Istorijų opera „Klaipėda“ - lyg istorinių asmenybių pagarbinimas ir šalies vienybės išpažinimas

Už gyvą teatro istorijos ir dabarties jungtį kūryboje ir pedagoginėje veikloje „Auksiniu scenos kryžiumi“ neseniai apdovanotas Gytis Padegimas rudenį minės 50 metų kūrybinės veiklos jubiliejų, tad III tarptautiniame Klaipėdos festivalyje rugpjūčio 4-ąją elinge pristatoma istorijų opera „Klaipėda“ vainikuoja gražią sukaktį.

Esate pastatęs daug istorinių kūrinių. Kuo bus ypatinga naujai užgimstanti opera „Klaipėda“?

Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui skirta daugybė renginių, konferencijų, koncertų, bet tik Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras šiai visam šalies geopolitiniam vystymuisi gyvybiškai svarbiai datai, vienam didžiausių ir reikšmingiausių mūsų tautos laimėjimų skiria istorijų operą.

Operos žanras - savitas ir specifinis. O kas yra istorijų pasakojimas? Istorijas kiekvienas pasakoja skirtingai. Kaip tai sujungti? Operos žanras, kuris turi melodramos bruožų, būtinai turi turėti meilės istoriją ir negali supanašėti su dokumentika.

Būsimoji istorijų opera „Klaipėda“ taiko ne į istorinių įvykių atkartojimą, bet į legendos pristatymą. Man labai graži pirmoji istorijų operos „Klaipėda“ libreto autoriaus Arvydo Juozaičio remarka: „Per rūką matosi Klaipėdos bažnyčių smailės“.

Ir mes, istorijų operos kūrėjai, praėjus šimtmečiui statomą spektaklį „Klaipėda“ matome tarsi per rūką. Labai gražu ir įdomu, kad libreto autorius rašydamas gilinosi ne tik į istorinius vingius, bet ir žinomų asmenybių istorijas, jų santykius su artimaisiais, kaip jaunystėje prarastą, o vėliau pažintą dukrą.

Opera nėra protokolas. Čia apstu vietos fantazijai ir išmonei.

O būsimoje premjeroje mes turime netikėtą istorinių įvykių rakursą - opera pasakojama net pagal keturių kompozitorių sukurtus garsynus.

Prisimenu, kaip man pirmą kartą klausant naujai parašyto kūrinio išsprūdo: „O čia jau tarsi iš kitos operos.“ Ir iš tiesų, kiekvienas iš veiksmų labai skirtingas. Juk juos kūrė išskirtiniai, saviti menininkai. Man teko uždavinys šias visas operas sujungti į vieną, nes pagrindinė kūrinio tema - sukilimas ir mūsų pagarba šių įvykių dalyviams.

Operos paveikslą kurs solistai, choras, scenografija, šviesos, tad labai svarbu, kad visa tai darniai susijungtų į vientisą audinį.

Norisi, kad spektaklio metu žiūrovai pasinertų ne į intelektinius apmąstymus, o į emocinius. Tokia visų laikų operų misija! Operų siužete labiausiai ieškome tokių įvykių, kurie apaugę tikromis ir mistinėmis istorijomis.

Mes, kūrėjai, leidžiame sau, nenutoldami nuo esmės, įvesti šalutinių linijų, žmogiškų gyvenimų su nebyliu pasakymu „Taip galėjo būti!“ Taip ne kartą pagavau save mąstantį ir sakantį. Tad greičiausiai taip ir buvo. Tikiuosi, tuo patikės ir publika. Juk istorinių įvykių fone herojai ne tik kovojo, bet ir gyveno, jautė, mylėjo. Jų gyvenimas vyko prieš lemtingus įvykus ir ne visada po to...

Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos - vienas ryškiausių įvykių mūsų šalies istorijoje. Kas jums taps raktu į šios operos pristatymą: ryškūs veikėjai, simboliai ar kita?

Sudėtinga įvardinti vieną raktą, nes kiekvienas iš keturių kompozitorių savo pristatomą istorijos etapą savaip užkodavo. Teks naudoti visraktį. Istorijų opera „Klaipėda“ virs polifoniniu kūriniu, bet netaps panašiu į skambėjusius J. S. Bacho laikais. Spektaklis išsiskirs ryškiomis temomis, potemėmis ir šalutinėmis išraiškos priemonėmis.

Operos pristatymo raktu taps išskirtinė premjeros erdvė - senasis Pauliaus Lindenau elingas.

Man su nuolatine kūrybine bendražyge scenografe Birute Ukrinaite teko dirbti įvairiose erdvėse: Kauno ir Trakų pilyse, Klaipėdos piliavietėje, ant kalno Nidoje, pernai - Marijampolėje mūsų sukurta muzikinė misterija su trimis šimtais dalyvių.

Senoji laivų statykla - specifinė scena, kurią puikiai pavyko suvaldyti režisieriui Daliui Abariui, čia pristačiusiam R. Wagnerio operą „Skrajojantis olandas“.

