Išskirtinė Rytprūsių salelė Bajoruose

Retas kuris susimąsto, kad Kretingos miestas nėra visas Žemaitijoje: pietvakarinė jo dalis, Bajorais vadinama, priklauso Mažajai Lietuvai. Šis priemiestis slepia savyje spalvingiausią, permainingą istoriją su pažeistos 1422 m. Melno taikos sutarties, kontrabandos, kalėjimo, puikiausių akmentašių ir pramonės židinio šleifais.

Į Bajorus 1892 m. iš Klaipėdos nutiestas platusis geležinkelis šiemet mini 130 metų jubiliejų, išlikęs visas buvusios stoties architektūrinis ansamblis su arkiniais tiltais bei vieninteliu visoje Lietuvoje senoviniu vokišku vandens bokštu garvežiams aptarnauti.

Apiplėšė žemaičius

Bajorai - tai per 150 ha plotą apimanti Kretingos miesto dalis, pro kurią tenka pravažiuoti visiems, vykstantiems keliu Klaipėda-Kretinga. Važiuojant iš uostamiesčio nesunku pastebėti, kad vos įvažiavus į Kretingą (Bajorus) akį traukia visiškai nebūdinga Žemaitijai architektūra: labiau Rytprūsiams (Vokietijai) būdingi raudonplyčiai pastatai su fachverko motyvais. Tačiau gatvėje visi iki vieno rokousėis žemaitiškā.

Vokiškoji šio Žemaitijos inkliuzo istorija siekia dar 1422 m., kai maždaug ties dabartiniais Bajorais buvo išvesta siena, skyrusi Vokiečių ordiną ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Tiesa, iki XIX a. pab. šioje vietoje buvo žymimi trys kaimai: Lampzaičiai, Šlažiai ir Bajorai. Visų pavadinimai - veikiausiai asmenvardinės kilmės. Tai reiškia, kad Bajoruose nebuvo tikrų kilmingųjų bajorų: pirmą kartą Bajorų kaimas paminėtas 1540 m. Darge Bayor vardu (vėliau - Bojahrr, Bajahren, Bajor, kol nusistovi Bajohren).

Įdomu tai, jog minėtų trijų kaimų strategiškai svarbų iškyšulį vokiečiai neteisėtai prisiskyrė sau ir tokiu būdu pažeidė Melno taikos sutarties pagrindu išvestą sieną, kuri driekėsi piečiau Bajorų, ties Tenžės ir Dangės upių santaka.

Pasak Kretingos muziejaus istoriko Juliaus Kanarsko, vokiečiai šią vietą pavertė savotišku pleištu, įsiterpiančiu į Kretingos kaimo žemę.

„Kretingos grafystės 1771 m. inventoriaus planai liudija, kad dvaro savininkai laikė šį kyšulį vokiečių užimta teritorija, o oficialią sieną brėžė piečiau“, - „Vakarų ekspresui“ sakė jis.

Tačiau būtent aplinkybė, kad Bajorai priklausė vokiečiams (Prūsijai, Vokietijos imperijai), lėmė labai įdomią šio anklavo istoriją, kurios atspirties tašku galima vadinti elementarų logistinį projektą.

Taip atrodė Bajorai apie 1916 m. Tai buvusi šiauriausia Vokietijos geležinkelio stotis, todėl leido net atvirukus. Deniso NIKITENKOS archyvo nuotr.

Geležinkelio fenomenas

XIX a. viduryje ir pabaigoje Prūsija (Vokietija) išgyveno tikrą industrinės epochos apogėjų, kai vienas po kito dygo fabrikai, buvo statomi garlaiviai, labai stipriai plečiamas susisiekimo tarp įvairiausių provincijų tinklas. Savo eilės sulaukė ir į pietvakarius nuo tuomečio Kretingos miestelio plytintys Bajorai: į juos iš Mėmelio 1892 m. buvo nutiestas platusis geležinkelis. Jis baigėsi akligatviu, nes už Bajorų į šiaurę - jau carinė Rusija.

Tikėtasi, kad ir kita valstybė savo dalyje nuties bėgius bei sujungs šiauriausią Rytprūsių geležinkelio atkarpą su savo teritorija, tačiau taip neįvyko iki pat Pirmojo pasaulinio karo. Garvežiai atpūškuodavo iki Bajorų, ten pasipildydavo vandens, apsisukdavo ir riedėdavo atgal į Mėmelį.

Iki mūsų dienų išliko bent du unikalūs bei tikrai 1892 m. statyti kultūros peveldo objektai: akmens mūro, sutvirtinto plieninėmis konstrukcijomis, trijų arkų, apmūrytų raudonomis plytomis, tiltas per Tenžę ir viadukas. Pastarasis kuo puikiausiai matyti nuo plento. Nepatingėjus sustoti ir apžiūrėti viaduko arkų vidinių pusių galima rasti specialiai padarytų apvalių angų: jos buvo skirtos sprogmenims įkišti, jei tektų strateginį inžinerinį objektą paleisti į orą.

