Istoriniai Klaipėdos švyturio blyksniai

Simboliška: 1796 m. rugsėjo 1-ąją tuomečiame Prūsijos karalystei priklausiusiame Mėmelyje, Melnragėje, buvo įžiebtas vienas pirmųjų visame Baltijos jūros regione mūrinis švyturys. 

Dabartinis švyturys Melnragėje yra jau ketvirtoji Klaipėdos švyturio versija.

Dabartinis stovi toje pačioje vietoje, ir tai yra jau ketvirtos kartos pagrindinis Klaipėdos švyturys.

Apie senojo, pajūryje į Klaipėdos uostą įplaukiantiems laivams kelią rodžiusį švyturį ir jo pirmtakus, metamorfozes, reikšmę „Vakarų ekspresui” papasakojo vienintelis Lietuvoje profesionalus farologas palangiškis Aidas Jurkštas.

„Klaipėdos švyturys bendrąja prasme - pagrindinis, svarbiausias ir seniausias Lietuvos teritorijoje esantis švyturys“, - teigė jis.

Šiam ilgamečiam navigacinių objektų tyrinėtojui turime būti dėkingi už šalyje gimusią Pasaulinės švyturių dienos minėjimo tradiciją, suteiktas unikalias progas patekti į paprastai lankytojams neprieinamus uostamiesčio, Šventosios švyturius.

Trumpai apibendrinkite mūsų mieste stovėjusių laivams skirtų navigacinių objektų retrospektyvą.

Pirmieji navigaciniai objektai Klaipėdos įplaukoje buvo vedlinės bokštai, pažymėti žemėlapiuose jau 1584 metais. Jie dar vadinti bakenais, bakais. Šiuos objektus aptinkame visuose vėlesniuose planuose.

Neįtikėtina, bet vieną didžiausių vedlinės bakenų turėjome dar visai neseniai (stovėjo istoriniame Bomelsvitės kvartale, ties Švyturio g. 10 namu; dabar likę keturi konstrukciją laikę cemento luitai – aut. past.).

Dėl neišprususių Klaipėdos uosto darbuotojų kaltės jis buvo nugriautas 2008 m. sausio 15 dieną. 

Tiesiog supjaustytas ir išgabentas į metalo laužą. Uostamiestis neteko seniausio, vertingiausio navigacinio objekto. 

Apmaudu, kad šiandien vėl turime įrodinėti jau kitiems klerkams, kaip svarbu turėti ir saugoti jūrinio paveldo objektus.

O pirmasis Klaipėdos švyturys užfiksuotas lygiai prieš 340 metų: 1684 m. Christopho Hartknocho (1644-1687) knygoje „Senoji ir Naujoji Prūsija“. Tai buvo medinė konstrukcija, į kurią užkeldavo metalinį krepšį su degančia ugnimi.

Šį medinį pirmąjį švyturį 1796 metais pakeitė jau antrasis, mūrinis, švyturys. Pastarasis, išgyvenęs keletą rekonstrukcijų, buvo susprogdintas (atsitraukiančių vokiečių karių – aut. past.) 1945 metų paskutinėmis sausio dienomis.

Tada netekome ir Baltojo švyturio, pietinio molo švyturio, Locmanų (Locų) bokšto ir daug kitų uosto įrenginių. Tai - juodžiausios Lietuvos farologijos istorijos dienos. 

Pusmečiu anksčiau buvo susprogdintas (taip pat vokiečių karių – aut. past.) ir gražiausias Nidos švyturys. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje praradome vertingiausius istorinius švyturius.

Pokariu buvusį mūrinį Klaipėdos švyturį pakeitė laikina medinė konstrukcija su žibintu viršuje. Šią neužfiksuotą, tačiau aprašytą konstrukciją 1952 metais pakeitė naujasis gelžbetoninis švyturys. Šis uždegtas 1953 metų sausio 31 dieną, praėjus aštuoneriems metams nuo senojo švyturio susprogdinimo.

Taigi, dabartinis švyturys yra jau ketvirtoji Klaipėdos švyturio versija. Gaila, bet šis pagrindinis valstybės švyturys vis dar nėra atvertas visuomenei (šiuo metu jis remontuojamas; siekį perimti švyturį panaudai ir jį įveiklinti pritaikant turizmui 2021 m. yra oficialiai deklaravusi Klaipėdos miesto taryba – aut. past.). Uosto įmonių interesai tebėra aukščiau visuomenės lūkesčių.

Vis dar girdime Šaltojo karo, sovietmečio laikų argumentus apie „slaptumą“, „uždaras teritorijas“, „strateginius interesus“, „draudimus fotografuoti“ ir t. t. Būtų juokinga, tačiau labiau liūdna, kad tas sovietinis baimės ir draudimų kodas galvose dar gajus. Juk palydovinių duomenų žemėlapiai nebėra technologinė naujiena.

Švyturius iš sovietų armijos perėmėme dar 1993 metais, tačiau biurokratinio saldofonizmo nepavyko atsikratyti.

Nors švyturius iš sovietų armijos perėmėme dar 1993 metais, biurokratinio saldofonizmo (šiuo iš rusų kalbos kilusiu terminu apibūdinamas bukas, kvailas asmuo, išmanantis daugiausia tik keletą kariuomenės statuto skyrių ir rėkiantis ant pavaldinių – aut. past.) dar nepavyko atsikratyti. Ir tai praeis!

Kaip atrodė ir funkcionavo pirmasis Mėmelio švyturys, kurį mes matome pavaizduotą garsiojoje 1684 m. Ch. Hartknocho iliustracijoje? Ar jis buvo efektyvus?