Neplanuojame su kolegomis varžytis. Tiesiog atsakingai ruošiamės. Kostiumų dailininkei ir scenografei Birutei Ukrinaitei ši erdvė labai įdomi. Aš, kaip gamtos žmogus, industrinėmis erdvėmis žaviuosi mažiau. Stengiamės šią erdvę maksimaliai išnaudoti: kuriamos kelios aikštelės, kuriose vyks veiksmas. Mums talkins didžiulės papildomos pajėgos:

Muzikinio teatro baleto trupė ir veikėjai, kurių dar neišduosiu, nes librete jų nėra, Klaipėdos etnokultūros centro folkloro kolektyvas „Alka“ (vadovai Elena Šalkauskienė ir Jonas Kavaliauskas).
 

Operą rašė net keturi kompozitoriai. Ar nesudėtinga šį muzikinį audinį sujungti į vientisą, įtraukiantį kūrinį?

Pirmas ir antras istorijų operos „Klaipėda“ veiksmai paremti orkestro skambesiu, o trečiasis, sukurtas Donato Bielkausko ir Kristijono Lučinsko, stebins orkestro bei elektroninės muzikos sąveika. Kadangi visi operos veiksmai skirtingo braižo ir instrumentuotės, tikiuosi, kad ši opera sudomins labai platų įvairių muzikos stilių gerbėjų ratą.

Visus kūrėjus ir klausytojus, tikiuosi, suvienys meilės ir pagarbos Klaipėdai linija.

Didžiulė pagarba visiems operos veikėjams, ypač Lietuvos Respublikos ministrui pirmininkui Ernestui Galvanauskui, kuris turėjo drąsos imtis šio rizikingo žygio, žvalgybininkui Jonui Polovinskui-Budriui ir daugybei kitų, rėmusių sukilimą, bet likusių istorijos paraštėse.

Kurdamas „Klaipėdą“ dažnai pagalvoju apie Kauno „Aušros“ gimnazijos, kurią ir aš baigiau, gimnazistą Algirdą Jesaitį - jauniausią šioje nepriklausomybės kovoje žuvusį šaulį. Niekam nežinant jis išėjo į sukilimą ir gyvybę paaukojo sulaukęs vos 15 metų tam, kad mes šiandien gyventume klestinčioje Klaipėdoje...

Gal galite įvardyti ryškiausius istorijų operos „Klaipėda“ veikėjus ir šių vaidmenų atlikėjus?

Vienas ryškiausių šioje istorijoje - iš Didžiosios Lietuvos atvykęs buvęs knygnešys, žvalgybininkas Jonas Polovinskas-Budrys. Šios partijos ėmėsi neseniai kaip Vandenis operoje „Undinė“ sužibėjęs Valdas Kazlauskas.

Labai svarbų Lietuvos Respublikos ministro pirmininko Ernesto Galvanausko vaidmenį ruošia solistas Aurimas Raulinavičius.

Istorijų opera „Klaipėda“ sujungia visą būrį ryškių šalies istorijos asmenybių: evangelikų kunigas Vilius Gaigalaitis - solistai Šarūnas Juškevičius ir Evertas Soosteris, Klaipėdos sukilimo politinis vadovas Erdmonas Simonaitis - solistas Šarūnas Šapalas, spaustuvininkas Martynas Jankus - solistas Mindaugas Rojus, M. Jankaus dukra Elzė - solistė Rosana Štemanetian, jaunoji rašytoja Ėvė Simonait (Ieva Simonaitytė) - solistė Ernesta Stankutė, jos mama Ėtmė Simonait - solistė Rita Petrauskaitė, Šaulių sąjungos pirmininkas Vincas Krėvė-Mickevičius - solistas Kęstutis Nevulis, vienas iš sukilimo vadų Mikas Bajoras - solistas Virginijus Pupšys.

Labai įdomus personažas Mėmelio prefektas Gabrielis Žanas Petisnė. Šią partiją ruošia jaunas ir labai perspektyvus solistas Giedrius Gečys, Petisnė moteris, kuriai Klaipėda - pasaulio užkampis, - solistė Beata Ignatavičiūtė.

Išvysite talentingiausių solistų žvaigždyną! Daug ryškių, įdomių solistų nedideliuose vaidmenyse ar net epizoduose, nes prie sukilimo prisidėjo daug istorinių asmenybių. Greičiausiai toks buvo libreto autoriaus Arvydo Juozaičio sumanymas - pristatyti plačią asmenybių panoramą nesusitelkiant ties vienu, nes kone kiekvienas iš šių veikėjų vertas atskiro romano ar operos.

Kuo paryškinsite istorijų operos „Klaipėda“ finalą, nes būtent kūrinio reziumė publika labiausiai apmąsto?

Istorijų operos „Klaipėda“ finaliniu paveikslu taps masinė scena. Būtent čia nuskambės rašytojos Ėvės Simonait (Ievos Simonaitytės) žodžiai „Mes esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva!“, kaip užrašyta ir ant Klaipėdoje stovinčio paminklo vieningai Lietuvai „Arka“.

Būtent čia susirinks visi spektaklio veikėjai, bus užpildytos visos per kelias plokštumas skirtinguose aukščiuose išsidėsčiusios scenos. Ir aukštai, ir žemai, ir į kairę, ir į dešinę - jūs išvysite istorijų operos „Klaipėda“ herojus tam, kad galingai suskambėtų finaliniai akcentai.