Pačioje buvusioje Bajorų geležinkelio stotyje išlikęs visas specifinių pastatų ansamblis, kuris labiau siejamas su XX a. pr. Mat per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai geležinkelio ruožą pratęsė iki Skuodo ir Priekulės gyvenvietės Latvijoje, todėl stotyje buvo įrengta jau rimtesnė infrastruktūra.

„Geležinkelis šiauriausią vokiečių imperijos pakraštį sujungė su svarbiais Vokietijos prekybos, pramonės ir administraciniais centrais. Geležinkeliu Klaipėdą, Tilžę, Karaliaučių ar Berlyną nesunkiai galėjo pasiekti ir Kretingos apylinkių gyventojai“, - pasakojo J. Kanarskas.

Kad ir nepritaikyti turizmui bei turintys šeimininkus, gyventojus, tačiau verti dėmesio yra išlikę stoties pastatai. Raudonplyčius, dviaukščius, pietryčiuose esantį sandėlį (jame - ir fachverko elementai) ir geležinkelininkų namą (čia pardavinėjo bilietus bei, vietinių pasakojimu, rūsyje, sukaustytus grandinėmis, laikė prasikaltusius piliečius) jungia ilgas, siauras, medinis „vagonas“: tai - buvęs keleivių laukiamasis. Yra ir buvę darbininkų namas, skalbyklos pastatėlis.

Atsiradus galimybei traukiniais vykti bei gabenti prekes iš Mėmelio į Kretingą, Bajorai ėmė klestėti: kelio į Klaipėdą kairėje buvo pastatyta nauja perėjimo stotis, dviejų aukštų karantino namas (jame kalino ir kontrabandininkus, kurie buvo itin aktyvūs), mūrinei statybai skatinti atidaryta pirmoji pramonės įmonė - plytinė. 1912 m. Bajoruose duris atvėrė pradinė mokykla, o dar labiau išsivystė ir tikru pramonės židiniu visai Kretingai priemiestis tapo Klaipėdos kraštą prisijungus Lietuvai.

Bajorų sunkiųjų darbų kalėjimas (kairėje) ir tekstilės įmonės „Teba“ administracinis pastatas 1935 m. Fotografavo Stasys Vaitkevičius. Kretingos muziejaus archyvas

Išlikęs mohikanas

Geležinkelio stoties ansamblyje atskirai verta paminėti ypatingos architektūros vandens bokštą, mat toks išlikęs vienintelis visoje Lietuvoje, ir vaizdas labiau primena atviruką nei realybę. Bokštas - itin puošniu portalu, dekoratyvinių formų stogu su smaile.

Kaip ir kiti, Bajorų geležinkelio vandens bokštas pirmiausia buvo skirtas garvežiams aptarnauti (bet tiekė vandenį ir visai gyvenvietei). Mat prieš šimtą metų traukiniai buvo varomi garvežiais, o jiems energiją gamindavo užvirinto vandens garai. Pirmasis XIX a. pab. vandens bokštas veikiausiai buvęs medinis ir laikinas.

Vietinių teigimu, dabartinį architektūriškai gražų, tačiau tipinį bokštą statė danai, o jo atsiradimo istoriją dar prieš pusę amžiaus liudijo graži, kalvio darbo dekoruoto stiebo viršūnėje buvusi vėtrungė su 1909 m. data. Deja, ją kažkas pavogė, tačiau yra išlikusi buvusio Kretingos rajono mero Juozo Šakinio 1972 m. nuotrauka su dar kabančia vėtrunge. Ši, kaip ir geležinis stiebas, suvarpyta kulkų (dažna praktika buvo okupantams tokius objektus naudoti kaip taikinius).

1892 m. tiesiant geležinkelio liniją iš Mėmelio į Bajorus pastatytas arkinis viadukas. Piečiau jo yra ir tiltas.

Pagal archyvinius dokumentus, brėžinius bei kitą istoriografinę medžiagą žinoma, kad vanduo į bokštą patekdavo iš siurblinės, kuri buvo įrengta prie Akmenos upės. Iš vandens talpyklos masyviais vamzdžiais vanduo būdavo pakeliamas ligi trečiojo aukšto, o iš čia per bokšto sienoje įmontuotą sklendę kranu-gerve pripildomi garvežiai. Įdomi detalė: ant bokšto „kepurės“ yra įrengti specialūs latakai, kolektoriai, kurie surinkdavo lietaus vandenį.