Unikalios graviūros centre pavaizduotas aukštas stulpas su žibintu, kuriame kūrenta ugnis. Analogiški panašios konstrukcijos primityvūs švyturiai naudoti visos Baltijos jūros pakrantėje net iki XX a. pradžios.

Mano apskaičiavimais, mūsų medinukas pagal senumą turėtų būti maždaug 24-oje vietoje Baltijos jūroje. Iš tiesų turėtume labai didžiuotis tiek šiuo faktu, tiek nerealiai vertinga graviūra. Retas uostas farologijos istorijoje gali pasigirti tokiu įrodymu.

Beje, visa graviūra, vaizduojanti Klaipėdos miestą ir pilį, yra labai informatyvi. Randame įvairius laivus, žvejus, Kuršių marias ir neriją. 

Matyti Danės įplauka, o pati pilis aptverta smailais gynybiniais kuolais. Visada pralinksmina Kuršių nerijoje ramiai besiganantis briedis su ragais. 

Negaliu nesižavėti tokiu sudėtingu rakursu „iš dangaus“, nuo jūros pusės. O juk dronų nebuvo!

Pats švyturys - primityvios konstrukcijos, neefektyvus, labai sunkiai eksploatuojamas. Šviečia, kol sudega malkos ar anglys. Ramiu oru matomas iki kelių kilometrų. Blogu oru labai pavojingas aptarnaujantiems žmonėms. Žmonės dažnai nukentėdavo.

Šiaurinėje Baltijos jūros pusėje dažniau naudojo iš akmenų sukraunamus švyturius, su laužaviete viršuje.

Negaliu nepaminėti ir gražaus pavyzdžio mūsų pamaryje. 2005 metais netoli Ventės rago, Šturmų kaime, ant marių kranto įsikūrę verslininkai Česlovas ir Asta Žemaičiai, padedami laivadirbio Simo Knapkio, pastatė tikslią pirmojo Klaipėdos švyturio kopiją. 

Švyturys - realaus dydžio, uždegamas ypatingomis progomis. Jei metalinis krepšys prikraunamas ąžuolinių malkų, dega apie tris valandas.

Tokio švyturio šviesa, kaip parodė praktika, matoma anapus marių, Kuršių nerijos pusiasalyje. Tai - gražiausias farologinės edukacijos pavyzdys per visą nepriklausomybės laikotarpį.

Esate ne kartą akcentavęs, jog klaipėdiečiams būtina žinoti labai svarbios istorinės asmenybės, tiesiogiai susijusios su pirmojo mūrinio Mėmelio švyturio statyba ir su uosto vystymusi, vaidmenį. Šis žmogus tarsi atsidūręs viešojo pažinimo rūke...

Taip. Tai – Johannas Samuelis von Lilienthalis (1724-1799). Jis 1778 m. ir suprojektavo Mėmelio švyturį. Labai gaila, kad tokio kalibro asmenybė niekaip nepažymėta Klaipėdoje.

Vokietis 1740 m. baigė studijas Karaliaučiaus universitete, kitaip vadinamoje Albertinoje. Keletą metų dirbo inžinerinės hidrologijos srityje: projektavo, vykdė vandens kanalų statybą. 

1752 m. pakeitė mirusį vyriausiąjį Mėmelio uosto statybų inspektorių Johanną Vladislausą von Suchodoletsą (1687–1751). J. S. Lilienthalis rūpinosi uosto plėtra, kanalo (uosto įplaukos) gilinimo darbais.

1770 m. J. S. Lilienthalio tyrimų pagrindu sudarytas Klaipėdos uosto ir įplaukos žemėlapis, kuriame pažymėti pirmieji uosto statiniai Kuršių marių sąsiauryje. 1773 m. parengė uosto planą su navigacinių ženklų sistema. Įplaukos kryptį rodė krante pastatyti bakenai, vingiuotą laivo kelią tarp seklumų – plūdurai su vėliavėlėmis ir kiti ženklai.

1782 m. suprojektavo tais laikais stiprų penkiakampės formos įtvirtinimą – blokhauzą Kopgalyje, kurio įgula 12 artilerijos pabūklų turėjo ginti marių protaką.

1791 m. pagal Lilienthalio projektą pradėta pietinio molo statyba Kopgalyje. 1791-1793 m. Lilienthalio iniciatyva Kopgalyje pradėti pirmieji apželdinimo darbai.

1797 m. paskelbtame dideliame straipsnyje nurodė svarbiausius uosto pertvarkymo darbus – molų formavimo darbus, Danės vagos valymą, gilinimą, žiočių tvirtinimą. Numatė laipsnišką pagrindinio uosto perkėlimą iš Danės į sąsiaurį ir daug kitų labai svarbių uosto plėtrai darbų.

Pirmasis, medinis, švyturys buvo prastas pagalbininkas laivavedžiams. Naudos iš jo buvo nedaug – dieną jo nereikėjo, o naktį jo beveik nesimatė. Siekdama ištaisyti padėtį, Mėmelio miesto taryba 1788 m. nusprendė šiaurinėje sąsiaurio pusėje „100 rykščių nuo kranto“ (1 rykštė – 3,72 m) pastatyti 25 m aukščio švyturį. Pasirinktas dar 1778 m. uosto statybos inspektoriaus J. S. Lilienthalio parengtas projektas.

Tęsinys – kitos savaitės priede „(Ne)pažinta Vakarų Lietuva“.