Istorijų operos „Klaipėda“ kūrėjai laukia pažinties su istorinio elingo didybe ir mastais

„Kol kas repetuojame ne elinge, o salėje, bet Muzikinio teatro Pastatymų tarnyba labai pasistengė, kad mes pasijustume kuo tikriau: pastatytas tiltas ir kiti būsimo spektaklio statiniai. Nekantriai laukiame susitikimo su elingu, pažinties su jo mastais ir galybe. Norisi didžiosios panoramos ir vaizdo, kad aprėpti visumą“,- sako istorijų operos „Klaipėda“ režisierius Gytis Padegimas.

Minint Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-metį, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras keturiems Klaipėdoje gyvenantiems kompozitoriams užsakė sukurti operą, kurioje atgytų šimtmečio senumo įvykiai, Klaipėdos krašte gyvenusių senųjų lietuvininkų ir iš Didžiosios Lietuvos jiems talkinti atvykusių lietuvių siekiai, ypatinga vietos ir laiko dvasia. Pasak operai libretą parašiusio filosofo ir rašytojo Arvydo Juozaičio, visuose trijuose operos veiksmuose plėtojamų istorijų teminė ašis yra trys esminės Klaipėdos krašto istoriją apibūdinančios sąvokos – asmenybės, religija, kalba.

Pirmajame operos veiksme susipažinsite su pirmais septyniais iš didelio operos veikėjų būrio. Tarp jų – tokios žinomos Mažosios Lietuvos istorinės asmenybės kaip spaustuvininkas Martynas Jankus ir jo duktė Elzė, evangelikų kunigas Vilius Gaigalaitis, iš Didžiosios Lietuvos atvykęs buvęs knygnešys, žvalgybininkas Jonas Polovinskas-Budrys, rašytoja Ėvė Simonait (Ieva Simonaitytė). Veiksmo pabaigoje įtvirtinamas tikslas – Mažosios Lietuvos susijungimas su Didžiąja Lietuva. Visa tai vyksta 1922 metų šv. Kalėdų išvakarėse, Mažosios Lietuvos kaime. „Visi laukia šventės, tad muzika daugiausia šviesi, mažorinė, viltinga,“ – pasakojo pirmojo veiksmo muzikos kūrėja Loreta Narvilaitė.

Antrasis veiksmas vaizduoja 1923 m. sausio 6-ąją,Trijų Karalių šventę. Tą dieną susitikę Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas, literatas ir visuomenės veikėjas, Šaulių sąjungos pirmininkas Vincas Krėvė-Mickevičius, filosofas Vilhelmas Storosta (Vydūnas) ir nominalus Klaipėdos sukilimo politinis vadovas Erdmonas Simonaitis tariasi dėl Klaipėdos prijungimo plano. Kitame paveiksle – Mėmelio prefektas Gabrielis Žanas Petisnė ir jo moteris. Moteris nesitveria pykčiu dėl aplinkybių, nubloškusių ją į „Europos užkampį“, dėl visko kaltina savo vyrą, tačiau Petisnė lieka ištikimas Europos misijos idėjai. Šios „dramos“ fone – prancūzų karių būrys, pasirengęs mūšiui... Tolesnis epizodas vyksta bažnyčioje, užpildytoje civiliais persirengusiais lietuvių kariais, taip pat besiruošiančiais kovai. Į bažnyčią įžengus prancūzams, atmosfera kaista, situacijos dramatizmas pasiekia kulminaciją pačioje šio veiksmo pabaigoje. „Man ši tema labai įdomi dėl istorinio unikalumo ir, žinoma, dėl to, kad jau seniai esu klaipėdietis, pažįstu šio krašto etninę ir bažnytinę muziką, o svarbiausia – ši muzika kažkokiu būdu tapo man artima,“ – apie šio veiksmo muzikines inspiracijas kalbėjo kompozitorius Vladimiras Konstantinovas.

Muziką trečiajam operos veiksmui rašė du Klaipėdoje jau kelis dešimtmečius gyvenantys kompozitoriai ir garsų menininkai Kristijonas Lučinskas (Driezhas) bei Donatas Bielkauskas (Donis). Jų sukurtose scenose gyvas orkestro skambesys jungiasi su iš anksto įrašytu elektroninės muzikos garso takeliu. Pasak K. Lučinsko, šioje muzikoje suskamba ir pats miestas: „tai įvairiausi mus supantys vietos garsai ir net vibracijos, kurių įprastai negirdime, bet galime fiksuoti specialiais mikrofonais.“ Pasitelkdami naująsias garsų kūrimo ir apdorojimo technologijas, abu menininkai iš įvairios kilmės akustinės medžiagos sudėliojo daugiasluoksnį operos trečiojo veiksmo muzikinį audinį. Šiuolaikinės operos tendencijomis besidomintis D. Bielkauskas teigė vengęs šventinio patoso ir rėmęsis labiau subjektyviu istorinių įvykių vertinimu: „Norėtųsi, kad ir ši istorijų opera klausytojus paakintų pasidomėti mūsų krašto išskirtinumu ne vien minint reikšmingą visai Lietuvai įvykį, bet ir suvokiant daugiasluoksnę čia gyvenusių žmonių kasdienybės patirtį, jų viltis.“

Beje, istorijų operoje „Klaipėda“ šalia istorinių asmenybių, bus ir tokių, kurios pasirodo lyg „vietos dvasios“ įsikūnijimai, kaip, pavyzdžiui, mergina vardu Mėmelė. Keistas sutapimas: veikėja tuo pačiu vardu paminėta ir Sigito Benedikto Jurčio parašytame librete Alvido Remesos oratorijai „Sakmė apie Mėmelburgą“, kurios premjera pernai prasidėjo Klaipėdos festivalis ir buvo paminėtos miesto įkūrimo 770-osios metinės.