Gana gerai išlikusią inžinerinę vidaus įrangą turintis bokštas dešimtmečius yra apleistas, jame žmonės laikė šieną. Šis unikalus technikos paveldas net buvęs bešeimininkis, ir tik gana neseniai jį savo nuosavybėn perėmė Kretingos rajono savivaldybė, kuri žada paveldą restauruoti bei pritaikyti turizmui.

Labai panašus ir veikiausiai to paties architekto projektuotas vandens bokštas buvo ir Klaipėdos geležinkelio stotyje (susprogdintas 1915 m.). Jame - taip pat vėtrungė su data.

Akmentašių kalėjimas

Po Pirmojo pasaulinio karo Bajorai, kaip ir visas Klaipėdos kraštas, 1919 m. laikinai atiduoti valdyti Prancūzijai, o į Lietuvos sudėtį patenka po 1923 m. sausio mėn. karinės operacijos. Vadinamasis smetonmetis - dar vienas įdomus Bajorų istorijos epizodas.

„Vokiečiai turėjo savo karantino namą, kuris buvo pastatytas taip, jog tiko kalėjimui. Tad Lietuvos Vyriausybė 1925 m. jame ir įsteigė sunkiųjų darbų kalėjimą, veikusį iki 1939 m. hitlerinės Vokietijos okupacijos. Tarpukariu čia kalinti Žemaitijos ir Klaipėdos krašto apskričių kriminaliai ir politiniai nusikaltėliai, tarp kurių - ir Klaipėdos krašto naciai, komunistai. 1939 m. kalėjimas evakuotas į Šiaulius, o jame kalėję naciai prie apleisto pastato surengė antilietuvišką mitingą, po kurio jų vadeiva Ernstas Neumannas kalėjimą padegė. Tad neišliko nei jis, nei šalia buvę restoranas, viešbutis. Tačiau Klaipėdos g. 109 yra išlikęs ilgas namas, kur buvo Lietuvos muitinė“, - teigė J. Kanarskas.

Bajorų sunkiųjų darbų kalėjime bausmę atlikdavę vyrai ir moterys, kurie pas aplinkinius ūkininkus dirbdavo įvairius žemės ūkio darbus, Tenžės upelio slėnyje kasdavo durpes. Ypač kalėjimas garsėjo savo akmens apdirbimo dirbtuve: kalintys vyrai gamindavo antkapinius paminklus, akmeninius kryžius, įvairius dirbinius iš akmens. Šie gaminiai buvo sėkmingai parduodami, pasklido po regioną. Esą kokybiškus akmens kalimo įrankius turėję ir puikius įgūdžius išlavinę kaliniai akmentašiai išėję į laisvę labai lengvai rasdavo darbo.

Be kita ko, iš Bajorų kalėjimo vienas ypatingas dirbinys atkeliavo ir į uostamiesčio apylinkes: tai Klaipėdos rajone, Dumpių miške, pastatytas akmuo-grybas. Tai padarė 1934 m. už politinę veiklą kalėjęs (bei tais pačiais metais už 60 tūkst. litų užstatą paleistas) vietinio Dumpių dvaro savininko C. G. Hilgendorffo sūnus Heinrichas Hilgendorffas (1900-1979). Idėja - tėvo 1917-1928 metais sodintame miškelyje pastatyti atminimo ženklą. Ant akmeninio grybo buvo iškalta vokiška citata: „Pasodink medį, nors nežinai, kas jo šešėlyje kada šoks! Susimąstyk, žmogau,- tai tavo protėviai, tavęs nepažinę, jį pasodino.“

Tarpukario Lietuvoje Bajorai užėmė 220 ha. Miestelyje, be geležinkelio stoties, dar veikė plytinė, pieninė, krautuvė, paštas, Samuelio Levino restoranas ir Jankelio Frydmano viešbutis. Gyventojų sveikata rūpinosi Salys Buršteinas. Buvo įkurta Alberto Budraus kailių dirbtuvė, ties kaimo riba stovėjo Jono Eitavičiaus vandens malūnas su lentpjūve. 1925-aisiais atidaryta verpykla, peraugusi į gelumbės fabriką „Teba“, vėliau - tekstilės fabriką „Lana“ (sovietmečiu pervadintas „Laisvės“ fabriku). Tuo metu pramonės ir aptarnavimo įmonės buvo telefonizuotos.

1954 m. Bajorai buvo prijungti prie Kretingos, o pramonė toliau klestėjo: be „Laisvės“, veikė odos gamykla „Briedis“, atidarytas vienas stambiausių šalyje grūdų produktų kombinatų ir kt.

Pirmajame plane - buvusi skalbykla, antrajame - geležinkelininkų namas su mistiniu rūsiu, kuriame esą pririštus grandinėmis laikė žmones. Deniso NIKITENKOS nuotr.