, kad drugius mes sutinkame kiekvieną dieną.

Tik ar pastebime juos, ar įsileidžiame, ar norime keistis? Ar mes pastebime smulkmenas, ar pastebime, kaip greitai auga mūsų vaikučiai, kaip nuostabiai krenta lapai...

Man atrodo, kad tuos drugelius reikia nešiotis savy ir nuolatos keistis, nes tam nėra ribų", - samprotavo G. Lukošiūtė-Pūrienė.

Nors pati nėra šokėja, bet susidomėjimas teatru kūdikiams Gabrielę atvedė į šokio teatrą „Judesio erdvė“.  Edgaro Vitkevičiaus nuotr.

Apie akimirkos vertę

Teatro „Judesio erdvė“ šokėja Elinga Serapinaitė, kurianti vaidmenį jau ketvirtame spektaklyje kūdikiams, antrino režisierei, kad teatras ir spektakliai kūdikiams - tobulas būdas ne tik lavinti platesnį vaiko matymo spektrą, spalvų ir objektų pažinimą, plėsti mokymosi raidą, bet tai puiki galimybė pabūti ir pasimėgauti buvimu vienam su kitu.

„Šiuolaikiniame, skubančiame, medijų ir visą platų veiklų spektrą siūlančiame pasaulyje spektaklis “Drugio kelionė„ suteikia galimybę atrasti “stop" momentą, akimirkos grožį bendraujant ir žaidžiant su savo kūdikiu, nusiraminimą, vaizduotės laisvę.

Beje, spektaklyje naudojami objektai yra paprastai namuose randami ar pasigaminami žaislai. Tad kelionę galėsite pratęsti ir namuose. Juk drugelio sparnai talpina savyje ne tik spalvas ar įvairiausius raštus, bet ir nešioja akimirkos, tos vienos gyvenimo dienos grožį, laisvę, moko būties svarbos", - sakė E. Serapinaitė.

Apie laisvę tiesiog būti

"Teatras yra apie patirtis. Pirmasis atėjimas į spektaklį kuria bendrą patirtį, bendrą įvykį ne tik mažyliui, bet ir jo tėveliams. Gražu matyti ir suprasti, kad žiūrovai visi kartu ateina į nepažintą erdvę, nėra nė vieno, kuris gali būti žingsniu priekyje, numatyti, kas vyks toliau, ir žinoti, ką dabar daryti, nes visiems tai yra pirmoji patirtis: nauja, nepatirta ir nepažinta.

Kurdamos spektaklio veiksmą, nuolat galvojome apie netikėtumo jausmą. Kūdikis mato viską gana konkrečiai, kaip daiktas juda, kokia jo trajektorija, kodėl juda ir kas laukia po to. Netikėtumo jausmas prikausto dėmesį ir lavina vaizduotę, kuria naujus smegenų tinklus", - dėstė kita spektaklio aktorė Kamilė Andriuškaitė.

Šokėja papasakojo ir savo asmeninę patirtį, susijusią su drugeliais. "Vaikystėje mėgau žaisti daktarę. Vieną vasarą namo antrame aukšte įsirengiau gyvūnų ligoninę. Slaugiau ir žiogą, ir varlę, ir musytes, o labiausiai patiko drugeliai. Tik jie niekaip nesirgo, todėl turėdavau nuplėšti vieną įspūdingo grožio sparną ir imtis gydymo darbų.

Reikėjo daug laiko suprasti, kad drugelis negali gyventi neskraidydamas, tai jo prigimtis, tai jo laisvė. Ir veikdama šitame spektaklyje, galvodama apie visai mažulėlius vaikelius, negaliu neprisiminti, kad drugelis yra apie dideles pievas, begalinį horizontą, sparno mostą, nesuvaržomą laisvę tiesiog būti, tiesiog gyventi", - sakė K. Andriuškaitė.